2020 m. spalio 26–28 dienomis Šilutės Hugo Šojaus muziejus surengė nuotolinį seminarą „Mažosios Lietuvos tautodailės bruožai: senos formos – nauji pavidalai“. Iš pradžių buvo numatyta sukviesti visus seminaro dalyvius į patį Hugo Šojaus muziejų, bet, deja, planai pasikeitė dėl ekstremalios situacijos – karantino – ir seminare teko dalyvauti nuotoliniu būdu. Tiesa, dauguma paskaitininkų ir tautodailininkų skaitė paskaitas ir vedė praktinius užsiėmimus nuotoliniu būdu, bet atvykę į Šilutės Hugo Šojaus muziejų.
Šis seminaras buvo skirtas Tautodailės metams ir organizuotas laimėjus projektą; seminaras iš dalies buvo remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės.
Per paskaitas ir praktinius užsiėmimus buvo siekiama įdėmiau pažvelgti į savito ir mažiausio Lietuvos etnografinio regiono – Mažosios Lietuvos – liaudies meno, tautodailės specifiką, supažindinti su artefaktų simbolika, raštais, spalvomis.
Seminarą vedė ir moderavo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotoja Asta Bartkevičiūtė. Spalio 26 d. dr. Vytautas Tumėnas skaitė pirmąją paskaitą apie lietuvininkų „šimtaraščių“ ir išrašytų austinių juostų ypatybes ir savitumus. Lektorius pateikė gausios iliustracinės medžiagos, pristatė šimtaraščių ir išrašytų austinių juostų įvairovę, pasitelkė kaimyninių šalių, pirmiausia Latvijos, juostų audimo tradicijų kontekstą.
Vėliau Ramunė Našlėnienė, Gargždų „Minijos“ progimnazijos mokytoja, vedė praktinį užsiėmimą, pavadintą „Šimtaraščių juostelių audimas skieteliu“.
Po pietų pertraukos dr. Martynas Purvinas, kuris yra paskelbęs daug straipsnių, išleidęs knygų apie Mažosios Lietuvos kaimų raidą, perskaitė įdomų pranešimą „Tradicinis lietuvininkų namas, jo puošyba bei interjeras iki XX a. vidurio“. Nudžiugino tai, kad kartu buvo pristatytas ir išsamus istorinis lietuvininkų namų puošybos kontekstas, taip pat pateikta gausios iliustracinės medžiagos, senųjų namų fotografijų.
Toliau ėjo tautodailininkės Birutės Servienės vedamas praktinis užsiėmimas „Užuolaidėlių reikšmė lietuvininko gyvenime“. Iš pat pradžių B. Servienė supažindino su užuolaidėlių karpymo istorija, vėliau parodė, kaip jas pasigaminti iš popieriaus.
Pirmąją seminaro dieną užbaigė tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių vestas praktinis užsiėmimas „Mergvakario sietynai“, kurio metu Vytautas Rauktys, iš pradžių pakalbėjęs apie Mažosios Lietuvos regionui būdingų mergvakario sietynų specifiką ir puošybą (pavyzdžiui, apie populiarų įvairiausių rūšių paukščių motyvą), mokė, kaip iš medžio išsidrožti ir išskaptuoti paukščių figūrėles. Galima pridurti, kad 2016 m. Lietuvos nacionalinis muziejus publikavo serijos „Tradicijos ir dabartis“ leidinį – kūrybos albumą-katalogą „Liaudies meistrai Angelė ir Vytautas Raukčiai“. Beje, spalio mėnesį Klaipėdos etnokultūros centre veikė įspūdinga Angelės ir Vytauto Raukčių 45-erių kūrybinių metų veiklos paroda „Link šviesos. Sietynai“. Tai rodo, kokia neišsenkama šių tautodailininkų kūrybos versmė.
Spalio 27 d. seminarą pradėjo muziejininkės Rasmos Noreikytės paskaita „Pintiniai kiauraraščiai pinikai“. Paskui R. Noreikytė per praktinį užsiėmimą mokė pinti pinikus.
Tautodailininkė Idalija Ragelienė pristatė Mažajai Lietuvai būdingus siuvinėjimo raštus, rodė, kaip dekoruojami lietuvininkų marškiniai, demonstravo įvairius siuvinėjimo būdus.
Po pietų pertraukos dr. Elena Matulionienė perskaitė informatyvų pranešimą „Mažosios Lietuvos delmonai: autentika ir kūrybinės variacijos“. Iš pat pradžių E. Matulionienė kalbėjo apie Mažosios Lietuvos delmonų specifiką, dominuojančius dekoro motyvus, tarp jų – gėlių, augalų ornamentus, vėliau pasakojo, kaip delmonus aktualizuoja ir interpretuoja šių dienų tautodailininkės.
Po to buvo pristatyta paroda „Mažosios Lietuvos delmonai“, eksponuojama Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Tai yra kilnojama dr. Elenos Matulionienės ir jos dukros Ievos Matulionytės autentiškų delmonų rekonstrukcijų paroda, veiksianti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje iki lapkričio 7 d.
Spalio 28 d. Rambyno regioninio parko direkcijos Lankytojų centro vyr. specialistė Ingrida Kuperskienė perskaitė itin įdomų pranešimą „Kaltinės tvorelės ir kryžiai Mažojoje Lietuvoje“, pateikdama daug medžiagos, iliustruojančios senąsias kapines, kai kurias iš jų – nebeprižiūrimas. I. Kuperskienė supažindino su keliose Bitėnų kapinaitėse, taip pat unikaliose Nidos kapinėse stovinčiais mediniais krikštais su baltiškais laidojimo ženklais. Įdomu tai, kad mirus moteriai krikšte būdavo išdrožiama paukščio, dažnai gegutės, skulptūra, o mirus vyrui – žirgo.
Seminarą pabaigė itin įdomi ir informatyvi Kintų Vydūno etninės kultūros centro direktorės Ritos Tarvydienės parengta paskaita „Kuršmarių vėtrungės-vėliukai. Istorinė raida, ženklai ir simboliai“. Kaip žinia, Kuršių mariose nuo seno buvo žvejojama medinėmis tuščiavidurėmis valtimis, pavadintomis pagal žvejybos būdą ir naudojamus tinklus. Jų stiebą dažnai puošdavo „karūna“ – iš medžio lentelės išpjaustinėta ir įvairiomis spalvomis (dominavo raudona, juoda, vėliau atsirado mėlyna) išdažytomis vėtrungėmis, kurios vadintos ir „vėliukais“.
Seminaras susilaukė didelio visuomenės, tautodailininkų, muziejininkų, kultūros darbuotojų susidomėjimo. Kad ir nuotoliniu būdu, dalyvavo apie penkiasdešimt klausytojų, tarp jų itin gausiai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.
Seminaro vedėja Asta Bartkevičiūtė vylėsi, kad ir kitais metais pavyks surengti panašų seminarą ar stovyklą, supažindinant visus besidominčius su Mažosios Lietuvos liaudies meno, tautodailės turtais.
