Keramikė Elvyra Teresė Petraitienė (g. 1940) – tikra Merkinės krašto šviesuolė, kurios darbuose, pačios autorės šmaikščiai vadinamais „balvonėliais“, darniai susijungia senoji lietuvių kultūra, Dzūkijos gamta bei šiandienė menininkės patirtis. Prieš beveik tris dešimtmečius kartu su dukra ir dviem sūnumis, beje, taip pat keramikais, apsigyvenusi atokiame Maksimonių kaime, ji įkūrė šeimos sodybą „Vienaragių šilas“, kuri ilgainiui tapo savotišku Merkinės krašto kultūros centru. Čia iš žemės „įsčių“ – degimo krosnies – traukiamos molinės skulptūros, puodai, švilpynės ir deivės pradeda savo gyvenimą, kupiną kvapą gniaužiančių nuotykių...
Esate iš kartos, kurios vaikystės metai pažymėti karo, po jo sekusio pokario dramatizmo bei daugelio metų užtrukusios sovietizacijos. Kokie šiandien Jūsų atmintyje iškyla vaikystės vaizdai?
Gimiau 1940 m. Panevėžyje. Tėvelio Andriaus šeima gyveno šiame mieste, o mama Teodora buvo atitekėjusi iš Pumpėnų, 20 km nuo Panevėžio. Pamenu, kad pas mamos tėvus važiuodavome į ratus pasikinkę arklius. Tuo metu Pumpėnuose buvo likę tik močiutė Stefanija su dieduku Jonu, o visi 10 jų vaikų išvažiavę kas į Panevėžį, kas į Vilnių, mat atėjus rusams visi bijojo, kad gali išvežti į Sibirą. Vyriausias Boleslovas dirbo Panevėžio elektrinėje inžinieriumi, vėliau už politiką 10 metų atsėdėjo Intos lageryje ir dar tiek pat gavo tremties. Antrasis sūnus Adolfas buvo karininkas ulonas, turėjo dvi mažas dukrytes. Jis buvo aukštas, lieknas, garbanotais kaštoniniais plaukais – labai gražus vyras. Po karo partizanavo Žaliojoje girioje slapyvardžiu „Beržas“. Kai sugavo ir atvežė į Panevėžį, jį kankino mūsų kaimynas, kuris girtas virtuvėje prie stalo pasakodavo, kaip „tam rupūžei Beržui“ pirštus tarp durų laužė... Pamenu, kaip su mamyte eidavome prie raudonų plytų bažnyčios ant Nevėžio kranto, kur stribai suveždavo nužudytų miškinių kūnus. Mamytė ten turbūt ieškojo brolio Adolfo... Ji labai stipriai suspaudusi laikydavo mano ranką. Tie vaizdai ir šiandien akyse stovi. Tik Nepriklausomybės metais sužinojome, kad jis buvo sušaudytas Vilniuje, Tuskulėnuose.
Iš ankstyvos vaikystės taip pat prisimenu ryšulius su džiūvėsiais, namuose paruoštas pagalves, nes net ir Panevėžyje gyvenome nuolatinėje parengtyje. Mamytės pamokymas iki šiandien pažodžiui įstrigęs galvoje: „Kai ateis vežti, tu šliaužk per daržus iki kaimynų Paškauskų, o tada bėk pas babūnę į Šermukšnių gatvę kavotis.“ Nors dienomis galėdavome jaustis gan drąsiai, tačiau kiekviena naktis buvo pilna nerimo belaukiant beldimo į duris... Mūsų namai buvo vos keli šimtai metrų iki geležinkelio, tad gerai matydavome, kaip gatvėje nusidriekdavo žmonėmis prigrūstų sunkvežimių vilkstinė. Atmintyje saugau tokį vaizdą: vienoje mašinoje sėdi septyni vaikai, mažiausias – gal trejų metų, su tuo metu madingomis kietai megztomis kepurėmis stačiomis ausimis – tokie nebylūs ir ramūs kiškiai sutūpę ant maišų... Mama su kitais gatvės gyventojais kepdavo duoną ir dalindavo žmonėms sunkvežimiuose, mat vieniems kareiviai leisdavo kelionėn pasiimti atsargų – grūdų, drabužių, patalynės, kitus gaudydavo ir išveždavo kaip stovi...
Mūsų tėvelis buvo vagonų depo meistras, remontavo traukinius, gal todėl mūsų ir neišvežė, mat geležinkelis buvo vienas iš strateginių objektų. Jis buvo labai geras darbuotojas, puikiai išmanė savo darbą. Tuo tarpu jo viršininkas rusas apie traukinius neišmanė nieko, užtat buvo partinis... Tai buvo įprasta situacija ne tik pokariu, bet ir ne vieną dešimtmetį vėliau. Tėvelis turėjo auksines rankas, modernizavo depą, pats sukūrė daug mašinų, tačiau liko eilinis brigadininkas, nes nesutiko stoti į partiją. Beje, visoje mūsų giminėje partiškumas buvo laikomas didele negarbe. Vienintelė tėvelio sesuo Genė, dirbusi mokytoja, įstojo į partiją ir gerai, kad negirdėjo, kaip visa šeima iš jos šaipėsi...
