Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Persirengėlių prasmė ir vieta papročiuose

Daug mokslininkų tyrinėjo kaukės ir persirengimo prasmę. Jos esmė – apsauga nuo piktųjų jėgų, sąsaja su protėviais, totemais, augimo dievybėmis, vaisingumo žadinimu. Kaukės vaizdavo ne realias, bet anapusinio pasaulio būtybes, kurios buvo suvokiamos kaip žemdirbystės globėjos, protėvių dvasios, namus ir laukus saugojančios dievybės, skatinančios vaisingumą bei derlingumą. Dauguma mokslininkų bene labiausiai pabrėžia protėvių kulto reikšmę, susijusią su senąja pomirtinio pasaulio samprata: tikėta, kad į anapus iškeliaujanti dvasia lieka gyventi amžinai, dėl to būtent pomirtinio pasaulio atstovams buvo priskiriama gyvybės suteikimo galia.

Adolfas Viluckis "Velnias" Kretinga
Adolfas Viluckis "Velnias" Kretinga

Kasmet stebėdamas žemės mirties/atgimimo ciklą, žmogus jausdavosi esąs gamtos dalis, todėl savo veiksmais stengdavosi įsilieti į gamtoje vykstančius reiškinius ir juos paveikti. Anapusinis pasaulis buvo sutapatinamas su kaukes dėvinčiais žmonėmis, persirengėliams buvo priskiriamos maginės savybės, per šventes užtikrinančios sėkmingą žmonių bendruomenės ir ją supančio pasaulio perėjimą į naują atgimimą, darnos atkūrimą. Tikėta, kad apeigos tikslą ir sėkmę lemia erotinis pradas persirengėlių kostiumuose, jų veiksmai, vaidinimai, žaidimai bei šokiai, kiti su vaisingumo magija susiję veiksmai, o labiausiai juokas – viena iš veiksmingiausių atgimimą skatinančių priemonių.

Algirdas Juškevičius "Velniukas" Varėna
Algirdas Juškevičius "Velniukas" Varėna

Lietuvoje iki šių laikų išliko tradiciniai senos kilmės persirengėliai. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus (kažkada totemus) vaizdavusios zoomorfinės kaukės – „ožys”, „arklys”, „gervė”, „meška”. Šiek tiek vėlesnėmis laikomos demonomorfinės kaukės – „giltinė”, „velnias”, „ragana“. Iš šių galiausiai išsivystė kitataučius ar kitatikius žmones vaizduojančios antropomorfinės kaukės – „žydai”, „čigonai”, „gydytojai vengrai”, „ubagai” ir kt. Šios kaukės paprastai yra gauruotos, joms būdinga didelė, grubi ir kumpa nosis, barzda, prie jos velkamasi išverstais kailiniais. Vienas iš pirmųjų Lietuvos etnologų Jonas Balys, tyrinėjęs persirengėlių papročius tarpukariu, teigė, kad taip anksčiau buvo vaizduojamos demoniškos būtybės, o pamiršus senąją jų prasmę, „imta kumpanoses ir barzdotas kaukes laikyti taip dažnai matomo žydo vaizdavimu”1. S. Skrodenis manė, kad persirengėliai „žydai” atsirado dėl krikščionybės, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, tai yra pagonimis, o galiausiai šis pavadinimas prilipo ir senuosius simbolius bei papročius puoselėjantiems žmonėms2. Savitumu pasižymi ir mitinės kaukės, kurios yra lyg tarpinė grandis tarp demonomorfinių ir antropomorfinių kaukių – tai „juodas kudlotas”, „senis Kalėda”, „Užgavėnių senis”, „Lašininis“, „Kanapinis“ ir kt.

Antanas Lastauskas "Žydelis" Kalvarija
Antanas Lastauskas "Žydelis"  Kalvarija

Taigi „svetimšalių” kaukės nereiškia tautinės priklausomybės, o yra tik priemonė išryškinti priešybei svetimas/savas, siekiant ano pasaulio būtybę atskirti nuo savųjų. Persirengęs žmogus tampa kitu ir neatpažįstamu dar paprastesniu būdu: kai vyrai persirengia „moterimis“, o moterys – „vyrais“. Dauguma lietuviškų kaukių sukuria humoristinį vaizduojamojo personažo įvaizdį, tarp jų ir „žydai“ ar kitos antropomorfinės kaukės, tačiau tyčiotis iš jų niekam net į galvą neateina, nes tai būtų tas pats kaip tyčiotis iš savo protėvių (prisiminkim Lietuvoje iki šiol išlikusią didžiulę pagarbą protėviams per Vėlines, kuri iš esmės skiriasi nuo Helovyno šventėje neretai peršamo niekinamo požiūrio į mirtį).

