Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Akmens skulptorių plenerai, kas antri metai vykstantys Kelmėje, jau pradėjo skaičiuoti antrą dešimtmetį. Pradžia buvo susieta su žinomo vietinio meistro Juozo Liaudanskio šimtosiomis gimimo metinėmis. Prisimenant jo kūrybinę biografiją, galima pastebėti, kad visos savo produktyvios veiklos metu meistras naudojo beveik visiškai tą pačią medžiagos apdirbimo technologiją. Sakau beveik, nes per tą laiką vietoje plieninių, kalviškai nukaltų ir užgrūdintų kaltų, imta naudoti vadinamieji „pobeditiniai“. Vienas skirtumų tas, kad anksčiau akmentašio darbo vieta buvo neatskiriama nuo bent jau minimalios kalvvstės įrangos. Man sunku įsivaizduoti, kaip akmuo buvo apdirbamas dar neturint plieno. Šiaip ar taip, įveikti medžiagos pasipriešinimą galima tik kietesne medžiaga. Tam ir buvo reikalinga kalvė – kalti ir grūdinti plieną.

Prie akmens eidavai nešinas iki dvidešimties kaltų prikrauta dėže. Jei įmanoma, akmuo būdavo pakeliamas. Atsisėsti pasirinkdavai atitinkamo aukštumo primityvią taburetę, kurią sudarė kuolas su vinimi apatiniame gale ir viršuje prikalta lenta atsisėsti. Vinis apačioje reikalinga tam, kad kalant galėtum saugiai pasvirti su visa taburete. Pakalus, atbukusį kaltą dėdavai į šalį ir imdavai kitą. Pasibaigus, susirinkęs juos, nešdavai užsigalasti. Galandami jie buvo smailai, iš keturių pusių. Kai nusigaląsdavo grūdinimas, jau turėdavai kurti kalvę. Pirmiausia juos pasmailindavai plakdamas užkaitintą galą, o paskui turėdavai visa užkaitinti iki atitinkamos temperatūros, nustatomos pagal spalvą kiekvienai plieno rūšiai ir trumpam kyštelėjus į vandenį ilgesnį galą, statyti į specialiai akmenyje iškaltą įduba lygiu dugnu, kurioje būdavo keletas milimetrų gylio vandens. Visas įkaitintas strypas vėsdavo lėtai, vis perduodamas kaitrą į grūdinamą galą. Rytojaus dienai jie jau būdavo tinkami darbui. Gal buvo kokie šio proceso skirtumai, priklausomai nuo vietovės, o aš smulkiau aprašiau savo patirtį, nes jau nedaug kas tai prisimena.

Atsiradus kaltams su įvariuotu kietlydinio – karbidinio plieno (sovietiniais laikais vadinto „pobeditu“) galu, pats akmens apdirbimo procesas iš esmės nepasikeitė. Kiek skyrėsi apdirbto paviršiaus faktūra todėl, kad tašymo kalto darbinis galas iš smailo virto plokščiai pusapvaliu. Beje, šio pagrindinio kalto pavadinimai kiek įvairavo: aš girdėjau vienur juos vadinant pikomis, kitur špuntais. Galima pastebėti, kad žodžiai susiję su akmentašystės amatu daugiausiai yra ne lietuviškos kilmės – vokiški ar rusiški. Atrodo, kad lietuviai nuo senų laikų akmens nekalė. Neturime mes kokių akmeninių „bobų“, stabų, nors yra dubenėtų akmenų, girnų, kirvukų.

Dirbdami soviet regioninių valdžios struktūrų organizuotose kūrybinėse stovyklose, mes, to meto jaunimas, prieš senąjį meistrą J. Liaudanskį puikuodavomės tuo laikine nauja technika – pneumatiniais plaktais. Galingi kompresoriai aprūpindavo mus suspaustu oru ir kratydamiesi, tratėdami galėjome greičiau nuimti norimą akmens sluoksnį. Ne vieną kartą siūlėme ir Liaudanskiui išbandyti, naudoti šią techniką, bet jis kukliai atsisakydavo, teigdamas, kad taip nemoka, jau per senas naujovėms ir palikdamas jas jauniesiems. Keldavosi jis kiek anksčiau nei mes, nesiblaškė, neplepėjo ir … neskubėjo, o mes su nuostaba turėdavome pripažinti, kad su savo technika, skubėdami, jo nė kiek neaplenkiame.