Pokario žmonių pasakojimai dažniausiai vyksta kaimo aplinkoje, ir būtent čia įprasta girdėti apie nuolatinę baimę, nes ir dieną, ir naktį galėjai sulaukti netikėtų svečių. Tuo tarpu miestas, rodos, daug saugesnė ir ramesnė aplinka...
Panašiomis nuotaikomis kaip mūsų šeima gyveno dauguma aplinkinių gyventojų. Visi kaimynai į Panevėžį buvo atsikėlę iš kaimų ir čia, miesto pakraštyje, kūrėsi. Tokio transporto kaip autobusas tuo metu dar nebuvo, todėl sekmadieniais visi pasipuošę pačiu viduriu gatvės 2,5 kilometro eidavo į bažnyčią ir atgal iš jos – tai būdavo graži procesija... O per šventes visi kaimynai susirinkdavo prie bendrų stalų, alaus pagėrę vyrai gražias dainas traukdavo... Iš esmės, nors ir gyvenome mieste, tačiau bendruomeniniai ryšiai bei santykiai buvo atsinešti iš kaimiškos patirties, ir dar ilgai čia gyvavo visiškai natūraliai.
Mes gyvenome kur kas geriau nei darbininkai miesto centre, mat miesto pakraščiuose prie namų turėjome didelius žemės sklypus, vieną kitą gyvulį, todėl netrūko pieno, savos duonos nei mėsos. Šalia namų buvo nemažas sodas, tad į Leningradą veždavome parduoti obuolius bei agrastus. Geležinkeliečiai turėjo privilegiją – vieną kartą per metus gaudavo nemokamą mėnesinį bilietą, su kuriuo galėjo važiuoti per visą Sovietų Sąjungą. Tokiu būdu, maždaug 1952 metais, pamačiau Sibirą – lankėme į Intą ištremtą dėdę Boleslovą. O Leningrade didžiausią įspūdį paliko Tretjakovo galerija, kurioje praleidome visą dieną.
Pokariu mūsų namuose vis apsistodavo nepažįstami žmonės, pernakvodavo naktį ir vėl pradingdavo. Pasirodo, tai būdavo iš kaimo atvykę žmonės lankyti artimųjų Panevėžio kalėjime. Juk tais laikais į kalėjimą sodindavo ne tik partizanus ar ryšininkus, bet ir niekuo kaltus žmones. Mano mama jiems padėdavo į kalėjimą siuntinius nunešti, parašydavo už juos laišką ir priimdavo nakvynei.
Po karo mūsų namuose apsigyveno karininko našlė Sonia Laleškina, paskirta viršininke į Mėsos kombinatą, tad mes ir mūsų artimiausi kaimynai buvome aprūpinti gera mėsyte. Taigi, badauti man tikrai neteko. Tiesa, kvietinių miltų eilėje per naktį ne sykį teko laukti: miltų „duodavo“ du kartus per metus – prieš Spalio revoliucijos ir Gegužės 1-osios šventes. Eilės – ilgiausios, vaikų daug, paryčiui labai sušaldavome...
Žinoma, visa tai yra niūrioji to meto pusė, tačiau juk vaikai kitaip pasaulį mato, ir čia ne ką mažiau svarbūs buvo žaidimai – taškydavomės po pavasario balas, lakstydavome žydinčių pievų laukais, Pumpėnuose aprengtos baltomis suknytėmis eidavome apie bažnyčią gėles barstydamos ar rugių lauku į Istros duburėlį maudytis... O kur dar kvapai, šeimos šventės, mylimi šuneliai išmokyti sėdėti ir tarnauti – visa tai, kas labiausiai ir prisimenama iš vaikystės bei saugoma atmintyje kaip gražiausi nuotykiai...
Gal galite pratęsti pasakojimą apie savo šviesiąją vaikystę?
Vasaras leisdavau pas močiutę Pumpėnuose – iš ten daug šviesos ir vaikiško džiaugsmo atsinešiau. Mūsų šeimoje močiutė buvo nepaprastai gerbiama: sklandė legenda, kad prieš okupaciją ji buvo Amerikoje, dirbo kilimų fabrike, o senelis anglies kasyklose vos džiovos negavo. Tačiau iš tiesų visa tiesa ėmė aiškėti tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę: močiutė buvo kilusi iš turtingųjų ir drauge su dviem seserimis gyveno Amerikoje, Amsterdamo mieste. Močiutė mokėjo penkias užsienio kalbas, bet visada kalbėdavo tik lietuviškai, nors dvarininkų aplinkoje labiau įprasta buvo lenkų kalba.
Sovietmečiu močiutė visko neteko ir vargo kaip visi, bet iš 10 jos vaikų 8 baigė aukštuosius mokslus. Tačiau net ir tapusi paprasta moterėle kaime ji buvo be galo gerbiama – kaimynas atvežęs malkų, visada prieš ją kepurę nusiimdavo... Ji buvo labai gera ir švelni, kiekvieną vaiką puoselėdavo su didele meile. Pamenu, vasara, šitiek darbų kieme, o mano langas juoda skara uždengtas, kad saulė nešviestų arba stiklinę šilto pieno į lovą būdavo atneša, kad tik ilgiau pamiegočiau.
