Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Įvadas               

Lietuvoje per ilgus šimtmečius išliko gausus ir vertingas nematerialiosios kultūros paveldas[1], kuriuo galime pagrįstai didžiuotis. Kalba ir tarmės, šventės ir papročiai, tautosaka ir tautodailė, tradiciniai amatai, verslai, dainos, muzika, šokiai ir žinija – visa tai padėjo pergyventi sunkmečius ir negandas, padėjo išlikti, būti savitiems. Vis tik kardinalūs dabarties pokyčiai veikia visas gyvenimo sritis ir yra tikras iššūkis joms. Laimei dar turime žmonių (nors tai turbūt paskutinioji karta), kurie tradicinę gyvenseną ir jos vertybes pažino ne iš knygų ar interneto, o iš gyvenimo ir šias vertybes puoselėja ir turtina. Tos vertybės anaiptol nėra vien paveldas ar tik praėjusių kartų palikimas, tai dabarties ir ateities garantas, daugelio kartų išbandytas, nusistovėjęs harmoningas santykis su dvasiniu pasauliu, su gamta, su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi. Pažeisti dalykai, ypač vertybiniai praradimai, nors ir ne visada akivaizdūs, palieka gilias žaizdas, sukelia dideles asmenybės krizes, nes, kaip išnykusios augalų ir gyvūnų rūšys, yra sunkiai bepataisomi. Ne veltui bet kurios šalies, tautos, bendruomenės ar grupės, ar jos individo puoselėjamo nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimą UNESCO nominuoja bendru visos žmonijos reikalu ir specialiai šiam tikslui yra paskelbusi keletą konvencijų. Europos Parlamentas ir Europos Taryba taip pat yra atkreipę dėmesį į materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo svarbą Europos šalių kultūrai, čia gyvenančių žmonių identitetui, pilietinei brandai ir ekonominiam gerbūviui. Tai liudija, jog nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimas ir perdavimas yra aktualus, visuotinai pripažintas valstybių rūpestis ir jų kultūrinės veiklos prioritetas.               

TARPTAUTINIŲ IR NACIONALINIŲ JURIDINIŲ DOKUMENTŲ TAIKYMO LIETUVOJE IR KITOSE ŠALYSE PATIRTIS

Lietuvoje veikiančios juridinės nematerialių kultūros vertybių apsaugos priemonės (vienas svarbiausių – 1999 m. priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas[2]) ir jų taikymo efektyvumas buvo nuodugniai ištirtas 2016-2017 metais vykdytame Lietuvos etninės kultūros draugijos inicijuotame ir Lietuvos kultūros tarybos finansuotame projekte „Etninės kultūros vertybinių nuostatų tyrimai valstybės politikai“, kurį vykdė Vytautas Tumėnas (projekto vadovas), Inija Trinkūnienė ir Vytautas Sinica[3]. Juridinių dokumentų tyrimo, kurį atliko V. Sinica, išvadose konstatuota, kad Lietuvoje „šią sritį reglamentuojančiuose įstatymuose padėti pamatai visapusiškai ir efektyviai etninės kultūros apsaugai, išdėstyta tam reikalingų institucijų struktūra, numatyti ambicingi ir adekvatūs iššūkiams valstybės uždaviniai etninei kultūrai apsaugoti. Galima kalbėti tik apie smulkias šių teisės aktų spragas ir inkrementinius jų pokyčius. Įstatymuose deklaruojami uždaviniai reikalauja atitinkamo reguliavimo labiau specializuotuose, ypač poįstatyminiuose teisės aktuose, atitinkamo valstybės poreikius patenkinančio finansavimo skyrimo, mokymo ar viešinimo programų įgyvendinimo“[4]. Todėl labiau buvo susitelkta prie tarptautinių dokumentų, tiesiogiai arba netiesiogiai liečiančių etninės kultūros nematerialaus paveldo aspektus, kurie yra mažiau žinomi arba kol kas Lietuvoje neratifikuoti, arba yra žinomi, tačiau atskirose šalyse jų taikymo praktika yra įdomi ir pamokanti, galinti svariai mums pagelbėti, siekiant išsaugoti ir perduoti ateities kartoms etninės kultūros vertybes.          

Nuo 1989 m. svarbiausiu tarptautiniu juridiniu instrumentu, reglamentuojančiu namaterialių kultūros objektų apsaugą buvo UNESCO Rekomendacijos kaip saugoti tradicinę kultūrą ir folklorą[5]. Šiame dokumente buvo pateiktos objekto definicijos, aptarti, identifikavimo, konservavimo, išsaugojimo, sklaidos ir tarptautinio bendradarbiavimo svarba, apibrėžta reikmė saugoti materialiąsias ir nematerialiąsias kultūros vertybes (skirtis tarp materialialiųjų ir nematerialiųjų saugotinų objektų nebuvo specialiai išryškinta). Šis dokumentas buvo rekomendacinio pobūdžio, tad jo įgyvendinimas buvo paliktas atskirų valstybių valiai kaip ir priemonės ir būdai, kuriais valstybės-narės šitas rekomendacijas įgyvendins. Nepaisant teigiamų šio dokumento aspektų (definicijų, tradicinės kultūros išsaugojimo svarbos visuomenei bei grėsmių įvardijimo, rekomenduojamos priemonės buvo bendrojo pobūdžio, deklaratyvios. Ilgainiui išryškėjo, kad bendrojo pobūdžio situacijos vertinimo nepakanka, tad UNESCO parengė ir 2003 metais paskelbė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuri šiadieną yra svarbiausias tarptautinis juridinis instrumentas, reglamentuojantis nematerialių kultūros vertybių apsaugos aspektus. Konvencijoje užsibrėžta siekti keturių tikslų:

  1. a) saugoti nematerialų kultūros paveldą;
  2. b) užtikrinti pagarbą atitinkamų bendruomenių, grupių ir asmenų nematerialiam kultūros paveldui;
  3. c) vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis ugdyti nematerialaus kultūros paveldo svarbos suvokimą ir padėti suprasti, kad reikia užtikrinti palankų jo tarpusavio vertinimą;
  4. d) numatyti tarptautinį bendradarbiavimą ir pagalbą.

