Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Algirdas Juškevičius
Algirdas Juškevičius

Kasinėdami žemę žmonės dažnai randa šukių, kurios liko iš protėvių naudotų molinių indų. Kur kas rečiau į archeologų rankas patenka medinių indų liekanos, nors medis lydi žmogų nuo gimimo iki mirties. Ilgai išsilaikiusios medienos pasitaiko ten, kur drėgmė ir oro stoka apsaugo medį nuo sudūlėjimo. Daugiausia tokių radinių aptikta kasinėjant Šventojoje, Kernavėje ir Vilniaus Žemutinėje pilyje. Žinomi mediniai indai iš Osebergo pilkapio Norvegijoje, Birkos Švedijoje ir Novgorodo Rusijoje. Iš po žemių iškastas medžio gabalas turi būti prisotinamas konservuojančių tirpalų, kitaip jis greit sudūlės. Po konservavimo geriausi radiniai atsiduria muziejų vitrinose ir fondų rinkiniuose. Jų pavyzdžiai rodo, kad ir senovės meistrai mokėjo puikiai apdirbti medį su paprasčiausias instrumentais. Ilgametę medinių indų naudojimo patirtį liudija grakščios formos ir patogūs išlinkiai. Atkuriant istorinius indus, paaiškėja, kodėl senovės amatininkai dirbo būtent taip, o ne kitaip, kaip parinko medieną ir kokius įrankius naudojo.

Medinius senovės radinius tyrinėja dr. Irena Kaminskaitė. Vilniaus universitete ji parengė ir 2017 metais apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Mediniai dirbiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje archeologiniais duomenimis“.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_CIMG4564.jpg

Disertacijos išvadose I. Kaminskaitė teigia, kad daugiausia radinių yra iš XIV–XV amžių kultūrinio sluoksnio, o beveik visi jie pagaminti iš vietinės medienos. Senovės meistrai žinojo skirtingų rūšių medžių privalumus, išmanė medienos savybes, o savo žinias perduodavo pameistriams iš kartos į kartą. Sudėtingesni gaminiai – šukos, veidrodžių rėmeliai ir peilių kriaunos – yra iš svetur augančių rūšių medžių ir importuoti. Tačiau Vilniaus meistrų mediniai dirbiniai kokybe nenusileido to meto Europos meistrų gaminiams, tik rečiau buvo puošiami raižiniais ir ornamentais. I. Kaminskaitė pastebėjo, kad Vytauto ir Jogailos laikais vilniečių naudoti mediniai indai mažai pakito – panašūs buvo naudojami neolito laikotarpiu, viduramžiais ir XX amžiaus pradžios Lietuvos valstiečių buityje. Gamybos technologija, formų ir funkcijų universalumas garantavo patogumą naudojant buityje ir neskatino ieškoti naujovių.

Lietuvos nacionalinio muziejaus neolito skyriuje eksponuojami Šventosios gyvenvietės radiniai: medinė gelda su iškyšomis galuose, datuojama IV–III tūkst. pr. m. e., ir luoto modelis iš IV tūkst. pr. m. e. Greta jų kabo grakšti antelės galvos formos apeiginio kaušo rankenėlė iš III a. pr. m. e. Antelės motyvas būdingas senovės gaminiams – tokių yra surasta Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje.

b_530_364_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_CIMG4574.jpg

Muziejaus etnografijos skyriuje saugomas gražių ir praktiškų medinių indų rinkinys iš XIX a. ir XX a. pradžios. Tai geldos, dubenys, piestos, kubiliukai, kaušai, indeliai sviestui, samčiai ir šaukštai. Senesni rykai skobti iš vieno medžio gabalo, o vėlesni dažnai sunerti iš šulų. Mediena parinkta tikslingai, o indų sienelės išplonintos. Ypatingai grakštūs, tinkamai išlenkti ir plonai nudrožti valgomieji šaukštai.

Kernavės archeologinės vietovės muziejaus vitrinoje kabo išlikusi didžioji dalis medinio apeiginio kaušo, surasto Pajautos slėnyje. Jo dugnas apvalus, rankena primena stilizuotą žirgo galvą, o po ja yra žiedas nykščiui įkišti. Taip suimtas kaušas gerai gula į delną ir iš jo patogu gerti.

b_530_342_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_CIMG4762.jpg

Freiburgo mieste, Vokietijoje, buvo surastas medinis kiškio formos indas, datuojamas XIV a. Jo nugara pasikelia kaip dangtelis ant medinio vyrio ir atidengia vidaus ertmę. Spėjama, kad tai buvo viduramžių miestelėno Johaneso Fidlerio druskinė. Vardas įrėžtas kiškio ausyse, o krūtinės dalį ir nugarą puošia vynuogių formų raižiniai. Darant repliką paaiškėjo, kad čia būtinai reikalingas klumpdirbio šaukštinis grąžtas, nes kitaip tokio tuščiavidurio indo būtų neįmanoma pagaminti.