Tačiau pokario mokyklos aplinka turbūt gerokai skyrėsi nuo šios močiutės užuovėjos?
Nors niekas mums labai nepasakojo apie tai, kas vyksta, tačiau žinojome, kad rusai yra blogai, o miškiniai – gerai. Tiesa, kai trečioje klasėje mus pripompavo komunistinės ideologijos apie žmonių išnaudojimą ir klasių kovą, grįžusi namo tėvams pareiškiau, kad Smetona buvo priešas, nes engė dorus Lietuvos žmones... Mama net išbalusi sėdėjo, bet prieštarauti nedrįso. Tokią komunistinę propagandą dar kurį laiką namuose skelbiau, kol vėliau pati neatėjau į protą...
Pokariu, kad ir slapta, mūsų namuose visuomet būdavo švenčiamos Kūčios. Turėjome ir paprotį vieni kitiems parašyti eilėraštukus ar linkėjimus šv. Kalėdų proga. Sykį aš ir mokykloje pusei savo klasės tokius linkėjimus išdalinau ir – pamanyk tik – paskundė pati tyliausia ir, rodos, nekalčiausia draugė... Prasidėjo visokie svarstymai, direktorius į kabinetą kvietė ir mane, ir tėvus, tačiau galiausiai viskas baigėsi tik elgesio pažymio sumažinimu.
Vis dėlto netrukus, berods, penktoje klasėje, vadinasi, apie 1952 m. su klasės draugais subūrėme vos ne karinę organizaciją, kurios tikslą įvardijom tiesiai šviesiai – kova su komunistais. Pasivadinome taip pat gan skambiai – „Prieškomunistinė jaunimo organizacija“, o konspiracijos tikslais – „Panevėžio jaunimo organizacija“. Maždaug penkerius metus mieste lankiau šaudymo treniruotes, parašiutininkų kursus, tik šokti neteko, nes svorio trūko, tad šiuos įgūdžius pritaikiau mūsų organizacijai – lakstėme po miškus, mokėmės be garso vaikščioti, šliaužioti, mėtyti granatas. Taip pat skaitėme Maironio poeziją, turėjome savo pažymėjimus su vardais, pavardėmis bei gimimo datomis, o priedangai buvome sugalvoję lėlių teatrą... Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kartais pamiršdavome savo kilnius tikslus ir tiesiog užsižaisdavome su lėlėmis (juokiasi). Tačiau pagrindinis mūsų tikslas buvo įsijungti į partizanų gretas... Žinoma, tokie vaikiški žaidimai galėjo baigtis labai liūdnai ne tik mums patiems, bet ir artimiesiems, tačiau tuo metu apie tokius dalykus mes nė nesusimąstėm...
Tačiau pavyko neįkliūti?
Ne visiems... Baigus vidurinę vienas iš mūsų – Robertas Venskūnas – buvo išstumtas pro langą ir žuvo. Kaltų lyg ir nerado, o giminės bijojo prasižioti. Vienintelis kaimynų Paškauskų sūnus, gražuolis Rimas, mano vienmetis, buvo rastas miške netoli Utenos pakartas. Tąkart kaltų niekas net neieškojo...
Aš, geriausiais pažymiais baigusi vidurinę, gavau vadinamąjį „vilko bilietą“ – be teisės stoti į aukštąją mokyklą. Tais laikais kiekvienas mokinys baigęs mokyklą turėjo gauti dvi charakteristikas – mokytojų bei komjaunimo. Mokytojų pažyma buvo labai gera, mat ne tik gerai mokiausi, bet padėdavau leisti sienlaikraštį, dainavau ansamblyje, žodžiu, buvau veikli ir kūrybinga. O komjaunimo komitete gavau visiškai kitokią charakteristiką, kuri skambėjo maždaug taip: „Politiškai nesusipratusi, neatsikračiusi religinių prietarų, gyvenime nežinanti savo vietos. Rekomenduojame nepriimti į aukštąją mokyklą, siūlome padirbėti gamyboje, kad suprastų savo gyvenimo tikslą...“ Tai buvo šakės...Tiesa, nebuvau ir komjaunuole, gal tai taip pat galėjo būti viena iš „vilko bilieto“ užsidirbimo priežasčių, nors, labiau tikėtina, kad apie mūsų organizaciją, kam reikia, vis dėlto, buvo žinoma...
Tai nesutrukdė Jums įstoti į Dailės technikumą Kaune?
Atvažiavusi į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą pasakiau, kad turiu tik mokytojų charakteristiką, o kitą pamečiau... Dailininkai į tai pažiūrėjo pro pirštus, o gal ir nujautė tiesą, tačiau mane priėmė. Pamenu, per egzaminą pirmą kartą gyvenimą pamačiau akvarelę. Man taip patiko piešti, kad netrukus pasinėriau visa galva, o po dvejų metų gavau rekomendaciją į Vilniaus dailės institutą mokytis tapybos. Tiesa, prieš tai dar teko įstoti į komjaunimą...