Racionalus kiekvieno judesio panaudojimas, sąlygotas patyrimo ir atsidėjimo darbui lėmė ir spartą, visai nepastebimą. Gal kiek prisidėjo ir jo kurtumas, kad dėmesys buvo sutelkiamas tik į atliekamą darbą, bet, manau, kad būtent senoji, smūginė apdirbimo technologija leido labai organiškai jausti procesą, nes jis turėjo savo ritmą. Sportas, darbas – daugelyje sričių negalima neįvertinti ritmo reikšmės. Pjūtis, sėja, kūlimas – buvo kuriamos ir atitinkamos dainos ritmui išlaikyti. Kiekvienas senas ūkininkas galėjo patvirtinti, kad darbo kokybė, Sparta ir ištvermė dirbant, negalimi be ritmingo veiksmo.

Smūgis, (ir kaip agresijo sišraiška), žmogui būdingas jau nuo įsčių. Dažnai tai yra veiksmas, sąlygojantis išgyvenimą ir vertinamas nevienareikšmiškai. Nukreiptas į aplinką ir galintis būti destruktyvus arba kuriantis. Reikėjo išsikalti ar išsikasti būstą, nusikirsti medį, suskaldyti titnagą, sumedžioti maistą ( kartais ir jį apginti ) – vis neapsieidavo be smūgio.

Daug solidžių specialist yra nagrinėję J. Liaudanskio kūrybą, aptarę jo specifinius bruožus, kuriems susiformuoti, mano manymu, ne paskutinę reikšmę turėjo ir tuomet naudota smūginio apdirbimo technologija, savo ištakomis siekianti žmonijos priešaušrį.

Mano dėmesį smūgiui ir ritmui nulėmė tai, kad pats dirbęs šiuo būdu, vėliau perėjęs prie kitokios technologijos supratau, jog keičiasi ir mano – meistro santykis su medžiaga, o tai turi poveikį galutiniam rezultatui. Senasis būdas, gyvavęs tūkstantmečius, leidžia justi akmens pasipriešinimą (iš jo neatimama tokia galimybė). Yra grįžtamasis ryšys, kai pradėjęs dirbti gali nuspėti ne tik kietumą, bet ir skalumą, elastingumą, klampumą, kitus parametrus. (Meistrai, būdavo, nusiskundžia: „Šitas akmuo laupo, arba – arkliadantis diržingas“.) Anksčiau beveik viskas buvo daroma iš vietinių riedulių, kurių, kaip ir žmonių, nėra dviejų vienodų nei forma, gabaritais, nei struktūra. Apdirbimo procesas būdavo lėtesnis, bendravimas su medžiaga trukdavo ilgiau – kaskart susiklostydavo savotiški tarpusavio santykiai su konkrečiu akmeniu, jo charakteriu.

Dabar daugiausiai naudojamas atvežtinis akmuo, paprastai visiškai vienalytis iš uolienų masyvo išskeltuose blokuose. Naujosios technologijos į grandinę: ranka – įrankis – medžiaga, įvedą papildomą faktorių. Pneumatinių plaktų panaudojime, tai suspausto oro galia, dabartiniame, daugiausiai abrazyviniame apdirbime – įrankį sukanti elektra. Ir vienu, ir kitu atveju žymiai mažiau juntamas medžiagos atoveiksmis, kontaktas su ja labiau netiesioginis. Šiandieninius akmens apdirbimo meistrus jau nelogiška vadinti akmentašiais. (Gal greičiau jau „akmengraužiais“?) Nors abrazyvinio apdirbimo ištakų galime aptikti ir gilioje senovėje – kirvukųs kyles, sakoma, gręždavo kaulu beriant smėlį – norint suteikti reikiamą formą, toks būdas trinant, manau, tada pritaikymo nesulaukė.

„Nesustabdysi upės bėgimo…“ nors ir kokią nostalgiją jaustum senąjam apdirbimo būdui – neskubriam, ritmingam, draugiškesniam, pagarbesniam medžiagai, leidžiančiam labiau susikaupti, rasti atgaivą procese, kurio rezultatus galime matyti meistro J. Liaudanskio darbuose, laikai pasikeitė. Dabartinės priemonės su mažesnėmis jėgos ir laiko sąnaudomis, (lyginant su pneumatika ir mažesniu pavojumi sveikatai), leidžia pasiekti tokių rezultatų, kurie anksčiau buvo negalimi. Forma daug labiau nutolsta nuo natūralių gamtos veikimu suformuotų darinių (riedulių, erozijos paveiktų uolų), ji gali tapti labiau sudėtinga, komplikuota, atvira, išploninta, ištęsta. Naujos technologijos teikia žymiai didesnes išraiškos galimybes ir meistrai neabejotinai tuo naudosis, bet gyvesnis sąlytis niekuo nepakeičiamas ir jo nederėtų visai pamiršti, kaip nepamirštama ir senųjų meistrų kūryba.

Plenerai Kelmėje vis dar gyvuoja.

b_600_194_16777215_00_images_grafika_tautodaile.jpg

Straipsnis remiamas pagal projektą "Tautodailės žanrai: analizė ir ypatumai"

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017