Kaip matyti iš tikslų įvardijimo, greta paties nematerialaus kultūros paveldo saugojimo siekta, kad bendruomenių, grupių ir asmenų paveldas būtų gerbiamas ir kad visais lygmenimis būtų ugdomas jo svarbos suvokimas ir numatyta šiais klausimais tarptautiškai bendradarbiauti ir teikti pagalbą.   

Konvencijoje pateikta plati nematerialaus kultūros paveldo apibrėžtis, teigianti, kad tai yra „ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi“[6]. Atkreiptas dėmesys į dinamišką objekto prigimtį, pamini egzistuojantį ryšį tarp nematerialaus kultūros paveldo ir jį puoselėjančių bendruomenių bei grupių, kurioms pastarasis teikia jų identiteto ir tęstinumo pojūtį: „nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, taip skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui“[7]. Ne visos paveldo formos tapo vienodai vertintinos ir saugotinos, atsiribota nuo tokių, kurios yra nesuderinamos su tarptautinėmis žmogaus teisių normomis bei su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvarios plėtros reikalavimais.

Konvencijoje neapsiribojama bendraisiais teiginiais apie objekto turinį, jo svarbą, išryškinus skirtis tarp materialių ir nematerialių vertybių, bet ir pasiūlytos konkrečios priemonės – įsteigtas Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komitetas, Nematerialaus kultūros paveldo fondas, pasiūlyta sudaryti pasaulinių ir nacionalinių kultūros vertybių inventorinius sąvadus, kurie identifikuotų svarbiausius ir vertingiausius paveldo vertybių objektus ir subjektus. Taip pat tarrptautiniu lygmeniu rekomenduoti sudaryti atskiri sąvadai nematerialaus kultūros paveldo objektams, raiškoms, žinijai ir gebėjimams, kuriems kyla didelė grėsmė išnykti. Iš kitų apsaugos priemonių buvo valstybėms rekomenduota:

  1. a) nustatyti bendrą politiką, kuria būtų siekiama didinti nematerialaus kultūros paveldo svarbą visuomenėje ir įtraukti tokio paveldo apsaugą į savo numatomas programas;
  2. b) paskirti arba įsteigti vieną arba daugiau kompetentingų institucijų, kurios rūpintųsi jos teritorijoje esančio nematerialaus kultūros paveldo apsauga;
  3. c) skatinti mokslines, technines ir menines studijas, taip pat diegti mokslinių tyrimų metodologijas, padedančias nustatyti, kaip veiksmingai saugoti nematerialų kultūros paveldą, visų pirma nematerialų kultūros paveldą, kuriam gresia pavojus;
  4. d) imtis atitinkamų teisinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių, kuriomis būtų siekiama: i) skatinti steigti arba stiprinti nematerialaus kultūros paveldo vadybos mokymo įstaigas ir perduoti tokį paveldą per jo pateikimui ar apraiškai skirtus forumus ir erdves; ii) užtikrinti galimybę naudotis nematerialiu kultūros paveldu, kartu gerbiant įprastą su konkrečiais naudojimosi tokiu paveldu aspektais susijusią praktiką; iii) steigti nematerialaus kultūros paveldo dokumentavimo įstaigas ir siekti, kad jos būtų lengviau prieinamos.

Apibendrinant galima teigti, jog ši Konvencija apibendrino geriausią tarptautinę praktiką ir pasiūlė subalansuotų priemonių rinkinį, kuris nematerialaus paveldo vertybių apsaugą pakėlė į aukštesnį lygmenį. Buvo įkurta tarptautinė šią sritį globojanti institucija, kuri kaupė pozityviąją ir negatyviąją apsaugos patirtį ir teikė siūlymus UNESCO, įkurtas specialus fondas, kuris teikė konkrečią materialinę pagalbą, padėdamas išvengti apsaugos deklaratyuvumo, numatytos organizacinės priemonės, kaip pakelti paveldo svarbą visuomenėje, kaip didinti apsaugos prestižą ir keistis tarptautine patirtimi bei bendradarbiauti. Beje, rengiant Lietuvoje Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, dar 1999 m. buvo labai panašiai kompleksiškai apibrėžta valstybinė globa, numatyta įsteigti ją vykdančią ir koordinuojančią insstituciją ir taip pat numatyta parengti valstybinę programą ir įsteigti specialų fondą, kuris finansuotų valstybinę globą, kuris deja nebuvo įsteigtas, o valstybinė programa buvo finansuota minimaliai.

2003 m. UNESCO Konvencijoje atkreiptas dėmesys, kad vertybiniai objektai yra drauge ir materialūs ir nematerialūs, įvardinta tradicinė žinija, ne vien unikalios kultūros vertybės, bet ir atskiroms bendruomenėms svarbūs kultūros objektai, vietos, reiškiniai, gebėjimai ir jų taikymo praktikos. Buvo atkreiptas svarbus dėmesys į vadinamąsias „paveldo bendruomenes“, jos tapo juridiniu subjektu, kurio svarba, kaip matysime vėliau, vis didės. Lietuva 2004 m. ratifikavo šį tarptautinį dokumentą ir aktyviai vykdo minėtos Konvencijos nuostatas, Lietuvos objektai – kryždirbystė, sutartinės, dainų ir šokių šventės – yra įtraukti į pasaulinį nematerialių kultūros vertybių sąvadą, nuo 2008 m. sudaromas ir nuolat pildomas nacionalinis nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas[8]

