Lietuvos kalvystės tradicija gyvuoja ne tik įprastais, per šimtmečius susiklosčiusiais pavidalais, bet ir įgydama naujoviškas dabartines raiškas. Tai ne tik parodinė ar kūrybinių stovyklų veikla, bet ir sparti grupinė kūryba, socialiniai performencai. Laiko užmaršties šydui vis labiau slepiant istorinę atmintį apie kalvystės tradicijos vingius praeityje, neretai darosi sunku dabartyje įvertinti šio dailiojo amato puoselėtojų indėlį, pasiaukojimą ir entuziazmą profesionaliai puoselėjant gyvąją tradiciją. Juo labiau, kad ir mūsų dienomis kalvystės, kaip vienos iš pačių brangiausių tautodailės dailiųjų amatų, respublikinės reikšmės renginiai nepelnytai lieka nepastebėti kultūros procesų vertintojų sostinėje ir todėl dažniausiai tampa tik rengėjų ir dalyvių entuziazmo išraiška. Todėl aktualu aptarti šiuometinio tęstinio Užvenčio kalvystės stovyklos renginio ypatumus ir naujoviškumą bei jo dalyvių kūrybos ir meninės pasaulėjautos ryšį su tradicija.

Užvenčio vandens malūno (Kelmės r.) šeimininkai, kultūros vadybininkai Alvydas ir Milda Knyzeliai šiemet VIII kartą subūrė visos Lietuvos menininkus kalvius į tarptautinę kalvystės ir akvarelės kūrybinę stovyklą „Užventis ART“ (2017 liepos 10-14 d.). Sumanymas Užventyje įsteigti kūrybines kalvystės stovyklas kilo garsiam Lietuvos kalvių kalviui Vytautui Jaručiui, kurį su šiomis vietovėmis tampriai siejo vaikystės prisiminimai.

Kūrybinės stovyklos dalyvius jo atidarymo proga pasveikino Užvenčio seniūnas Linas Mačernius ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas V. Tumėnas. Stovyklos lankytojai galėjo susipažinti su šios stovyklos vadovo, žymaus kalvio Virgilijaus Mikuckio paroda „Geležinė kryždirbystė“, kurioje buvo eksponuojami menininko pastaraisiais metais sukurti kūriniai, originaliai ir savitai tęsiantys metalo kryždirbystės tradiciją. 2013 metais jis tapo respublikinio „Lietuvos kalvių kalvio“ konkurso laureatu, o 2014 metais – Respublikinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatu.

Užvenčio miestelio jubiliejų įamžinti nutarta remiantis kalviškosios kryždirbystės tradicija, jungiančia praeitį, dabartį ir ateitį bei originaliai iškelta ansamblinio meno rezultato grupinės kūrybos kūrybinėse dirbtuvėse strategija bei religiškai ritualizuotu, socialiai reikšmingu pastatymo ir inauguravimo performencu. Šių metų stovyklos meninės koncepcijos ašimi jos kūrybinio sumanymo vadovas V. Mikuckis pasirinko originalią grupinės kūrybos idėją – miesteliui sukurti Užvenčio 480 metų paminėjimo jubiliejui skirtą milžinišką ąžuolinį kryžių, dekoruotą visų stovyklos dalyvių – žymiausių Lietuvos kalvių – nukaldintų metalo kryžių kompozicija: ant medinio kryžiaus viršūnės pritvirtintas geležinis kryžius-saulutė, kurios žiedo ratu yra išdėstyti išorėn nukreipti įvairūs skirtingų autorių originalūs kryžiai. Taip išsaugomas ir skirtingas individualus menininkų braižas ir drauge suburiama vieninga marga kompozicija. Tokiu būdu V. Mikuckis, šiuolaikiškai apjungdamas asmeninės kūrybos segmentus į kompleksišką sudėtingą daugiasluoksnį meninės kalvystės paminklą, vienijantį skirtingų autorių kūrybą, aktualiai ir naujoviškai pabrėžia bendruomenišką etninės kultūros prigimtį.