Kunigas ir etnografas Teodoras Lepneris 1690 metais išleido knygą „Prūsų lietuvis“, kurios iliustracijoje pavaizduota to meto lietuvninkų šeima su būdingais drabužiais, muzikos instrumentais ir darbo padargais. Įdomu, kad vyras ir moteris laiko rankose po medinį kaušą. Vieno rankena užsibaigia žvėries galva, kito – bumbulu.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_CIMG4771.jpg

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas tyrinėjo ir aprašė Gardino bažnyčios rūsyje surastą įspūdingo dydžio unikalų medinį apeiginį kaušą su 12 originalių Zodiako ženklų. Šio kaušo rankena su maža plokštuma viršuje labai panaši į XVIII a. šiaurės Rusijos didžiųjų stalo indų, vadintų „bratina“ (братина), rankenas.

Varėnos kultūros centras 2017 metais parengė ir įvykdė projektą „Istorinių medinių indų sugrįžimas“, kurio metu moksleiviai, mokytojai ir istorikai gilinosi į medinių indų skobimo subtilybes, studijavo medinius indus, saugomus Lietuvos ir užsienio muziejuose, o paskui gamino juos naudodami tradicinius instrumentus bei įrangą. Surengtos parodos Varėnoje ir Alytuje, o įgyta patirtimi ir įgūdžiais buvo dalijamasi istoriniuose festivaliuose Trakuose, Alytuje ir Kernavėje. Taip pat pagamintos aukščiau šiame tekste aprašytų medinių indų replikos.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_CIMG4796.jpg

Kaušai

Dabar matyti tikras medinių indų atgimimas. Ypatingą vietą užima kaušai. Juos naudoja istorinių festivalių dalyviai – negi atkurtoje autentiškoje aplinkoje gersi iš šiuolaikinio puodelio ar plastikinio indelio? Apsirengus baltiškais drabužiais, reikia ne tik ginklų, bet ir istorinių medinių indų.

Kaušą skobti nėra paprasta. Reikia geros medienos, specialių instrumentų ir įgūdžių. Svarbu, kad kaušas neskiltų skobiant, džiovinant ar vėliau juo naudojantis. Taip nutinka, tačiau žinant kelias gudrybes, galima to išvengti. Pirmiausia reikalinga gera, tanki mediena. Netinka minkštesnė ir porėta mediena. Pagaminti iš tokios medienos būtų lengviau, tačiau toks kaušas nebūtų tvirtas. Tinka klevo ar palaukėje augusio beržo kamblio apatinė dalis, kur mediena tanki, rievės smulkios, o plaušai persipynę. Gerą, gražų ir ilgaamžį kaušą galima išdrožti iš ant beržo kamieno augančių gumbų, dar vadinamų ruplėmis. Tačiau didelių ruplių rasti nelengva, o ir apdirbti sudėtingiau. Dažniau gumbai panaudojami mažesniems kaušeliams skobti. Optimalus būdas – apžiūrėti žiemą pjautų beržinių malkų rietuvę ir pasirinkti geriausią kamblį. Jeigu jį kirviu skaldyti nelabai pavyksta, tai mediena bus tinkama kaušui. Kaladę reikia perskelti ar perpjauti per šerdį grandininiu pjūklu į dvi, o dar geriau – į keturias dalis. Taip sumažinami vidiniai medienos įtempiai. Visada geriau ruošinį versti taip, kad šerdis atsidurtų apačioje, o žievė būtų viršuje. Gabalai aptašomi kirviu iki reikalingos pradinės formos, kad būtų galima nupiešti kaušo projekciją. Piešimą palengvina popierinis šablonas: gabalą standaus popieriaus perlenkiame išilgai, nupiešiame išilginį pusės kaušo siluetą, iškerpame, o atlenkę gauname simetrišką būsimo kaušo formą. Jeigu reikia, dar apkarpome, kad siluetas būtų grakštus. Šablonas dedamas ant ruošinio ir apvedamas pieštuku. Tada pažymima vidinė dalis, kurią reikės pašalinti. Ruošinys tvirtinamas spaustuvuose ir pusapvaliais kaltais iškertama vidinė ertmė. Kaltai turi būti tinkamos formos, kad gerai smigtų į medį ir galėtų pasiekti gilesnes vietas. Dugnas dailinamas išlenktais kalteliais, vadinamosiomis „kliukarzomis“, ir skaptais. Kuo giliau tenka skobti, tuo sudėtingiau pasiekti ir išdailinti vidinius paviršius. Tam naudojami lenkti, „šuns kojele“ vadinami kaltai. Vidiniai paviršiai galiausiai išdailinami lenktu peiliu.