Minėtos priemonės neabejotinai kelia minėtų raiškų vertę ir prestižą tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulio mastu, nors sutartinių atveju jos jau buvo kiek pavėluotos ir jas paskelbus, jau nebebuvo gyvos nei vienos sutartinių atlikėjos. Visa laimė, kad archyvuose liko nemaža užfiksuotų garso įrašų, tad jų pagrindu pavyko tradiciją bent iš dalies atkurti. Deja, kai kurios Konvencijos nuostatos nebuvo deramai Lietuvoje įvertintos ir realizuotos. Tai ypač liečia prie papildomų priemonių minimas a, c, ir d. priemones. Nepakankamai panaudotos galimybės kelti nematerialaus paveldo prestižą visuomenėje, skatinti mokslines, technines ir menines studijas ir imtis atitinkamų teisinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių. Dėl minėto pirmojo punkto a) labai svarbus išlieka glaudus, bendradarbiavimu grindžiamas, santykis su žiniasklaida, jos informavimas apie Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus ir pasitelkimas sprendžiant šiuos aktualius klausimus, iškeliant teigiamus nematerialaus kultūros paveldo aspektus, ne vien ieškant negatyvo apraiškų. Tai labai pakeltų ypač regioninės žiniasklaidos reitingus visuomenės akyse. Taip pat šiuo klausimu aktualus etninės kultūros integravimas į švietimo sistemą, privalomų pamokų ir specialios krypties mokyklų, bei ugdymo programų įteisinimas ir realizavimas. Su antrojo punkto, skirto skatinti įvairius kultūros paveldo tyrimus, akivaizdžiai nesiderina aktuali Lietuvos praktika ryškiai siaurinti šios srities specialistų ratą (čia prisimintina Etnologijos studijų panaikinimas faktiškai visose Lietuvos aukštosiose mokyklose, Mokslo Tarybos šiai sričiai skiriamas menkas, tiksliau neskiriamas joks finansavimas, nors deklaratyviai teigiama, kad etninės kultūros, apskritai identiteto  tyrimai yra vieni iš prioritetinių. Pagaliau labai svarbus lieka finansinis d) priemonės aspektas, nes tikslinėmis  programomis ir finansiniais resursais neparengtos net ir pačios geriausios priemonės lieka deklaratyvios.     

2003 m. Konvencijos svarbiausios mintys ir idėjos vėliau rado atgarsį 2015 m. UNESCO patvirtintame dokumente - dvylikoje “Etinių principų saugant  nematerialųjį kultūros paveldą“[9], Dėl jų svarbos ir aktualumo aptarsime šiuos principus detaliau, nes jie nurodo, kuria kryptimi turėtų plėtotis nematerialaus paveldo apsauga. Kaip netrukus galėsime įsitikinti, naujasis dokumentas įtvirtina ir praplečia Konvencijos taikymo ribas, atkreipia dėmesį į naujus svarbius šios apsaugos aspektus, įvardija paveldo subjektus ir jų teises bei pareigas, nurodo galimas grėsmes ir kaip jų išvengti. Šie etiniai principai gerokai išplečia vietos bendruomenių, grupių ir individų vaidmenį saugant savąjį nematerialųjį paveldą (1 principas), garantuoja jų teisę „tęsti praktikas, raiškas, išsaugoti žinias ir gebėjimus, reikalingus tam, kad šis paveldas būtų gyvybingas, pripažįstamas ir gerbiamas“ (2 principas), reikalauja, kad „valstybės, bendruomenės, grupės ir individai gerbtų vienas kito nematerialųjį paveldą“ (3 p.), kad „bendravimas su bendruomenėmis būtų grindžiamas atviru bendradarbiavimu, dialogu ir konsultacijomis, jas pilnai informavus ir gavus jų laisvą sutikimą“ (4 p.). Bendruomenėms, grupėms ir nariams garantuojama „laisva prieiga prie instrumentų, objektų, artefaktų, kultūrinių ir gamtos erdvių, reikalingų išsaugoti, atlikti kultūros paveldo raiškas net ginkluotų konfliktų atveju ar apribojant platesnės visuomenės prieigą“ (5 p.). Atkreipiamas dėmesys, kad „bendruomenė, grupės ar individai, saugantys ir praktikuojantys nematerialaus paveldo raiškas, o ne kas kitas iš šalies sprendžia apie pastarųjų naudą ir vertę“ (6 p.) ir minėtos „bendruomenės, grupės ar individai turi būti šios apsaugos naudos gavėjai“ (7 p.). Atskirai pabrėžiama, kad „turi būti gerbiama dinamiška ir gyva nematerialaus paveldo prigimtis, o rūpestis dėl autentiškumo ir išskrtinumo neturėtų kliudyti išsaugoti jį“ (8 p.). Ypač stipriai pabrėžiama, kad „bendruomenės, grupės, tarptautinės kompanijos ir individai turi rūpestingai įvertinti tiesioginį ir netiesioginį, trumpalaikį ir ilgalaikį bet kokios savo veiklos poveikį nematerialaus kultūros paveldo ar jį praktikuojančios bendruomenės gyvybingumui“ (9 p.). Svarbi nuostata, kad „bendruomenės, grupės ir individai patys turi nustatyti, kas sudaro grėsmę jų praktikuojamam paveldui ir kokių priemonių reikia šioms grėsmėms pašalinti“ (10 p.). Pastebėta, jog „turi būti gerbiami bendruomenių, grupių ir atskirų narių identitetai ir kultūros įvairovė“. Atsižvelgiant į bendruomenių, grupių ir individų jautrumą kultūros normoms, „ypatingas dėmesys turi būti rodomas lyčių lygybei, jaunimo dalyvavimui bei pagarba etninei tapatybei ir tai turi atsispindėti planuojamose ir įgyvendinamose apsaugos priemonėse“ (11 p.). Galiausiai visus etinius principus apibendrina nuostata, kad „nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimas yra bendras žmonijos interesas, todėl jis turi būti vykdomas „per subregioninę, regioninę ir tarptautinę kooperaciją“, o „bendruomenės, grupės ir individai niekada neturi būti atskirti nuo savojo kultūros paveldo“ (12 p.).

