Tiek visuotinai pripažinti ir autoritetingi šalies tradicijų, tautinio paveldo, nacionalinio identiteto subtilybių žinovai, tiek mažiau žinomi šios srities tyrinėtojai, tiek su kūryba tiesiogiai susiję tautodailės meistrai, pagaliau ir visi bent kiek šią sritį pažįstantys žmonės – visi turbūt sutartų, jog tautinis kostiumas yra itin turiningas, daug informacijos telkiantis aruodas, kuriame ne tik apstu žinių apie tautos kultūrą, istoriją, etninius ypatumus. Tautinis kostiumas taip pat atspindi jį dėvėjusio ar dėvinčio asmens socialinį, šeiminį statusą, amžių, materialinę gerovę. Be jokios abejonės, geriausiai visus šiuos niuansus išreiškia šventadienis tautinis rūbas, kurį vilkėdamas tam tikros tautinės bendruomenės narys su pasididžiavimu stengėsi pabrėžti savo priklausymą kuriai nors konkrečiai šaliai, rajonui ar vietovei. Toks drabužis susideda iš daugybės į vientisą visumą susietų dalių. Tai pasakytina ir apie mūsų kaimynų latvių tautinius rūbus.
Viena iš svarbiausių tautinio kostiumo sudedamųjų dalių – tai tautinė juosta. Latviai sako: kaip ir gyvenimas, kiekviena juosta turi savo pradžią ir pabaigą. Juostų raštai prasideda Maros ženklais (Māras zīmēs), žvaigždės ir vandens ženklais, saulutėmis, mėnuliukais, o baigiasi paparčiais, Dievo ir Dangaus simboliais. Sudėtingoje likimo ženklų juostoje galima perskaityti informaciją apie tautos kilmę, jos istoriją ir ateitį. Skirtingų istoriškai susiformavusių Latvijos kultūrinių regionų, taip pat mažesnių sričių atstovai pelnytai didžiuojasi savo tautinių juostų audimo tradicijomis, o jų raštai išsiskiria įvairove, į juostą įaustų mitologinių ženklų simbolika, spalvų darna bei reikšmėmis. Tik Ikškilės (Ikšķile) gyventojai ilgokai jautėsi savotiškai „nuskriausti“ šiuo atžvilgiu.
Ikškilės miestelis yra Vidžemės regione, prie Dauguvos upės, už 28 kilometrų nuo Rygos. Tai vienas iš seniausių miestų Latvijos teritorijoje, įkurtas 1185 metais. Ikškilė pagrįstai didžiuojasi iki šiol išlikusiais, viduramžius menančiais bažnyčios ir pilies griuvėsiais. Ikškilės bažnyčią 1184 metais pradėjo statyti Augustijonų ordino kanauninkas Meinardas. Iki Rygos įkūrimo 1201 metais būtent Ikškilė buvo Livonijos vyskupo sostinė. Čia buvo palaidoti ir pirmieji Livonijos vyskupai – Meinardas ir Bertoldas (pastarasis vėliau perlaidotas kitur). Per daugybę karų bažnyčia buvo ne kartą griaunama ir vėl atstatoma. Šiandien šv. Meinardo salelėje stūksantys Dievo namų griuvėsiai užkonservuoti, salos krantai sutvirtinti, pastatytas naujas dešimties metrų aukščio kryžius bei akmeninis altorius.
Taigi, Ikškilė pirmiausia įdomi dėl viduramžius siekiančios istorijos ir archeologinių paminklų. Kita vertus, Ikškilė ilgą laiką negalėjo pasigirti išskirtiniais, tik šiai vietovei būdingais tautiniais rūbais. Daugelis Latvijos rajonų turi savitus tautinius kostiumus ir gali jais didžiuotis. Dar neseniai Ikškilės liaudies chorai, tautinių šokių ansambliai ir visi, norintys „tautiškai“ pasipuošti, per įvairiausias šventes vilkėdavo rūbais, kuriuos tradicinių kostiumų kūrėjai siūdavo pagal aplinkinių savivaldybių tautiškų kostiumų pavyzdžius, o kartais ir iš dalies kopijuodavo toliau esančių vietovių kostiumus, net nenujausdami, kad ir Ikškilė turi savąją tautinę juostą, vadinasi, yra turėjusi ir savitą tautinį kostiumą! Šį faktą įrodo Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje (Latvijas Nacionālais vēstures muzejs) saugomas Ikškilėje austos juostos fragmentas.
Muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja patvirtino tokią informaciją ir papasakojo, kad muziejuje galima apžiūrėti juostos fragmentą, išaustą Ikškilėje XIX a. viduryje ar antrojoje pusėje. Juostoje išaustas savitas raštas, kurį sudaro grupės rombų su „akute“ viduje. Juosta išausta iš raudonų vilnonių bei baltų lininių siūlų. Toks spalvų derinys būdingas ir žymiosioms Lielvardės (Lielvārde) krašto juostoms, tačiau ši juosta yra kitokia. Muziejuje esanti Ikškilės juosta siaura – jos plotis tik trys centimetrai, o ilgis šimtas dvidešimt centimetrų, tad visai įmanoma, kad tai buvo vaikui skirta tautinė juosta. Eksponatas į muziejų pateko iš menininko, pedagogo, liaudies meno tyrinėtojo Arvydo Dzervyčio (Arvīds Dzērvītis, 1897–1942) kolekcijos.