b_530_427_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_CIMG4923.jpg

Kaušo išorė formuojama apipjaustant pjūklu ir dailinant kaltais. Pagrindinis instrumentas baigiamiesiems darbams yra aštrus peilis. Drožiant tikslingai, tinkamu kampu, medienos plaušai nupjaunami ir užspaudžiami – gaunamas iš mažų plokštumų sudarytas paviršius. Jis atrodo kur kas geriau nei nušlifuotas, nes laužia šviesą ir išsaugo rankų darbo pėdsakus. Švitriniu popieriumi gludinti istorinius medinius indus netinka, nes tokio popieriaus senovės meistrai neturėjo. Galima paviršius dailinti gramdant titnago, stiklo šuke ar metaliniu gremžtuku, nes tokie įrankiai buvo naudojami. Svarbu, kad kaušas būtų dailus ir patogus paimti geriant ir perduodant kitam į rankas. Naudinga pasižiūrėti į muziejuose saugomus kaušus ir paisyti autentiškų formų. Reikia stengtis išdrožti kuo plonesnes kaušo sieneles, nes tada sumažės skilimo džiovinant rizika. Dažniausiai skyla storesnės vietos ir tie paviršiai, kur atsiveria medienos poros, per kurias pasišalina drėgmė. Tas vietas galima laikinai užklijuoti lipnia juosta. Pastebėjus smulkius įtrūkius, pravartu juos užtepti PVA klijais. Jie stabdo drėgmės išsiskyrimą, patvaria plėvele padengia kaušo paviršių, bet plėvelę vėliau būtina nupjaustyti peiliu. Tam, kad gaminys gerai pavyktų, reikia vadovautis taisykle „Drožk greitai, džiovink lėtai“. Išdžiovinus kaušą galima impregnuoti karštu linų sėmenų aliejumi, kuris uždaro medienos poras ir visiškai polimerizuojasi.

Mažus kaušelius, vadinamus „kuksomis“, nešiojasi kelionių po gamtą mėgėjai. Švedų, suomių ir norvegų šeimose saugomi kaušeliai, kuriais naudojosi tėvai ir seneliai. Geriausios „kuksos“ gaminamos iš kietos ir susivijusios beržo gumbo medienos, kuri neskyla džiūdama ir atlaiko verdančio vandens poveikį. Tokiu kaušeliu iš šaltinio pasemtas vanduo bus skanesnis, o prie laužo užplikinta arbata nustebins sodriu kvapu ir skoniu. Škotai nuo seno naudoja apvalius medinius kaušelius viskiui ragauti, vadinamuosius „quaich“.

Mediniai kaušeliai ilgesne ir riesta rankenėle šalto vandens atsigerti kabėdavo greta kibiro kiekvienoje Lietuvos valstiečio troboje. Parėjęs po darbų, atsigeri ir vėl pakabini.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Senieji_mediniai_indai_Freiburg_hare.jpg

Dubenys

Medinius dubenėlius skobti ne taip sudėtinga, tačiau reikia ruošinį gerai įtvirtinti. Seniau kiekvienoje sodyboje būdavo daug medinių, iš vieno gabalo skobtų indų. Tai geldos, niekočios ir loviai. Iš rąsto išskobtame ir prie šulinio pastatytame siaurame lovyje girdydavo gyvulius, didelėje ir gilioje geldoje sūdydavo mėsą, mažesnius lovelius naudojo paršeliams penėti. Gelda buvo naudojama vaikams prausti, skalbti ir maistui gaminti. Vienoje mugėje vyresnio amžiaus moteris džiaugėsi įsigijusi vidutinio dydžio dubenį: „Tai bus gerai bulvėms tarkuoti! Tokią niekotaitę turėjau jaunystėje.“ O garbaus amžiaus vyriškis nostalgiškai prisiminė: „Kap dar buvom maži, pasėmėm mamos niekocių, nustysėm prie ravo ir yrstėmės kap su luotu.“

Geldoms, kaip ir luotams, skobti naudoti specialūs instrumentai: kirvis vedega, skaptai, kaltai ir įvairiai lenktos lankenos. Dabar retai kur surasi vedegą, o seniau ji buvo įprastas instrumentas.