Šiame 2003 m. UNRSCO nematerialaus kultūros paveldo konvencijos papildymo formuluotėse pateiktas pluoštas svarių idėjų: sustiprinamos vietos bndruomenių, grupių ar susijusių individų teisės ir galios saugoti ir naudoti savąjį kultūros paveldą, drauge joms perkeliant ir atsakomybę bei galimybę pirmiausia pasinaudoti iš to kylančiomis paveldo panaudojimo privilegijomis. Labai svarbios nuostatos apie tai, kad nematerialusis kultūros paveldas yra gerbtinas visais bendravimo lygiais – tarp bendruomenių, grupių ar valstybių, kad jos šiuo klausimu turi kooperuoti pastangas jį išsaugoti, kad paveldo negalima atskirti nuo jo puoselėtojų, kad reikia labai pasverti kiekvieną bendruomenių, grupių ar tarptautinių kompanijų ir individų veiksmą, kad jis nepadarytų žalos kultūros paveldui ir jį puoselėjančiai bendruomenei. Dėl paveldo vertingumo dažnai kildavusios ekspertų diskusijos apskritai eliminuojamos, perkeliant sprendimo galią šiuo klausimu pačioms bendruomenėms, drauge joms suteikiant įgaliojimus nurodyti grėsmes, pavyzdžiui dekontekstualizaciją, sukomercinimą ar neteisingą reprezentaciją ir kitas bei priemones, kaip tas grėsmes pašalinti. Minėtų etinių nuostatų priminimas atsakingiems asmenims, ypač žiniasklaidai, jų taikymas kasdienėje veikloje nematerialaus kultūros paveldo apsaugą pakylėtų į kur kas aukštesnį lygį

Minėtieji UNESCO dokumentai – 2003 m. Nematerialaus kultūros paveldo konvencija ir „Etiniai principai, kaip saugoti nematerialųjį kultūros paveldą“ yra svarbiausi veikiantys tarptautiniai paveldo apsaugos dokumentai, kurių nuostatos – puikios gairės sėkmingai nematerialaus kultūros paveldo apsaugai. Deja Lietuvoje minėtosios nuostatos tėra žinomos tik saujelei specialistų, visuomenėje jos nėra deramai pristatytos, netapo jos nedaloma savastimi savivaldybėse, o stiprios, pilietiškai brandžios ir atsakingos bendruomenės dar tik kuriasi, kultūros paveldo prestižas visuomenėje žemas ir žiniasklaida daro viską, kad jis tik nepakiltų, visuotinai pripažįstamą „žmonijos paveldą“ supriešindama su modernybe, globalumu ir progresu. Tai, kaip matyti iš tarptautinių dokumentų, yra klaidinga laikysena, bet jos inercija sunkiai bepakeičiama.   

Tačiau ne visi tradicinių nematerialiųjų vertybių tarptautiniai instrumentai yra taikomi Lietuvoje ir tai apriboja apsaugos galimybes, jų efektyvumą. Daug vertingų idėjų rasime ne visada tiesiogiai nematerialaus kultūros paveldo ar etninės kultūros sferą reglamentuojančiuose tarptautiniuose teisės aktuose, konvencijose bei nacionaliniuose įstatymuose. Vienas tokių dokumentų yra 2005 m. UNESCO konvencija dėl kultūrinių raiškų įvairovės apsaugos ir skatinimo[10] ir jos taikymo patirtis. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 2007 metais. Tai yra tarptautinis kultūros politikos dokumentas, tačiau jo kultūros reiškinių aprėptis labai plati, gretų kitų raiškų jis mini ir tradicines, vietos gyventojų ir tautinių mažumų raiškas ir žiniją, kurias ragina gerbti ir tausoti visos žmonijos labui. UNESCO generalinė direktorė Irina Bokova pažymėjo, kad „per dešimtmetį ši konvencija pakeitė visuotinį požiūrį į kultūrą, jos produktus ir paslaugas“, pabrėždama, kad „kultūrinė veikla savo esme yra dvejopa – viena vertus, ji yra veiksnys, kuris vysto ekonomiką, kuria darbo vietas, skatina inovacijas ir subalansuotą plėtrą,  antra vertus, ji perteikia identitetą ir vertybes, sustiprina visuomeninį aktyvumą ir priklausymo bendruomenei jausmą“[11]. Šioje konvencijoje kultūros paveldo išsaugojimas gerai dera su subalansuotos plėtros idėja, nes parodo, kad kultūros paveldas įvairiose šalyse geba ženkliai pagyvinti ekonominį gyvenimą, o jo taikymas ir vartojimas sukuria daug darbo vietų ir gerina piliečių savijautą. Šios konvencijos nuostatomis etninės kultūros kolektyvai galėtų plačiau pasinaudoti, rengdami kultūros mainus su analogiškais kitų šalių kolektyvais, bendruomenėmis, meistrais, amatininkais.