Visą darbo savaitę Lietuvos kalviai atsivežę dar namuose parengtus ruošinius ir eskizus plušo prie žaizdro ir kūrė savo asmeninius, unikalius skirtingus tradicinės estetikos kryžius. Galiausiai kalvių bendruomenė visus sukurtus kalviškus kryžius ilgai komponavo ir tvirtino prie milžiniško ąžuolinio kryžiaus. Atlikus instaliuotą kryžių visi stovyklos menininkai eisena patraukė paskui transportuojantį kryžių traktorių į pagrindinę miestelio sankryžą stebėti ir emocionaliai talkinti itin sudėtingai šio milžiniško medinio kryžiaus įstatymo į postamentą operacijai. Vėliau miestelio bažnyčioje įvyko šventinės mišios, iš kurių visi kūrybinės stovyklos dalyviai, miestelėnai bei svečiai, giedodami giesmes procesijoje patraukė per visą miestelį pastatyto kryžiaus link. Galiausiai šį kūrinį vainikavo katalikiška šventinimo apeiga.

„Užventis ART“ kūrybinėje stovykloje dalyvavo Lietuvos kalviai Vytautas Jarutis, Virgilijus Mikuckis, Benediktas Mikuckis, Stanislovas Špukas, Česlovas Pečetauskas, Arūnas Degė, Ričardas Grekavičius, Ramūnas Gudaitis, Andrius Janulis, Albinas Jukumas, Juozas Kavaliauskas, Saulius Kronis, Egidijus Latėnas, Eitaras Pokvytis, Evaldas Rimkūnas, Vytautas Slavinskas, Antanas Sodaitis, Mindaugas Stankus, Martynas Stankus, Darius Vilius, Tomas Vosylius ir kalviai iš Latvijos - Edgars, Oksana ir Glebs Vronskiai.

Taigi Lietuvos kalvystės tradicija toliau gyvuoja ir plėtojasi, įgydama naujus, aktualius šiuolaikiškus pavidalus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kryždirbystės tradicija rutuliojasi kitokiomis aplinkybėmis, nei sovietmečiu. Neretam pašaliečiui kyla klausimai ar sovietmetis nebuvo visiškai sunaikinęs kalviškos kryždirbystės ir pertraukęs jos tradiciją? Ar dabartinė kalvystė apskritai kaip nors susijusi su tradicija? Ar ji nėra visiškai šiuolaikiškas ,,išrastos tradicijos“ naujadaras, kilęs iš mėgėjiškos amatininkiškos saviveiklos, nepažįstančios nei istorinių pavyzdžių, nei išmanančios tradicinės estetikos ypatybių, nei turinčios sąlyčio su profesionaliuoju menu? Šiuos klausimus taikliai pakomentavo žymiausi Lietuvos kalviai – Č. Pečetauskas, St. Špūkas, V. Jarutis, mano kalbinti šioje stovykloje etnografinių lauko tyrimų metu.

Kalvis Česlovas Pečetauskas (g. 1946, Šlapaberžės k., Kėdainių r.) prisimena, kad Lietuvoje sovietmečio pradžioje kryždirbystė buvo nustumta į kultūrinio gyvenimo užribį, slaptos meninės-ekonominės veiklos ar religinės rezistencijos sritį: geležinius kryžius kalviai daugiausia nukaldavo pagal asmeniškus užsakymus kapinių paminklams, kuriuos statydavo be didesnių iškilmių, stengdamiesi nepritraukti valdžios dėmesio. ,,Valdžia į kapines nekreipdavo dėmesio. Būtų per žiauru, jeigu būtų pradėję draskyti, niekinti kapus“ – prisimena kalvis. ,,Į bažnyčią valdžia irgi nelysdavo per daug. Kalviams vyravo bažnyčių užsakymai. Nebuvo bažnyčios uždarytos, bet buvo suvaržytos. Atributika visa, detalės sakralinės vis tiek buvo. Drožėjai dirbdavo - ir Marijas droždavo ir Rūpintojėlius.“

Kalvystės tradiciją jis perėmė iš giminės ir kaimynų. Jo senelio būta dvaro kalvio. Jis kalviavo ir dvarui, ir savarankiškai. Dvare reikdavo ir kaimo bažnytėlę papuošti, ir varpinę, ir kitus statinius ar paminklus - ,,Vis kryželių visur reikėjo“. Susidomėti metalo kryždirbyste Č. Pečetauską paskatino ir kraštiečio vienuolio kapucino Tėvo Stanislovo (1918-2005) meninė lietuviškų tradicinių kryžių-saulučių kalvystės ir sklaidos veikla.