Technikume turėjau fantastišką mokytoją keramiką Joną Mikėną, kuris sakydavo: „Jei nežinai ko vertas tavo darbas, pamąstyk, ar prieš kelis šimtus metų jis būtų kam nors įdomus, o po šimto metų ar jis netaps bevertis?“
Tuo ir vadovavausi savo kūryboje. Tiesą sakant, iki šiol nežinau, kokį čia meną kuriu – balvonėliai, ir tiek...
Besimokydama Kauno S. Žuko technikume ėmiau svajoti apie Vilniaus dailės institutą. Per vasaros atostogas pasitaikė proga padirbėti kolūkyje ir gauti komjaunimo rekomendaciją, tad šia galimybe ir pasinaudojau. Taip jau sutapo, kad abiturientų brigados, į kurią patekau ir aš, atvyko filmuoti kino studijos grupė su režisieriumi Viktoru Starošu. Režisierius man pasiūlė stoti į Kinematografijos institutą Maskvoje. Žinoma, aš apsidžiaugiau. Jis man suorganizavo fiktyvų darbo stažą, komjaunimo charakteristiką, net režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus rekomendaciją... Tačiau šiai idėjai paprieštaravo mama ir tetos, tad minties atsisakiau ir laikiau stojamuosius į Vilniaus dailės institutą...
Tačiau stojote ne į tapybą, kaip buvo rekomenduota, bet į keramiką...
Mamytė liepė stoti į tekstilę, nes Panevėžyje šalia namų buvo didelis tekstilės fabrikas... Tačiau kadangi draugė Bronė, su kuria gyvenau viename kambaryje Kauno bendrabutyje, stojo į keramiką, tai ir aš jai už kompaniją (juokiasi). Atvirai sakant, man buvo tas pat – tapyba, tekstilė ar keramika, svarbu, kad Vilniuje...
Ar pasiteisino toks jaunatviškas troškimas mokytis ir gyventi Vilniuje? Ką čia atradote?
Vilniuje pasinėriau į meninę, bohemišką aplinką, kurioje buvo daug įdomių pažinčių, gyvų pokalbių, užsieninės literatūros. Kadangi į mūsų kursą dauguma įstojo iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos, jau susipažinusių su medžiaga bei technika, man teko daug mokytis, kad galėčiau juos pasivyti.
Beje, į institutą pataikiau tokiu metu, kai studentams buvo privaloma ne tik mokytis, bet ir dirbti. Mūsų dienotvarkė buvo tokia: ryte keliesi ir septintą valandą eini į fabriką, o vakare, nuo šeštos – paskaitos. Taigi, mūsų kasdienybė buvo gan niūroka. Bendrabutyje gyvendavome po dvylika žmonių, nuolatos alkani, pavargę. Neretai nutikdavo, kad iš nuovargio ir paskaitas pramiegodavau, ypač TSKP istoriją ar marksizmą (juokiasi). Sunkiai vargdami daug kas jauname amžiuje ir sveikatą susigadino. Antrame ar trečiame kurse pusę metų praleidau ligoninėje – manė, kad paralyžius, gydė stipriais vaistas, sugadino širdį... Netrukus tas darbo konclageris buvo panaikintas, tad studentai galėjo lengviau atsikvėpti...
Bet turbūt net ir varginantis darbas negalėjo suvaržyti jaunų menininkų dvasios?
Dailės institutas garsėjo šokiais, į kuriuos vietiniai studentai galėdavo atsivesti kelis savo draugus, o pašalinių žmonių neįleisdavo. Klausydavome bitlų, šokdavome rokenrolą, „Rislingo“ vyno pagerdavome, o kad nebūtų toks rūgštus, cukraus prisiberdavome (juokiasi). Kai gyvenau Žirmūnų daugiabutyje, pas mane dažnai sugūžėdavo kompanija, su kuria iki pat vidurnakčio dainuodavome lietuviškas dainas „Lietuva brangi“, „Išveš į Sibirą mane...“ bei kitas. Kad ir keista, bet kaimynai dėl to nesiskundė...
Žinojome ir kurie iš studentų dirba saugumui, jiems atvirai į akis rėždavome visą tiesą. Nežinau, gal toks įžūlumas jiems buvo labai netikėtas, tad jokių represijų dėl to nesu patyrusi. Disidentais mes nesijautėme, tačiau ir sovietų valdžiai lojalūs nebuvome... Niekada nesu balsavusi ir kitus raginau to nedaryti, tačiau vis tiek balsai būdavo sumetami, ir galiausiai paskelbdavo apie 99,9 proc. balsavusiųjų... (juokiasi)
Galiausiai sovietiniai santvarkai vis tiek užkliuvote?
Taip, metams likus iki diplomo gynimo, nieko nepaaiškinę, mus, berods, 7 žmones iš Mokslinės studentų draugijos po viešo svarstymo pašalino iš komjaunimo. Man surado juokingą priežastį – dėl nesumokėto nario mokesčio, nors retas kuris apskritai tai darė... (juokiasi). Kitiems rado kitokių kabliukų... Na, o jei jau išmetė iš komjaunimo, tai ir iš instituto automatiškai.