Antanas Viskantas "Vengras" Mažeikiai
Antanas Viskantas "Vengras" Mažeikiai

Lietuviški persirengėliai senuosiuose šaltiniuose minimi jau nuo XV amžiaus. Moterų persirengimą „vyrais“ per Užgavėnes ir vestuves 1428 m. paminėjo H. Beringeris: „Per vestuves ir Užgavėnes <...> būna visai velniškų šokių, ir garbingų žmonių moterys siūdinasi vyriškus drabužius, kaip gizelių apsiaustus ir į juos panašius”3. 1444 m. Varmės, Sembos, Pamedės vyskupai paskelbė raštą, kuriuo draudė per Užgavėnes persirengti „karaliais”, „vadais”, taip pat „moterimis” ir juokinti žmones, tokius vaidinimus atlikti net bažnyčiose4.

Eugenijus Arbušauskas "Vengras" Radviliškis
Eugenijus Arbušauskas "Vengras" Radviliškis

Seniau buvo persirenginėjama ne tik per Užgavėnes, bet ir per kitas žiemos šventes. Rytų Lietuvoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo per Kalėdas, Naujuosius Metus ir Tris karalius būdavo važiuojama paviešėti pas gimines persirengus „čigonais” ir „seniais”. Tradiciškai persirengėlių grupėse dažniausiai dalyvaudavo įvairios kaukės. Štai Suvalkijoje laikotarpiu nuo Kalėdų iki Trijų karalių lankydavosi persirengėlių grupė, kurioje svarbiausias veikėjas – „šyvis” (raitelis ant balto arklio), o jį lydėdavo „šlavėjas”, „kareiviai”, „čigonai” ar „žydai”, „meškos”, „jaučiai”, „gervės”, „kazokai”, „muzikantai”, „velniai” ir kt. (Vilkaviškio r. Gražiškių apylinkėse šis paprotys gyvuoja iki šiol)5. Panašus paprotys Rytų Prūsijoje buvo aprašytas dar XIX a.: čia „šyvį” (vokiečiai jį vadino „širmio raiteliu” – vok. Schimmelreiter) Kūčių vakarą vedžiodavo „čigonai”, „žydai”, „lokys” bei „berneliai”6.

Jonas Vaicekauskas "Vengras" Ginkūnai
Jonas Vaicekauskas "Vengras" Ginkūnai

Aukštaitijoje persirengėlių laikotarpis apimdavo ištisą periodą nuo Kalėdų iki Užgavėnių („mėsiedą”), kurį Biržų krašte vadindavo „čigonų jomarku” – persirengėliai tada vaikščiodavo kiekvieną savaitgalį.

Žemaitijoje persirengėliai dar pasirodydavo per Velykas: „žydai“, „velniai“ ir „kareiviai“ kartu su kitais budėdavo per naktį bažnyčioje belaukiant prisikeliančio Kristaus – čia persirengėliai neleisdavo budėtojams miegoti krėsdami įvairiausias išdaigas. Žemaičiai mėgo persirengėlius ir vėlyvą rudenį per linamynį, kai sunkus darbas būdavo paįvairinamas visokiais vaidinimais ir pokštais, kuriuos sukurdavo kaukėtieji „pirkliai-žydai”, „čigonai”, „ožys”, „meška”, „arklys”, „gervė” ir kt.

Justinas Jonušas "Kipšas" Plungė
Justinas Jonušas "Kipšas" Plungė

Visoje Lietuvoje persirengėliai pasirodydavo ir vestuvėse. Dabartiniu metu yra labiausiai žinomi „netikros veseilios“ persirengėliai, tačiau seniau, kai vestuvės dažniausiai būdavo švenčiamos žiemą, į jas atkeliaudavo tradicinės kalendorinių žiemos švenčių kaukės: „žydai” su savo „gyvūnais” – „ožiu”, „kumeliu”, „gerve”, taip pat „čigonai”, „vengrai gydytojai”, „smertis”, „kareiviai” ir t.t.