Kitas svarbus kultūros paveldą ir jo apsaugą reglamentuojantis Europos Sąjungos lygmens dokumentas yra vadinamoji 2005 metų Faro konvencija, kurią paskelbė Europos Parlamentas ir Taryba ir tai yra berods vienintelis Europos Sąjungos juridinis dokumentas, kuriame įvardijama materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo svarba kultūrų identiteto išlaikymui ir kūrybiškumui skatinti. Šios konvencijos Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi, nors daugelis kaimyninių šalių (pavyzdžiui Latvija, Estija ar net Ukraina) tai yra senokai padariusios. Ši konvencija, nors tiesiogiai nemini nematerialiojo paveldo objektų, tačiau ypač akcentuoja ir išplečia vietos bendruomenių teises ir galias, tad mums neabejotinai būtų naudinga, nes būtent bendruomenės yra tradicinių vertybių paveldėtojos ir saugotojos ir turėtų geriausiai rūpintis joms svarbiais dalykais. Analizuodamas šios konvencijos turinį M. Puidokas pastebi, kad „su kultūros paveldu susijusias piliečių teises ši konvencija įtvirtina kaip neatskiriamas nuo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžtos teisės dalyvauti kultūriniame gyvenime. Jau vien šis teiginys rodo, kad lietuviška paveldosaugos praktika yra nutolusi nuo Faro konvencijos šviesmečiais: Lietuvoje nėra tinkamai užtikrintas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, lemiančius net ir pačių iškiliausių kultūros paveldo vertybių likimą, o piliečiai ne tik neturi teisės ginti teisme viešąjį interesą išsaugoti kultūros paveldą, bet gali būti už tai ir persekiojami. Tai patvirtina „Lietuvos“ kino teatro gynėjams iškeltas milijoninis ieškinys už tai, kad „neturėdami teisės“ kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso“[12]. Tikėtina, kad valstybiniu lygiu bus apsvarstytos galimybės Lietuvai prisijungti prie Faro konvencijos ir tuo būdu pilnai panaudoti kitų valstybių teigiamą patirtį. Svarbus šios konvencijos pozityvas – suvokimas, kad reikia didinti visuomenės supratimo lygį. Tai platus veiklos baras darbui su žiniasklaida Lietuvoje.

Europos Kultūros paveldo metų paskelbimas (European Year of Heritage 2018) – svarbūs Europos Parlamento ir Europos Tarybos renginiai, turėję padėti sutelkti visuomenės dėmesį ir pakelti kultūros paveldo prestižą visuomenėje, Lietuvoje praėjo beveik nepastebimai, valstybės šimtmečio renginių šešėlyje. Beje, apskritai Metų paskelbimas kaip juridinė ir organizacinė forma paveldui išsaugoti yra efektyvi ir labai gerai pasiteisino Lietuvoje Seimui skelbus Tarmių, Nacionalinių kostiumų bei Regionų metus. Deja, šių metų renginių plane modernistinė architektūra, kuri pati savaime yra tikrai vertas dėmesio reiškinys, įtrauktinas į Pasaulio vertybių sąrašą, faktiškai uzurpavo visą kultūros paveldą, nepalikdama nei vietos, nei lėšų kitoms, ne mažiau vertingoms tame tarpe ir nematerialioms kultūros paveldo formoms. Baltijos Asamblėja šio reiškinio nepraleido pro šalį 2018 m. birželio 8 d. Tartu vykęs šios asamblėjos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto susitikimas svarstė Baltijos kultūros fondo steigimo, kultūros duomenų skaitmeninimo ir internetinio prieinamumo, o taip pat kultūros paveldo skaitmeninio išsaugojimo ir apsaugos klausimus[13].  Beje, Baltijos Asamblėja dar 1999 m. priėmė rezoliuciją „Dėl etninės kultūros išsaugojimo Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje[14]. Kodėl latviams ir estams kartais geriau sekasi? – dėl tikslingo finansavimo, aukštesnio visuomenės sąmoningumo laipsnio, išvystytų aktyvių vietos bendruomenių ir didesnio sutarimo šiuo klausimu, beje, žiniasklaida iš to nesityčioja, kaip Lietuvoje.

  Kiekvienoje atskiroje šalyje taikant tarptautines nuostatas bei rekomendacijas kyla daugybė iššūkių, tad individuali patirtis turi neįkainojamą vertę ir kitiems. Pavyzdžiui, iš Japonijos, kuri viena pirmųjų šalių pasaulyje, supratusių nematerialių kultūros vertybių svarbą visuomenei ir 1950 m. priėmusių jų apsaugos įstatymą, galėtume pasimokyti, kaip teikti paramą vietos bendruomenėms ir asociacijoms, įkurtoms tikslu išsaugoti ir perduoti unikalias nematerialaus tradicinio paveldo raiškas bei žiniją, kaip palengvinti unikalių žinių turintiems meistrams įsigyti reikiamas medžiagas, kaip padėti perduoti patirtį pameistriams per specialias stipendijas. Plačią vertinamąją Japonijoje priimtų įstatymų ir jų taikymo analizę yra pateikusi buvusi Unesco nematerialaus paveldo skyriaus vadovė Noriko Aikawa-Fore. Ji atskleidžia teigiamas ir neigiamas kai kurių įstatymo nuostatų taikymo pasekmes saugomiems objektams ir subjektams. Štai, pavyzdžiui, kaip paprastai ir efektingai sprendžiama unikalių nematerialaus paveldo raiškų, žinijos ir gebėjimų fiksavimo problema, ją susiejant su teikiamu išskirtiniu vardu: “kai nematerialaus kultūros paveldo raiška tampa „svarbiu nematerialiu kultūros paveldu“, jos žinių ir gebėjimų savininkas, gebantis sukurti ar pagaminti minėtą raišką, yra tituluojamas „Nematerialaus kultūros paveldo saugotoju“ arba „Gyvaja nacionaline vertybe“[15]. Gavęs šį titulą meistras yra įpareigojamas užtikrinti minėtos raiškos perdavimą ir dokumentuoti audio-vizualiomis priemonėmis, kaip ją atlikti ar sukurti“[16]. Gana tiksliai orientuota ir efektinga valstybės pagalba Japonijoje: praktikuojami privatūs metodai, kuriais meistras perduoda amato techniką mokiniui, vietos valdžia organizuoja lavinimo kursus, veikia amatų asociacija, siekianti išsaugoti ir skatinti amatininkų meistrystę, rengiamos kasmetinės darbų parodos, valstybė nuperka kai kuriuos kūrinius, kuriuos panaudoja iliustruoti sėkmingiems gebėjimų ir technikų perdavimo pavyzdžiams.[17] Brazilijoje, Bulgarijoje, Gabone, JAV daug vertingos patirties bendraujant su vietos bendruomenėmis, padedama joms atrinkti, puoselėti ir perduoti tradicines vertybes[18].