Nekelia abejonių tai, kad tautinė juosta yra itin svarbus tautinio kostiumo elementas, jo sudedamoji dalis. Teigiama, kad, ištyrinėjus juostos siūlų tipą, raštų ypatybes, spalvų derinius ir kitus niuansus, iš gautos informacijos būtų įmanoma gana tiksliai atkurti ir visą tautinį kostiumą. Labai simboliška, kad Ikškilei švenčiant 830-ąjį jubiliejų miestas gavo nuostabią dovaną – istoriškai tikslų senovinės Ikškilės juostos analogą.
Juostą išaudė Natalija Logina (Natālija Logina), tenykštė audėja, folkloro ir istorijos žinovė, 2015 metais už reikšmingą indėlį į istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimą ir populiarinimą pripažinta apskrities Metų žmogumi. „Apie tai, kad Ikškilė turėjo savo tautišką juostą, išgirdau daugiau nei prieš dvidešimt metų iš mūsų vidurinės mokyklos darbų mokytojos Maijos Marksos (Maija Marksa), kuri man parodė, kokie turėtų būti tos juostos raštai bei spalvos. Nuaudžiau tokią ir dėvėjau prie savo tautinių rūbų“, – pasakojo audėja. Kadangi juosta buvo austa vadovaujantis tuo, kas papasakota, todėl ne visai atitiko originalą. Sužinojusi, kad Rygoje, Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje, yra saugomas unikalus pavyzdys, kuriuo galima remtis, artėjant iškilmingai miesto sukakčiai, meistrė nusprendė išausti ir mylimam miestui padovanoti tautinę juostą, „gija į giją“ atitinkančią originalą. Ji pati nuvyko į muziejų, išnagrinėjo ten esančio eksponato raštus, spalvas ir nuaudė išties meistrės vertą penkių centimetrų pločio ir net keturių metrų ilgio Ikškilės juostą.
Natalija Logina audžia jau daugybę metų: žymiąsias ant pečių užmetamas vilnones latviškas skaras-skraistes (villaines), tautines skaras, ant kaktos rišamas išsiuvinėtas juostas, kitas tautinių kostiumų dalis, nuostabias šventines staltieses bei didžiulius, puošnius, margaspalvius apklotus. Išėjusi į pensiją, jau nesėda prie didžiųjų staklių didelės apimties audiniams austi – per sunku. Dabar ji dienas leidžia prie mažesnių audimo staklių. Natalija dažnai audžia ir kitų Latvijos regionų įvairiausių tipų tautines juostas, kurios pastaruoju metu itin žmonių mėgstamos, neretai jos būna net trijų metrų ilgio – tokią nuausti meistrei prireikia dviejų trijų savaičių. Savo amatui pasišventusi audėja nuolat dalyvauja didžiajame „Metų turguje“, vykstančiame Latvijos etnografiniame muziejuje (Latvijas Etnogrāfiskais brīvdabas muzejs), po atviru dangumi. Anot audėjos, pastaraisiais metais tautinių juostų paklausa gerokai padidėjo; juostos dovanojamos per krikštynas, jaunavedžiams sutuoktuvių proga, perkamos kaip tautinio kostiumo sudedamoji dalis bei puošmena.
Grįžtant prie Ikškilės juostos verta pažymėti, kad iš pirmo žvilgsnio šią juostą galima būtų priskirti prie žymiųjų Lielvardės juostų (Lielvārdes josta), įtrauktų į Latvijos kultūros paveldą, nes ji panaši dėl spalvų. Kita vertus, ir skirtumai akivaizdūs: Lielvardės juostoje raštai ir jų ritmika kinta, o Ikškilės juostoje vyrauja pasikartojanti saulutės ir kryžiuko ritmika. Juostos viduryje vingiuoja žalsvai melsvos gijos, o kraštuose yra įausta žalių gijų. Apžiūrėję Ikškilės juostą specialistai išskiria melsvai žalsvus tonus, paprastai būdingus lyviams, mat seniau šioje vietovėje gyventa lyvių. Kaip ir kitose latvių tautinėse juostose ar kostiumuose, Ikškilės juostoje dominuojanti spalvų gama anaiptol ne atsitiktinė: melsvai žalsva spalva – tai ramus Dauguvos vanduo, vasariška miško žaluma – tai žemės vaisingumas, raudona – gyvybės, sveikatos spalva. Į Ikškilės juostos pamatą įausti saulės raštai, kryžiaus simboliai. Sujungus vertikaliai orientuotus Dievo ir Maros (Māras) ženklus, susiformuoja visumos simbolis. Senovės latvių tikėjime saulė yra amžinos kaitos, atgimimo, gyvybės simbolis. O kryžius latviams, kaip ir daugeliui kitų tautų, buvo laimę nešantis, apsaugą suteikiantis ženklas. Tai kartu ir šviesos, ugnies simbolis.
Kiekviena audėja, kurdama tautinę juostą, panaudodama iš kartos į kartą perduodamas amato tradicijas, sudeda į ją ne tik visą savo išmonę, gebėjimus ir rankų miklumą, bet ir širdį. Atskleidžia ne tik spalvų bei raštų grožį, bet ir gilią simbolių prasmę. Juostų raštuose galima įžvelgti su tautos papročiais ir tikėjimu susijusias tradicijas, įdėmiam tyrinėtojui čia atsiskleidžia tautos dvasia, pasirodo savitos kultūros bruožai, atsispindi dailės ypatumai. Kaip tik todėl Ikškilės gyventojai džiaugiasi ir didžiuojasi šia juosta – vėl atrasta praeities dalele. Juk kaip kiekviena, net ir nedidelė istorijos detalė ar epizodas yra reikšmingi, kadangi gali daug papasakoti apie tautos praeitį, taip ir iš praeities atvingiavusi juosta gali parodyti kelią į ateitį.