Pradžioje Č. Pečetauskas išmoko kaldinti žvakides, namų apyvokos rakandus, detales interjerui. Kaip Blaivybės draugijos narys, skaitydamas paskaitas miesteliuose, drauge pradėjo rengti ir savo kalvystės dirbinių parodėles. Greta siaurai religinio amatininkavimo, savo susidomėjimą profesionalia menine kalviškąja kryždirbyste jis sieja su Lietuvos tautodailininkų sąjunga, su Valentino Jezersko pradėtais rengti šalies kalviškos kryždirbystės konkursais. Gerokai vėliau šiame konkurse ir jis buvo karūnuotas Lietuvos kalvių kalviu. Šio konkurso parodose pradėjo dalyvauti nuo 1982 metų. Čia jis pradėjo eksponuoti ir savo kryžius-saulutes, apipintas puošybinėmis gėlelėmis. ,,Nedarydavau aklai tik tam, kad parodoj eksponuoti, ir pasidėti. Visi jie ,,iškeliaudavo“ į kapines, ar į bažnyčią“.

Kalvio Stanislovo Špūko (g. 1940, Norvydžių k., Šiluvos sen., Raseinių r.) vaikystės prisiminimuose itin ryškiai iškyla kryždirbystės vaizdai. Visų pirma tai kelias iš gimtojo kaimo į Šiluvą per pušyną, kuris buvo sėte nusėtas dailiomis koplytėlėmis su kryžiais - saulutėmis. Deja, pokariu ,,stribai“ jas iššaudė, išdaužė ir nieko nebeliko. Kalvis prisimena ir medinius kryžius stovinčius kiekvieno kaimo kryžkelėse, o Raseinių rajono kapinėse vyravusius metalinius kryžius.

St. Špūkas, aptardamas savo kelią į kryždirbystę, pabrėžė, kad anksčiau visą gyvenimą dirbo šaltkalvio darbą. O kalviškos kryždirbystės ėmėsi tik ,,išėjęs į pensiją“. Jis prisimena, kad pirmiausia pradėjo kalti kryžius pagal užsakymą kapinėms: ,,Ateina kaimynai, pažįstami, giminės prašo – vieną ir kitą kartą ir trečią kryžių reikia padaryti – sakau – paimkim ir padarykim, o kas čia yra... Jis prisipažįsta, jog įkvėpimas kaldinti ,,saulutes“ kilo pamačius V. Jaručio kūrybą. Verta pažymėti, jog ir kūrybai apskritai jį paskatino kalvis Vytautas Jarutis, kuris, jam bedirbant Radviliškyje statybos remonto valdyboje, kreipėsi į juos dėl leidimo pasinaudoti jų kalve. St. Špūkas su dėkingumu prisimena, kad jau pirmą kartą parodyti jo kryžiai parodoje Šiauliuose komisijos buvo įvertinti antra vieta. Dabar už kryždirbystės kūrybą jis yra apdovanotas ,,Aukso vainiko” konkurso nominacija.

Pažymėtina, jog kalvystę St. Špūkas betarpiškai pažino dar vaikystėje, talkindamas kaimynui kalviui – pūsdamas dumples. Be to, ir jo tėvas kalviavo, buvo račius. Tėčiui rūpėjo ir medžio kryždirbystė – jis pokariu gimtajame kaime pastatė medinį kryžių, kuris stovi iki dabar. 1997 m., šio kryžiaus sukūrimo 50-ties metų jubiliejaus proga St. Špūkas nukaldino jo viršūnei metalinį kryžių, surengė atnaujinimo iškilmes, į šventinimą sukvietė visą kaimą. Kalvis pasakojo, jog pakviestas giminaitis kunigas Semaška (drauge su giminaičiais kalėjęs Sibire kartu su Tėvu Stanislovu) labai stebėjosi, kaip galima buvo medinį kryžių kryžkelėje pokaryje pastatyti - ,,Drąsūs buvot žmonės“. Pasirodo, gerą lemtį užtraukė išdrožti žodžiai, jog kryžius skirtas karo aukoms atminti.