Siekdami viską padaryti be didelio triukšmo, atsikratė mumis per mėnesį. Liūdniausiai pasibaigė Arūnui Tarabildai, kuris buvo paimtas į sovietinę armiją, tarnavo radiacija užkrėstoje teritorijoje, o po septynerių metų mirė. Kiti po dvejų–trejų metų sugrįžo ir tęsė studijas. Aš tuo metu jau turėjau mažus vaikus, dirbau su dideliais užsakymais, nebuvo prasmės grįžti į institutą, be to, buvau žiauriai įskaudinta, tad būtų buvę sunku institute kasdien matyti kai kuriuos žmones...
Minėjote, kad į keramiką atėjote atsitiktinai, tačiau laikui bėgant atradote save šioje srityje ir teptuką iškeitėte į molį...
Čia ir yra didžiausia bėda... (juokiasi). Dar mokydamasi mokykloje istorija ir literatūra domėjausi labiau nei menais. Paskui žavėjausi architektūra, kino režisūra, tapyba – daug kam turėjau gabumų, bet, matyt, tik iki tam tikros ribos...
Kai išmetė iš instituto, susidomėjau interjero darbais, keraminiais pano. Tai buvo labai įdomu, mat šiems darbams reikėjo ne tik kompozicinių bei technologinių įgūdžių, bet ir psichologinių žinių – svarbu buvo atsižvelgti į tai, kokie žmonės lankysis toje erdvėje. Šalia buvo ir organizaciniai darbai, nes dirbant su dideliais užsakymais visada turėdavau kelis padėjėjus. Taip pat svarbu buvo viską tiksliai sustyguoti, kad ir medžiagos laiku pasiektų, būtų užtikrintas finansavimas, o visi darbai baigti pagal sutartis. Tai buvo labai sunkus darbas, tačiau man sekėsi. Atvirai pasakius, palyginti su monumentaliais anų dienų darbais, balvonėliai, kuriuos kuriu dabar, tėra hobis, lipdau juos tiesiog savo malonumui...
O kaip nutiko, kad išmetė iš komjaunimo, Dailės instituto, bet kurti viešosiose erdvėse leido? Ar tai ne paradoksas?
Tuo metu visiems jau buvo nusibodusios Lenino galvos, herbai, pionieriai ant sienų, todėl galima buvo ieškoti visiškai naujų meninių sprendimų. Pirmą savo darbą „Linelis“ sukūriau 1964 metais. Nuo jo ir prasidėjo mano interjerinė kūryba. Vėliau darbus dariau ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Azerbaidžane, Estijoje, vidurio Urale ir kitur. Iki pat Nepriklausomybės tuo tik ir užsiėmiau... Beje, užsienyje esantys darbai išliko iki šių dienų, o Lietuvoje daugiau nei pusė jų sunaikinta: daro euroremontą ir viską išdaužo... Jokių minčių apie saugojimą, paveldą, meninį palikimą...
Kuo Jus patraukė keraminiai pano ir interjero darbai, juk po keramikos studijų galima pasukti labai įvairiomis kryptimis – nuo puodų iki skulptūros...
Tai, matyt, iš polinkio į monumentalumą. Piešimą institute dėstė skulptorius Leonas Žuklys. Jis liepdavo nupiešti mažo formato aktus, kuriuose man amžinai tai galva, tai kojos netilpdavo (juokiasi). O po L. Žuklio atėjo vitražistas Kazys Morkūnas, kuris pamatęs kaip aš vargstu, davė visą vatmano lapą ir pasakė – piešk... Ir aš kaipmat atsigavau, mat man reikėjo didelio formato.
Institute mūsų nemokė daryti pano, tik vazas ir servizus – toks tuo metu buvo keramikos supratimas. O pano – tai mano saviveikla, nes visko mokiausi iš savo patirties. Anuomet nelabai kas kūrė įdomesnius interjerus, visi mąstė gan standartiškai, tad, viena vertus, buvo galimybių išreikšti savo kitonišką matymą, kita vertus, tekdavo daug pavargti, kol įrodydavai savo tiesą.
Sovietmečiu dažniausiai gaudavai sieną, pinigų ir užsakymą sukurti idėjinį darbą, kuris „atspindėtų tarybines idėjas ir vaizduotų nusipelniusius komunizmo statytojus“. Tai aš pasistengdavau įtikinti, kad mano kūriniai atitinka tarybinės visuomenės poreikius, nors darydavau su ideologija nieko bendra neturinčius darbus. Taip pat tekdavo apginti ir formą – tuo metu dažniausiai buvo kuriami statiški, pastelinių spalvų pano, o man norėjosi spalvos ir dinamikos. Tad savo darbais išsiskyriau iš kitų. Taip pamažu mokantis iš savo klaidų užsakymų vis daugėjo ir aš net turėjau galimybę rinktis, o tai jau buvo gan didelė prabanga...