Net ir neigiama tarptautinė patirtis yra labai svarbi ir pamokanti, nes atskleisdama tam tikrų juridinių sprendimų poveikį, padeda išvengti klaidingų sprendimų ir neigiamų pasekmių. Pastebėta, kad Japonijos “nacionalinė atrankos sistema neišvengiamai apriboja nematerialiųjų kultūros vertybių, kurios gali džiaugtis valstybės apsauga, skaičių ir dėl to atsiranda didžiulė praraja tarp atrinktųjų ir neatrinktųjų nematerialių kultūros paveldo raiškų. Dar daugiau, tarus, kad šios tradicinės raiškos yra atrinktos pagal kriterijus, reikalaujančius išlaikyti jų būklę įrašymo metu, žinių ir gebėjimų saugotojai yra įpareigoti juos perteikti autentiška forma. Visa to rezultatas – nebelieka vietos artistų ir kūrybiškai praktikuojančiųjų raišką, o dėl šios priežasties dalis raiškų tapo užšaldytos arba statiškos“[19]. Tikimasi, kad tyrimo išvados ir rekomendacijos, tarptautinės patirties žinios ir esamos padėties išmanymas leis įstatymų leidėjams tobulinti esamus jurindinius aktus, pagerinti jų efektyvumą bei išsaugoti vertingiausią tautos kultūros paveldą ateities kartoms. 

Europos šalyse atskiri nematerialaus kultūros paveldo įstatymai UNESCO duomenų bazės duomenimis yra Armėnijoje (2009, 2010), Belgijoje (1998, 2002, 2003), Čekijos Respublikoje (2012), Latvijoje (2016) ir Rumunijoje (2008)[20].

Armėnų NP Įstatyme (2009) įdomūs NKP objektų apibrėžimai, išvardijimai, kurioms EK sritims ar raiškoms įstatymas yra taikomas (išvardinta 14 objektų klasių). Įstatymo tikslu apibūdinamas NKP išsaugojimas, apsaugojimas ir naudojimas; rūpesčio ir pagarbos NK paveldui stiprinimas visuomenėje; NKP taikymo ir naudojimo užtikrinimas; tarptautinės kooperacijos, tarptautinės patirties skleidimas ir mainų palaikymas. Atskirame įstatyme (2010) aptariamas NKP objektų identifikavimo, dokumentavimo, apsaugos procedūrų aprašas, patvirtinama sertifikato forma[21].

Belgijos 1998 m. įstatymas reglamentuoja flamandų tradicinės liaudies kultūros centro rėmimą,  2002 m. įstatymas nustato prancūzų bendruomenės Belgijoje materialaus ir nematerialaus paveldo apsaugą, o 2003 m. įstatymas yra 2003 m. UNESCO konvencijos nacionalinė adaptacija. Tas pat pasakytina ir apie Čekijos Respublikos 2012 įstatymą, kuriame reglamentuojamas nematerialių vertybių sąrašo sudarymas ir jo pildymas. Atskirą NKP įstatymą turi Rumunija, tačiau jo turinys neaiškus nesant oficialaus autorizuoto vertimo iš rumunų kalbos.

Latvijos nematerialaus kultūros paveldo įstatymas (2016)[22] taip pat labiau orientuotas į 2003 m. UNESCO konvencijos įgyvendinimą, skirtas reglamentuoti nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo objektų sąvado sudarymą ir naudojimą, siūlomų UNESCO įtraukti į pasaulio nematerialių vertybių sąrašą objektų dokumentų rengimą, Kultūros centro, atsakingo už paveldo išsaugojimą, steigimą, jo narių sudėtį ir atstovavimą, projektinį ir programinį saugomų objektų ir subjektų finansavimą. Geras akcentas minėtame įstatyme yra tai, kad vertybės į nacionalinį sąvadą įrašomos bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis. Nors Latvija - artima mūsų kaimynė, Lietuvai šis įstatymas nieko nauja nesako, nėra aktualus, nes Lietuvos galiojantys įstatymai geriau subalansuoja ir koordinuoja skirtingų institucijų sferoms priklausiančio paveldo ir gyvosios tradicijos objektų, raiškų, žinijos ir gebėjimų globos funkcijas, nes pastarosios neapsiriboja vien sąvado sudarymu ir jo priežiūra. Lietuvoje nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą jau dešimtmetis sudaro ir prižiūri Nacionalinis liaudies kultūros centras. Daug galima  pasimokyti iš Latvijos įstatymo finansavimo modelio, kuris paveldo sferai garantuoja dvejopą finansavimo būdą – programinį ir projektinį iš Kultūros kapitalo fondo lėšų. Beje, Nepriklausomybės pradžioje Latvijoje tarp visų remiamų kultūros sričių tradicinės kultūros sritims buvo skiriama didžioji dalis lėšų. (žr. plačiau Z. Sneibe, 2001, p. 57).

I

švados ir rekomendacijos

           