Galima sakyti, kad Lietuvoje persirengėlių papročiai buvo labai išplėtoti, gyvavę ne tik per Užgavėnes, bet ir visu šaltuoju metų laikotarpiu, ypač nuo Kalėdų iki Užgavėnių – tuomet visa jėga pasireikšdavo šis savotiškas liaudies „teatras“, kuriam būdingi įvairių personažų vaidinimai, eitynės, šokiai ir žaidimai. Dėl šios teatrališkos lietuvių prigimties galiausiai kaime užgimė ir „klojimo teatrų“ kūryba.

Kazimieras Striaupa "Raganėlė" Plateliai
Kazimieras Striaupa "Raganėlė" Plateliai

Persirengėlių elgesys, jų priėmimas

Seniau persirengėliais galėjo būti tik suaugusieji, nes jie turėjo atlikti ypatingas pareigas. Per šventes kaukėtieji persirengėliai ateidavo aplankyti ir palinkėti turto, sveikatos, derlingumo ar vaisingumo, o jaunoms mergaitėms – vedybų. Keliaudami iš namų į namus jie keldavo didžiulį triukšmą, nes turėjo atbaidyti piktąsias jėgas, pažadinti gamtą. Triukšmą jie sukeldavo šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, imituojant įvairius muzikos instrumentus „grodami” pagaliukais, kitais daiktais. „Žydai” ir kiti persirengėliai nešdavosi ir tikrus instrumentus: „Kai sueidavo į vidų, vieni grajydavo, kiti šokdavo, dar kiti apie merginas sukinėdavosi, bergždenikes pirkdavo.”7.

Bene svarbiausia persirengėlių užduotis – sukelti juoką krečiant įvairias išdaigas, kuriant savo vaidmenis, improvizuotas sceneles. Būtent vardan juoko kuriamas šmaikštus įvairių personažų įvaizdis, primenant nuo seno žinomus įvairių kitataučių užsiėmimus: „čigonai” buria, siūlo mainyti arklius, „žydai” siūlo įvairias prekes ir patys perka, derasi, giriasi turį daug pinigų (pavyzdžiui, krato pelenus iš maišelio), „vengrai” nustato sveikatos būklę, gydo, siūlo vaistus, „elgetos” prašo išmaldos ir meldžiasi.

Robertas Barkevičius "Velnias" Plateliai
Robertas Barkevičius "Velnias" Plateliai

Per Užgavėnes persirengėliai ypač stengdavosi aplankyti „bergždenikėmis” vadintas tekamojo amžiaus merginas, linkėdami joms greičiau ištekėti. Dažniausiai šio vaidmens imdavosi „žydai”, kurie prašydavo namiškių „bergždenikes” parduoti, jas apžiūrinėdami šokdindavo ir pradėdavo įvairias derybas, tokiu būdu įtraukdami į vaidinimą ir šeimininkus. Pastarųjų elgesys su „žydais” atitikdavo persirengėlių nustatytas žaidimo taisykles: pavyzdžiui, Sedos apylinkėje (Mažeikių r.) „bergždenikės”, nutaikiusios progą, taip pat iškrėsdavo kokį nors pokštą – apipurkšdavo vandeniu, išsuodindavo, pakišdavo „pirkliui” koją, visos supuolusios jį surišdavo ir pan., o tuomet „žydai” nuspręsdavo, kad šiais metais merginų dar „nepirks” ir palauks, kol jos paaugsiančios8.

Persirengėliai turėjo pasižymėti ypatingu kūrybiškumu, čia pat vietoje sukurti įvairius vaidinimus. Apie Prūsų Lietuvoje per Užgavėnes vaidinamas buitines sceneles žinoma dar iš XV a. dvarininkų draudimų ir aplinkraščių9. Štai kaip apie tokį čia pat vietoje sukurtą vaidinimą tarpukario persirengėlių eitynėse rašė J. Žemaitė „Etnografiniuose rašiniuose”: „…vedasi su savimi ožką; yra drauge ir „žydelkos”, tos nešasi rankinę, kurioje yra vanduo. Kur įsiveda „ožką” į trobą, „žydelka” su rankine tupiasi melžti. „Ožka” spiria, „žydelka” virsdama aplieja visus vandeniu, po tam verkia paliejus pieną.”10.