Tačiau net turėdama tokią prabangą pirmaisiais Nepriklausomybės metais viską metėte ir išvažiavote gyventi į Dzūkijos kaimą...
Man teko gyventi Panevėžyje, Kaune, Vilniuje, bet visuose miestuose jaučiausi lyg narvelyje. Gal todėl vis stengdavausi ištrūkti į mišką, kur galėdavau pasivaikščioti ir atgauti jėgas. Keletą metų iki Nepriklausomybės paskelbimo su šeima išsikraustėme gyventi į kaimą netoli Kauno. Kaip tik buvo pats darbų pikas – daug užsakymų, daug padėjėjų, rimtas uždarbis, tad pasistatėme didelius namus, kuriuose buvo net 11 kambarių ir didžiulė vonia marmuro grindimis, kurią prisiminusi ir dabar padūsauju...
Prasidėjus Sąjūdžiui drauge su vaikais įsitraukėme į visuomeninę veiklą ir kūrybą keleriems metams atidėjau į šalį. Per tą laiką įvyko pokyčių ir šeimoje – išsiskyrė su vyru mūsų keliai, tad pardavėm namus Jadagonių kaime ir išvažiavau gyventi į Dzūkijos mišką, kur pasistačiau nedidelį medinį namą. O netrukus paskui mane atsikraustė ir visi trys vaikai – dukra bei du sūnūs, su kuriais viename kaime ir iki šiol gyvename...
Tiesą sakant, pradžia nebuvo lengva – teko auginti dvi sūnaus dukras, netrukus susirgau onkologine liga, tad nebuvo nei sveikatos, nei kažkokių užsakymų, o pinigai, gauti už parduotą namą, nuvertėjo ir likau prie skilusios geldos... (juokiasi). Tačiau ilgainiui sveikata ėmė taisytis, o aš pradėjau lipdyti savo balvonėlius... Paradoksalu, bet netrukus mane, gyvenančią visiškame užkampyje, atrado prancūzai, ir aš ketverius metus rengiau personalines parodas, kurios vėliau keliavo po įvairius pietų Prancūzijos miestus. Tai buvo labai didelis pasisekimas, o bičiulystė su prancūzais tęsėsi ne vienus metus: jie vis apsilankydavo mūsų kaime, rengdavo parodas, koncertus ir šiaip gražius kūrybinius pasibuvimus. Netrukus nebereikėjo ir Prancūzijos – žmonės atvažiuodavo į mūsų kaimą, įsigydavo tiek mano, tiek vaikų darbų. Taip ir išgyvenom... Dabar jau ramiai sau gyvenu, kažką neskubėdama palipdau, dar nespėtu iškirsti mišku kasdien grožiuosi...
O iš kur atsirado tie, kaip vadinate, balvonėliai – juk tokių darbų taip pat niekas nemokė...
Aš juos tiesiog matau... Turbūt nuo didelio galvojimo vidiniame žmogaus kompiuteryje tie vaizdai savaime susidėlioja į vientisą paveikslą ir reikia tik neuždelsti, imti ir daryti... Tiesa, čia jau ne taip viskas ir paprasta, nes lipdyti man sekasi sunkiai. Pavyzdžiui, dukra Rūta Indrašiūtė viens du ir nulipdo, ką sugalvojusi, o aš darau ir taisau, nes tai, ką matau, labai skiriasi nuo to, kas galiausiai pavyksta... Darbą pradedu energingai, su užsidegimu, o paskui ilgai tobulinu ir taisau... Jaunesnis sūnus Džiugas Petraitis vis pyksta: jau seniai baigei darbą, ką tu ten dar krapštai... (juokiasi). O man vis ne taip atrodo, kaip matau ir ką padarysi...
Nemažą jūsų darbų dalį sudaro mitologiniai baltiški darbai, kuriems suteikiate senųjų dievų, deivių ar mitinių būtybių vardus. Iš kur tai? Kaip apskritai Jūsų balvonėliai virto deivėmis?
Daugelį metų domiuosi senąja Lietuvos istorija ir mitologija, tad visiškai natūraliai tame atradau grožį ir prasmę. Man, pavyzdžiui, keista, kad domimės antikos mitais, žinome graikų ir romėnų dievus, bet apie savo tradicijas bei mitologiją ne ką teišmanome. Tikėjimas – žmogaus pasirinkimas, tačiau mitologija – tai mūsų kultūros istorijos dalis, kurios išmanymas žmogui daugiau duoda nei iš jo atima.
Dabar svarstau: gal dažnai taip nutinka, jog dievdirbiai savo darbus daro, tačiau jiems lenkiasi kiti... Pavyzdžiui, šviesaus atminimo Jonas Trinkūnas mano balvonėlius naudojo apeigoms, tačiau aš pati į šiuos darbus žiūriu ne kaip į kulto objektus, bet kaip į meno kūrinius. Tai paprasti, mūsų liaudiškajai tradicijai artimi kūriniai, vertinami ir branginami žmonių, kuriems svetimas, gal ir nesuprantamas modernus menas. Juk visokių žmonių yra, visokio meno ir reikia... Prisipažinsiu, kad labai mėgstu modernų meną, įdomu būtų kažką šia linkme sukurti, tačiau lieku prie savo balvonėlių, kurie kažkam juk taip pat reikalingi... Kaip sakydavo dėstytojas J. Mikėnas – „kai kuriems patiks“... Mano anūkės kartais ima ir tas skuptūrėles apkabina, pabučiuoja. Nežinau, kodėl, bet joms taip norisi, ir man tai be galo gražu...