  1. Tarptautinių ir Europos Sąjungos juridinių dokumentų, reglamentuojančių nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimą ir perdavimą, analizė atskleidė, jog tarptautinėje teisėje įtvirtinta ne viena nuostata, kuri gali būti sėkmingai pritaikyta Lietuvoje ir ženkliai pagerinti nematerialaus kultūros paveldo apsaugos efektyvumą. Svarbiausiu tarptautiniu dokumentu išlieka UNESCO 2003 m. Konvencija ir ypač ją papildantis 2015 m. dokumentas „Etiniai principai, kurių reikia laikytis saugant nematerialų kultūros paveldą“[23]. Pastarajame gausu vertingų rekomendacijų, kurių įgyvendinimas galėtų ženkliai pagerinti padėtį. Kadangi minėtų UNESCO principų dokumentas publikuotas santykinai visai neseniai, jis nėra visuomenėje plačiai žinomas, todėl etninės kultūros globos organizacijos, specialistai ir savivaldybių administracijos turėtų plačiau informuoti visuomenę, žiniasklaidą bei vietos bendruomenes, padėti joms parengti nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir perdavimo projektus, pasinaudoti savosiomis teisėmis saugoti ir plėtoti savąjį kultūros paveldą.
  2. UNESCO 2005 m. konvencija „Dėl kultūrinės įvairovės raiškų apsaugos ir skatinimo“[24], kurią Lietuva ratifikavo 2007 metais, gretų kitų mini ir tradicines, vietos gyventojų ir tautinių mažumų raiškas ir žiniją, kurias skatina gerbti ir tausoti visos žmonijos labui. Šioje konvencijoje kultūros paveldo išsaugojimas gerai dera su subalansuotos plėtros idėja, nes parodo, kad kultūros paveldas įvairiose šalyse ženkliai pagyvina ekonominį gyvenimą, o jo taikymas ir vartojimas kuria gerą piliečių savijautą. Šios konvencijos nuostatomis etninės kultūros kolektyvai galėtų plačiau pasinaudoti, rengdami kultūros mainus su analogiškais kitų šalių kolektyvais, bendruomenėmis, meistrais, amatininkais..
  3. Europos Sąjunga taip pat akcentuoja kultūros paveldo svarbą ir yra priėmusi keletą reikšmingų dokumentų juridiškai įtvirtinančių pastarojo svarbą visuomenėje. Vienas tokių – vadinamoji Faro konvencija, kurios Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi. Nors ši konvencija labiau skirta materialiajam paveldui tačiau etninės kultūros išsaugojimo tikslu vertėtų palaikyti idėją ją ratifikuoti, nes minėta konvencija išplečia vietos bendruomenių teises ir pareigas ir kelia visuomenėje kultūros paveldo apsaugos prestižą.
  4. Nacionalinių įstatymų analizė atskleidė vertingą įvairių juridinių priemonių taikymo teigiamą ir neigiamą patirtį. Vertėtų pasinaudoti Japonijos patirtimi, kaip valstybė turėtų remti nematerialiųjų kultūros vertybių puoselėtojus – suteikti jiems stipendijas, rengti mokymo kursus, raginti steigti ir remti asociacijas, kompensuoti reikiamų medžiagų įsigijimą, pirkti ir kaupti vertingų darbų kolekcijas ir pan. Svarbi Bulgarijos, Gabono, Japonijos, JAV, Latvijos patirtis, kaip valstybė bendradarbiauja su bendruomenėmis, padėdama joms išsaugoti vietos paveldą. Taip pat derėtų pasimokyti ir iš kaimynų latvių bei estų, kuriems neblogai sekasi dėka tikslingo finansavimo, aukšto vadovų ir piliečių sąmoningumo, stiprių vietos bendruomenių, atsakingos žiniasklaidos.
  5. Juridinių dokumentų tyrimas patvirtina 2016-2017 metais vykdyto etninės kultūros vertybinių nuostatų tyrimo[25] išvadas, kad Lietuvoje “įstatymuose padėti pamatai visapusiškai ir efektyviai etninės kultūros apsaugai, išdėstyta tam reikalingų institucijų struktūra, numatyti ambicingi ir adekvatūs iššūkiams valstybės uždaviniai etninei kultūrai apsaugoti. Galima kalbėti tik apie smulkias šių teisės aktų spragas ir inkrementinius jų pokyčius. Įstatymuose deklaruojami uždaviniai reikalauja atitinkamo reguliavimo labiau specializuotuose, ypač poįstatyminiuose teisės aktuose, atitinkamo valstybės poreikius patenkinančio finansavimo skyrimo, mokymo ar viešinimo programų įgyvendinimo“[26].

 

Naudota literatūra

 

Aikawa-Faure, Noriko (2015). Transmitting Intangible Cultural Heritage in Japan The IOV Journal of Intangible Cultural Heritage, Editor-in-Chief Mila Santova, Managing Editor Iveta Pirgova. ISSN 2384-4892. International Organization of Folk Arts: Arabian Printing & Publishing House (Bahrein), p. 6-21.

Aikawa-Faure, Noriko (2018). Nematerialaus kultūros paveldo perdavimas Japonijoje Tautodailės metraštis Nr. 34, p. 42–48. Vertė R. Astrauskas

Angoue, Claudine-Augée (2015). Intangible Cultural Heritage in Gabon: Between the Syndrome of the Colonised Person and the Pentecostal Discourse The IOV Journal of Intangible Cultural Heritage, p. 22-33.

Bokova, Irina. Re/shaping Cultural Policies. A Decade Promoting the Diversity of Cultural Expressions for Development

http://unesdoc.unesco.org/images/0024/002428/242866e.pdf

Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas 1999.09.21, Nr. VIII-1328, Valstybės žinios, Nr. 82-2414.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 1994.07.07, Nr. I-533, Valstybės žinios, Nr. 55-1049.

Nacionalinis nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas (žr.savadas.lnkc.lt)

Pirgova, Iveta (2015). Intangible Cultural Heritage as Product and Process: A Case Study (Nanticoke Lenni-Lenape Native American Tribe of New Yersey, U.S.A.) The IOV Journal of Intangible Cultural Heritage, p. 80-104.

Puidokas, Mindaugas (2018). Lietuvos pasirinkimas: Faro konvencija ar betikslė kultūros paveldo apsaugos reforma (www.delfi.lt 2018 liepos 6 d.).

Recommendation on Safeguarding of Traditional Culture and Folklore (adopted in 1989) In: UNESCO. Records of the General Conference. Resolutions. Paris, 1990, Vol. 1., p. 238-243.

http://portal.unesco.org/en/ev.php-URL_ID=13141&URL_DO=DO_TOPIC&URL_SECTION=201.html

Sneibe, Zaiga (2001) The Politics of Latvian Folk Culture in Folk Culture at the Beginning of the 3-rd Millennium: New Challenges and Means of Support. Ed. by R. Astrauskas. Vilnius: The Council for the Protection of Ethnic Culture,  p. 53–60.