Užgavėnių kaukių ekspozicija Šiaulių parodų rūmuose
Užgavėnių kaukių ekspozicija Šiaulių parodų rūmuose

Apsilankiusius persirengėlius (tarp jų ir „žydus“) šeimininkai visada apdovanodavo, nepaisant jų prikrėstų eibių, sukelto triukšmo, pripurvintų patalpų. Kai kur apdovanodavo tik tuos, kurie puikiai atlikdavo savo vaidmenis ir likdavo neatpažinti. Štai kaip aprašyti tarpukario papročiai Šilalės valsčiuje: „Kieman įėję, žydai šoka, groja, dainuoja ir už tai gauna pinigų. Tačiau jei šeimininkas žydus atpažįsta, tai išrengia ir paleidžia vienais baltiniais.11.

Persirengėliai ypač mėgdavo vaidinti vestuves, krikštynas ar laidotuves. Per Užgavėnes, kurių metu būdavo daug tikrų piršlybų ir vestuvių, kartais netikri vestuvininkai taip puikiai vaidindavo, kad jų „piršlybas” ar „vestuves” palaikydavo tikromis. Pagal papročius netikrus vestuvininkus ir kūmus stengdavosi aplieti vandeniu, bet apsirikus kartais kliūdavo ir tikrų vestuvių ar krikštynų dalyviams12.

Užgavėnių pabaigoje persirengėliams tekdavo ypač svarbi pareiga – pavežiojus sudeginti ar kitaip sunaikinti iškamšą, vadintą „more” arba „kotre” (seniau dar „boba”, „motinėle”, „sene kūniške”) – ji reiškė visokį iki tol buvusį blogį, o kartu ir jau įveiktą žiemą, kurią reikia užbaigti, kad toliau netrukdomas suktųsi amžinas laiko tėkmės ratas. Beje, kai kuriose tautose išliko paprotys karnavalinių vaidinimų pabaigoje laužyti, daužyti arba sudeginti net ir kaukes13.

Užgavėnių kaukės parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje
Užgavėnių kaukės parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Na ir dar viena svarbi persirengėlių prievolė – apsilankyti Užgavėnių pabaigoje rengiamuose jaunimo šokių vakarėliuose, kur „žydai“ šokdindavo savo „žydes“, kitus dalyvius, juos išterliodami suodžiais, kurių būdavo prisipylę pirštinę ar kojinę, o „čigonai“ sunešdavo pavogtus daiktus (puodus, šaukštus, batus, kartais net vištas), kuriuos savininkas turėdavo išsipirkti pašokdami, padainuodami ir pan.

Dienraštis „The Guardian“ lietuviškąsias Užgavėnes 2017 m. įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką14 – šalia karnavalų Bohemijoje, Bavarijoje, Šveicarijoje (Bazelyje), Ispanijoje (Kadiso mieste ir La Palmoje), Sicilijoje (Ačiralės mieste), Belgijoje (Benšo miestelyje), apelsinų mūšio Italijoje (Ivrėjos mieste), silkių festivalio Prancūzijoje (Diunkerke).

1 Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­ Vilnius, 1993, p. 57.

2 Skrodenis, S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, T. 2, Vilnius, 1966, p. 293.

3 Jonynas, A. Lietuvių folkloristika. Iki XIX a. ­ Vilnius, 1984, p. 46–47.

4 Dundulienė, P. Lietuvių etnologija. ­ Vilnius, 1991, p. 245.

5 Išsamiau žr. Urbanavičienė, D. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Lietuvos muzikos akademija, 2000, p. 223-225.

6 Schippel, E. Ausgewälte Kapitel zur Volkskunde Ost und Westpreussen. ­ T. 1.­ Danzig, 1921, p. 83; Dembovski, S. Litauische Festgebräuche. Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. ­ Heidelberg. ­H. 18, 1893, p. 506.

7 Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­Vilnius, 1993, p. 54.

8 Iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomo J. Lingio asmeninio archyvo, LLMA F 393, ap. 1, b. 108.

9 Skrodenis, S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, T. 2, Vilnius, 1966, p. 292.

10 Žemaitė. Raštai. ­T. 5. ­ Vilnius, 1957, p. 599.

11 Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­Vilnius, 1993, p. 55.

12 Avyžius, J. Užgavėnės Šiaurės Lietuvoje. Lietuvos aidas. ­1940, vasario 6 d.

13 Sachs, C. History of the Dance. New York, 1965, p. 133.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019