Jūsų darbai labai artimi liaudiškajai šventųjų vaizdavimo tradicijai, o pirmą kartą pamatęs Jūsų Aušrinę, buvau įsitikinęs, kad tai Mergelė Marija... Ar panašiai ir senojoje liaudies skulptūroje sunku atskirti baltiškąjį pradą nuo krikščioniškojo, nes viskas čia labai susipynę?
Tūkstančius metų lietuviai lankė šventas giraites, aukojo jose gyvenančioms dievybėms, kol kitataučiai, prisidengdami kryžiaus ženklu ėmė grobti mūsų žemes, deginti kaimus, žudyti žmones. Kartu su tikėjimu ėjo polonizacija ir baudžiava. Senojo tikėjimo medis nenudžiuvo, tačiau tvirtas jo kamienas buvo negailestingai nukirstas. Vis dėlto liko galingos šaknys, kurios netruko išleisti krikščioniškas atžalas...
Pavyzdžiui, Kūčias su senomis gražiomis tradicijomis lietuviai šventė nuo neatmenamų laikų, o dabar jas švenčia ir visas krikščioniškas pasaulis. Daugybė šeimų Lietuvoje prie to paties stalo susėda ir dalijasi savo džiaugsmais – vieniems tai prakartėlėje gimęs kūdikėlis Jėzus, kitiems – užgimusi nauja Saulutė... Ir visa tai telpa prie vieno ir to paties stalo, tereikia šiek tik pagarbos, meilės, susiklausymo... Toks susitikimas, subuvimas drauge, man yra labai gražus, kaip gražūs savo unikalumu mūsų kryžiai-saulutės. Apskritai krikščioniškojoje ikonografijoje galima pamatyti daug tokių senojo ir krikščioniškojo tikėjimo susijungimo ženklų. Visiems gerai žinomi pagoniški Aušrinės, Mėnulio ir žvaigždžių vaizdiniai šiandien niekur nepradingo, bet yra tapę katalikiškos tradicijos dalimi – Mergelė Marija dažnai vaizduojama stovinti ant mėnulio, o jos galvą puošia žvaigždės. Dažnai ji vaizduojama kaip Saulė Motinėlė su Kūdikėliu, karūna ir spinduliais apie galvą...
Sovietiniais laikais iš kolegų dailininkų oriai sėdinčių Meno taryboje dažnai girdėdavau, kad mano darbai persisunkę bažnytine dvasia, o dabar daug kas prikaišioja, kad mano deivės – pagoniškos... Kol kiti ginčijasi, aš tykiai dirbu per daug sau nesukdama galvos... Beje, liaudies menas dažnai yra nurašomas kaip menkavertis, bet aš tradicinėje skulptūroje randu grožį, tikrumą, paprastumą. Man tai – tikrų tikriausi šedevrai...
Įsikūrėte Merkinės krašte nuo seno garsėjančiame savo juodąja keramika, o ir pati nemažai darbų padarėte būtent šia technologija. Gal galite papasakokite, kuo gi išskirtinė juodoji keramika?
Miškuose apie Merkinę, šalia upelių, yra gausu akmens amžiaus stovyklų, žmonės čia gyveno jau IX a. pr. Kr. Šiose vietose formavosi ankstyvojo neolito Nemuno kultūra, randama puodų šukių iš VII–VIII a. pr. Kr. Ši vieta unikali tuo, kad juodosios keramikos tradicijos čia per tiek amžių nenutrūko, o tęsiasi iki pat šių dienų.
Kai prieš trisdešimt metų iš Pakaunės atsikėliau į Maksimonių kaimą, dar gyvus radau garsiuosius juodosios keramikos meistrus Praną Giedrą, Miką Miliauską ir Stasį Mašalą. Daug apie juos galėčiau papasakoti, nes jie ir tapo mūsų mokytojais, perdavusiais juodosios keramikos technologiją bei pasidalinusiais savo žiniomis.
Dzūkijoje juodoji keramika išliko todėl, kad kraštas buvo neturtingas ir archajiškas. Gamtinė aplinka taip pat turėjo įtakos, mat juodosios keramikos išdegimui tinka tik pušys. Net šio krašto molis išskirtinis, mat yra be kalkakmenio, nereikia jo malti ar kitaip specialiai ruošti, taip pat jame daug geležies, todėl išdegti puodai skamba lyg varpai...
O kokia yra juodosios keramikos paslaptis? Iš kur tas juodumas?
Visa paslaptis – molio išdegimas, mat iki tol viskas daroma kaip įprastai keramikai – paruošiamas molis, darbas lipdomas ar žiedžiamas, o tada paliekamas džiūti. Po kelių dienų darbai dekoruojami medinėmis lazdelėmis – taip kūrinys papuošiamas ornamentais bei raštais.