Vytautas Tumėnas, Inija Trinkūnienė, Vytautas Sinica (2016-2017). Etninės kultūros vertybinių nuostatų tyrimai valstybės politikai. Lietuvos kultūros taryba / Lietuvių etninės kultūros draugija, 

https://www.ltkt.lt/files/etnines-kulturos-vertybiniu-nuostatu-tyrimai-valstybes-politikai0446.pdf

Tumėnas, Vytautas (2018). Tautodailės gyvybingumo iššūkiai Tautodailės metraštis Nr. 34, p. 68–79.

UNESCO Database of National Cultural Heritage Laws

http://www.unesco.org/culture/natlaws/

UNESCO Ethical Principles for Safeguarding Intangible Cultural Heritage)

https://ich.unesco.org/en/ethics-and-ich-00866

UNESCO’s  2003 Convention for the Safeguarding of the Intangible Cultural Heritage

https://ich.unesco.org/en/convention

UNESCO 2005 Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions https://en.unesco.org/creativity/sites/creativity/files/convention2005_basictext_en.pdf

 

Apie autorių:

Rimantas Astrauskas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras, Tarptautinės liaudies meno organizacijos IOV-IOFALietuvos atstovas ir UNESCO nematerialaus paveldo ekspertas.

 

[1] Mokslinėje literatūroje ir skirtingų šalių teisinėje praktikoje pasitaiko, kad tie patys dalykai vadinami skirtingais vardais. UNESCO tą patį objektą – papročius, tautosaką, tradicines menines raiškas, žiniją ir gebėjimus yra įvardinusi „tradicine kultūra ir folkloru“ (1989 m. Rekomendacijose), dabar visa tai labiau įprasta vadinti „nematerialiuoju kultūros paveldu“, Lietuvoje tai kartais yra vadinama „liaudies kultūra“ arba „etnine kultūra“, nes etninę kultūrą sudaro ne vien paveldas, bet ir gyvoji tradicija, tačiau terminas „etninė“ vakarietiškame moksliniame diskurse dažniau sutinkamas kaip tautinių mažumų kultūrų nominacija. Terminų analizė nėra šio straipsnio svarbiausias objektas, tad nesiekiama pateikti visapusiškai ištirto ir vienintelio galimo rezultato. Darbine tvarka terminus „nematerialųsis kultūros paveldas“ ir „etninė kultūra“ vartosime kaip sinonimus.

[2] Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas 1999.09.21, Nr. VIII-1328, Valstybės žinios, Nr. 82-2414.

[3] https://www.ltkt.lt/files/etnines-kulturos-vertybiniu-nuostatu-tyrimai-valstybes-politikai0446.pdf

[4] ten pat, p.

[5] Recommendation on Safeguarding of Traditional Culture and Folklore (adopted in 1989) In: UNESCO. Records of the General Conference. Resolutions. Paris, 1990, Vol. 1., p. 238-243.

[6] https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.902ADBEBD9A8

[7] ten pat.

[8] (žr. plačiau: savadas.lnkc.lt.).

[9] Ethical Principles for Safeguarding Intangible Cultural Heritage https://ich.unesco.org/en/ethics-and-ich-00866

[10] UNESCO‘s 2005 Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions.

https://en.unesco.org/creativity/sites/creativity/files/convention2005_basictext_en.pdf

[11] Re/shaping Cultural Policines. A Decade Promoting the Diversity of Cultural Expressions for Development http://unesdoc.unesco.org/images/0024/002428/242866e.pdf

[12] Puidokas, Mindaugas (2018). Lietuvos pasirinkimas: Faro konvencija ar betikslė kultūros paveldo apsaugos reforma (www.delfi.lt 2018 liepos 6 d.)

[13] http://baltasam.org/en/1692-meeting-of-the-education,-science-and-culture-committee-of-the-baltic-assembly-2018a

[14] http://www.baltasam.org/images/pdf_2012/15_resolution6.pdf

[15] Tai nėra oficialus titulas, tačiau plačiai vartojamas vardas.

[16] Aikawa-Faure (2018: 42-43).

[17] ten pat.

[18] The IOV Journal of Intangible Cultural Heritage, Editor-in-Chief Mila Santova, Managing Editor Iveta Pirgova. ISSN 2384-4892. International Organization of Folk Arts: Arabian Printing & Publishing House (Bahrein), 2015, p.

[19] Aikawa-Faure (2018: 43).

[20] Žr. UNESCO Database of National Cultural Heritage Laws: http://www.unesco.org/culture/natlaws/

[21] http://www.unesco.org/culture/natlaws/media/pdf/armenia/arm_lawintangibleheritage_entof

[22] http://vvc.gov.lv/image/catalog/dokumenti/Intangible%20Cultural%20Heritage%20Law.DOCX

[23] Ethical Principles for Safeguarding Intangible Cultural Heritage

https://ich.unesco.org/en/ethics-and-ich-00866

[24] UNESCO 2005 Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions https://en.unesco.org/creativity/sites/creativity/files/convention2005_basictext_en.pdf

[25] https://www.ltkt.lt/files/etnines-kulturos-vertybiniu-nuostatu-tyrimai-valstybes-politikai0446.pdf

[26] V. Sinica, ten pat.

b_445_640_16777215_0_0_images_iliustracijos_straipsniai_2018_b_450_647_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai__d8y4256.jpg

Rasti svetainėje

Projektus svetainėje finansuoja:

Straipsnių ir filmuotų reportažų ciklas, skirtas LTS 55-mečiui

"Strateginė Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos finansavimo programa"
"Virtualios tautodailės parodos, skirtos LTS 55-mečiui"

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2024