Pradžia
Pradžia

Naujas medinis dubuo tiks vaisiams sukrauti, mažesnis pravers duonai ar sausainiams, dar mažesni gali tikti saldumynams ar riešutams. Gražiai atrodo dubenėliai iš kietesnės medienos: uosio, ąžuolo. Dar įdomesni skobiami iš kelių spalvų medienos, kai šerdis nusidažiusi tamsesne spalva. Tokios būna obelys ir slyvos. Kai gaminama iš vienspalvės medienos, galima puošti raižiniais arba tonuoti norima spalva.

Dubenys, kaip ir kaušai, skobiami iš šviežiai nupjautos medienos, nes tokia minkštesnė. Rąstas skeliamas į dvi dalis. Tiksliai, per šerdį perskelti ir į norimo storio ruošinius apdirbti geriausia gontiniu peiliu. Galima ir kirviu – negiliai įkertant nužymėti skėlimo liniją. Tada įkalti kirvį medine kūle, o po to praplėsti plyšį įkalant į rąstą medinius pleištus. Metaliniu plaktuku ar kūju kalti per kirvio pentį nepatartina, nes taip gadinamas kirvis, gali įtrūkti jo pentis. Ruošiniai nutašomi, išlyginama dubens apatinė dalis, o jeigu reikia – nuobliuojami šonai. Geriau, kai ruošinys verčiamas žieve į viršų ir taip įtvirtinamas spaustuvuose. Vietoje spaustuvų gerai tinka ožiukas iš medžio rąsto. Į viršuje padarytą išpjovą dedamas ir pleištais įtvirtinamas ruošinys. Tada reikia pažymėti dubens vidaus ertmę, kuri bus pašalinama. Praverčia į keturias dalis sulankstytas popierinis šablonas – su juo galima gauti reikalingo dydžio ir formos ovalą. Galima pasirinkti ir kitą, šiuolaikinę dubens formą, kai viename ruošinyje padaromos kelios įdubos skirtingiems skanėstams. Gerai atrodo obuolio, žuvies arba medžio lapo formos dubenys. Didesnių dubenų vidurį iškalame vedega, mažesniems pakanka kalto. Svarbu neprakalti kiaurai, pasimatuoti liniuote arba gerai apčiupinėti pirštais. Dugnas turi likti apie 6–8 mm storio. Lyginimui naudojami riesti kaltai, lenkti peiliai ir skaptai. Išskobus vidurį, aptašoma išorinė pusė, nudailinami kraštai ir suteikiama galutinė forma. Dubens kraštai gali išsikišti į išorę arba pasibaigti pagal vidinį kontūrą. Dubens sienelės visur turi likti plonos, bet pakankamai tvirtos. Ties galais ir storesnėmis vietomis, kurias džiovinti sudėtingiau, gali atsirasti įtrūkių. Ką tik atsiradusius mažus įtrūkius stabdo užteptas klijų sluoksnis. Padeda ir lipni juosta, užklijuota galimų įtrūkių vietose. Galutinai baigtas dubuo džiovinamas palengva, stebint, kad neatsirastų įtrūkių. Galima džiovinti suvyniojus į popierių, galima įkišti į plastikinį maišą. Džiūdamas dubuo gali kažkiek išsilenkti, tada laikas padailinti formą. Galima šlifuoti, tačiau geriau atrodo tie dubenys, kurie apdailinti aštriais instrumentais, paliekant smulkius jų pėdsakus. Paskui dubenį belieka impregnuoti aliejumi.

Pusiau padaryta
Pusiau padaryta

Istorinių medinių indų atkūrimas per kubiliaus amato studijas nėra lengvas užsiėmimas. Kur kas paprasčiau gaminti indus su elektriniais frezavimo ir šlifavimo instrumentais, bet tada indai nebus tokie šilti ir unikalūs, kaip tie, kurie ilgai laikyti meistro rankose ir nuglostyti jo instrumentų ašmenimis.

Pradžia ir pabaiga
Pradžia ir pabaiga

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017