Juodosios keramikos darbams degti skirta krosnis statoma iš šamotinių plytų gryname ore. Tai stačiakampė kamera, kurios apatinėje dalyje yra pakura. Puodai ir kiti dirbiniai į krosnį dedami atsargiai po vieną, kad nesudužtų, kol galiausiai užpildoma nuo apačios iki pat viršaus. Tuomet kameros viršus uždengiamas skarda ir užpilamas smėliu, paliekant atvirą tik kaminą. Taip pradedama iš lėto kūrenti, o darbai pamažu visiškai išdžiūsta ir įkaista. Tada pradedamas intensyvus kūrenimas malkomis trunkantis iki dešimties valandų.
Degimo pabaigoje krosnis „uždusinama“ – į pakurą greitai primetama smalingų pušinių malkų vadinamų „smalėkais“. Krosnies pakura aklinai užberiama smėliu, o kaminas taip pat uždengiamas. Krosnies viduje iki raudonumo įkaitę puodai veikiami dūmų, suodžių ir drėgmės įgyja juodą, metalinę spalvą – vyksta molyje esančios geležies oksidacija. Šiuo metu krosnis stebima, žiūrima, ar smėlio danga sandari. Paskui maždaug dvi paras krosnis paliekama aušti. Kai ji atvėsta, darbai išimami, nuplaunami ir taip pradeda savo gyvenimą...
Kiekvienas menininkas dirbdamas su jam artima medžiaga, matyt, atranda ir labai asmeninį santykį su tuo. Nuo ko priklauso ar dabar kuriamas Jūsų darbas bus padarytas archajiška juodosios keramikos technologija, ar išmargintas liaudiškajai tradicijai būdingais raštais?
Kažkuriuo metu išgyvenau tokį „juodąjį periodą“, galima sakyti, „apsirgau“ juodąja keramika. Tokie darbai kupini šilumos. O kai juodų skulptūrėlių ir puodų pilni namai, norisi baltos staltiesės, žvakės ir tylos... Prie tų juodų darbų pripranti ir jau negali su jais skirtis. Jų blausi su sidabriniu spindesiu spalva – rami ir gili. Prieš kiek metų vėl grįžau į linksmą spalvų pasaulį. Gyvenimas dabar – ryškus ir spalvotas. Nežinau, gal po kelerių metų vėl „pajuoduosiu“... (juokiasi).
Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus su vaikais gyvenate kaime. Ar nesiilgite miesto gyvenimo, kultūros renginių, susitikimų...
Kai į Vilnių nuvažiuoju, brolis vis siūlo bent kelias dienas pasilikti, o man jau tą patį vakarą būtinai norisi į kaimą sugrįžti... Pripratau prie miško, ir gamtos ritmas man artimesnis nei miesto. Čia savi darbai darbeliai, sava ir žemė po kojomis... Kur einu, ten gražu, ramu. Tik neseniai pastebėjau gamtos įvairovę, kurios per savo darbus iki tol nemačiau... O tai kelia žavesį ir džiuginą sielą.
Miške pažįstu viską, per šitiek metų esu išvaikščiojusi viską aplink, tad čia orientuojuosi puikiai. Kaip miestiečiui miestas kalba savo ženklais – čia parduotuvė, kioskelis, bažnyčia, čia draugas gyvena, čia praeities atsiminimai iškyla, lygiai taip pat man kalba miškas – žinau kur šis keliukas veda, kur kokia pušis, kur ežero pakrantėje mėtos auga, kur grybingiausios vietos... Anksčiau po dešimt kilometrų nueidavau grybaudama ir uogaudama, o dabar jau ir jėgų nėra, tai tik gale kiemo pagrybauju (juokiasi).
Žinoma, nereikia to kaimo ir idealizuoti, nes čia ir gera, ir sunku kartu, mat daug laiko atima buitiniai rūpesčiai. Miesto žmonės skundžiasi, kad nieko nespėja, bet kaime – tas pat... Per tuos kasdienius rūpesčius ir kūrybai mažau lieka laiko, mat keramika – tai daug juodo darbo...
O šiaip, esu tikra knygų žiurkė, pagrindinė mano pramoga – skaitymas. Koncertus išklausau per radiją, ir to man visiškai pakanka. Arba nueinu prie ežero, šalia kurio yra kalnas, ten labai gera akustika: jei pučia vėjas, girdi ežerą, paukščius, debesis – tai muzika, kuriai reikia labai aukšto lygio atlikėjų...
Visada gyvenime ieškojau ramybės ir tylos, kad galėčiau tiesiog dirbti. Į mūsų sodybą dabar atvažiuoja daug žmonių, kartais nuo to antplūdžio labai pavargstu. Net šiame užkampyje mus susiranda žmonės (juokiasi). Tad intensyvaus kūrybinio gyvenimo niekur toli ieškoti nereikia, jis čia pat, vietoje...
Kalbino Gediminas Kajėnas
Evgenios Levin nuotr.