Kalvis Vytautas Jarutis (g. 1936, Žagarėje, Joniškio r. - mirė 2017 m. Alytuje) prisiminė aplinką, kurioje plėtojosi kryždirbystė sovietmečiu: ,,Mes visi su kunigais bendravom - ir Užkurnys ir daug medžio drožėjų slapta darė bažnyčioms ir dievuliukus, ir kryžius“. Kalvis prisiminė, kaip ilgą laiką nebuvo galima kryžių viešai eksponuoti, kurti parodoms, tačiau nebuvo trukdoma jų daryti kapinėms: ,,Prie mūsų kryžių kapinėse niekas perdaug nesikabindavo, bet perspėdavo…” Kalvis atsiminė, kad tie tautodailininkai, kurie kūrė bažnyčioms - ne vienas buvo pašalinti iš Liaudies meno draugijos.

Paradoksalu, tačiau pasitaikydavo, kad užsakymus dėl antkapinių kryžių kartais pateikdavo net aukšti ministerijų pareigūnai, tik stengėsi tai daryti kuo slapčiau, per kitų giminaičių tarpininkavimą, nes bijojo netekti darbo, jeigu valdžia apie jų iniciatyvą sužinotų. ,,Ne visi buvo ten ideologiniai tie darbuotojai valdžioje. Mes žinojom, ką mes darom, ką mes galim, ko negalim. Ir darėm tikrai šventus darbus. Tie, kurie sako, kad mes kūrėm sovietinį meną, perlenkia lazdą. Ta propaguojama ideologija buvo kita, nei mūsų dvasinis pasaulis“.

Savo susidomėjimą kalviškąją kryždirbystę kalvis V. Jarutis sieja su vaikystės aplinka – lankymasis tradicinėje kalvėje sužavėjo šiuo amatu, panoro ją suprasti. Lemtingą postūmį jaunystėje jam suteikė garsus dailininkas Jonas Prapuolenis, paskatindamas būtinai lankytis muziejų fonduose ir betarpiškai nagrinėti, iš arti pažinti liaudies meno lobynus, kuriuose būsimą kalvį ypač patraukė kalviškosios kryždirbystės saulutės.

Jis ryškiai prisimena 1967 metus, kai išlydėdamas savo motiną į Anapilį ryžosi jos antkapiui nukaldinti pirmąją savo saulutę. Po sėkmingos pradžios jis nebegalėjo sustoti ir visa širdimi paniro į metalo kryždirbystės meną. Gilinosi į kryždirbystės tradiciją ieškodamas medžiagos ne tik muziejų fonduose, bet ir negausiuose kataloguose, albumuose, be to tyrinėjo kapinių paveldą vietose. Ypač pagarbiai kalvis atsimena Dailės kombinatų ir Liaudies meno draugijos meno tarybų ugdančią griežtą kritiką ir galimybę artimai bendrauti meno klausimais su jų dailininkais profesionalais, ypač išgarsėjusiais tarpukario Lietuvoje, kurie buvo išsilavinę Paryžiuje. Kalvis pabrėžė, kad prastų darbų nepriimdavo... Kartais išeini verkdamas iš tos Tarybos, tave ,,sudirba“ – tai neškis ir išmesk į šiukšlyną. Buvo tokia mokykla…”

Taigi, akivaizdu, jog dabarties kalviškoji kryždirbystė, išskirtinai puoselėjama Užvenčio malūno kultūrinės veiklos entuziastų, neužgimė visiškai naujoje dabarties terpėje. Šiuolaikinės sekuliarios visuomenės kryžių kalvystės tradicija iš senesnių laikų mus pasiekė per sovietmečio iššūkius, trukdžius ir draudimus, tačiau nesunaikinusius kryždirbystės tęstinumo. Nes vietinės kultūrinės rezistencijos dėka pavyko išsaugoti reliatyviai palankią dirvą modernybėje išsiplėtoti aukšto meninio lygio profesionaliai metalo kryždirbystei iki dabarties. Metalo kryždirbystės kūrėjai kalviai bei religingi individualūs užsakovai ir bažnyčia, o taip pat ir Lietuvos dailininkų sąjungos (dailės įmonių meno Tarybos), Lietuvos tautodailininkų sąjungos (plenerai, konkursai, parodos), Lietuvos liaudies kultūros centro (konkursai-parodos) meno organizacinė veikla toliau padėjo puoselėti šią tradiciją. O mūsų dienomis Užventyje kalvystė įgyja itin savitų kūrybos ir funkcijos šiuolaikinio bendruomeniškumo ir performatyvumo aspektų.