Virginija kasmet nekantriai laukia pavasario. Grįžta paukščiai, pro betirpstantį baltą žiemos patalą galveles kelia snieguolės, mėlynuoja žibutės, pražysta narcizai, įvairiaspalvės tulpės. Širdis sklidina muzikos ir spalvų, spalvų, spalvų... Ima paletę, teptukus ir prie molberto. Liejasi ne tik spalvos, liejasi emocijos.

Kur pirmiausiai tą sutviskusią „Gėlių šventę“ nuveši, jei ne į pamėgtą Paberžę (Kėdainių r.). Parymo prie kryžium, akmenėliais paženklinto kuklaus Tėvo Stanislovo kapo, o atsivežtas drobes sukabina Šilingų dvare įkurtame Paberžės 1863 metų sukilimo muziejuje. Pasidairykime. Tilindžiuoja saulės nutvieksti gelsvų narcizų varpeliai, kuokštais svyra baltos, violetinės alyvų kekės, skleidžiasi amarilio žiedas. Geltonos, raudonos tulpės jau pamerktos į vazą (natiurmortas „Šventė“). Gėrimės į saulės vonias įkritusiomis ramunėmis, pabraidžiojame po margus „Pievų žolynus“. Tyliai tyliai, kad neišbaidytume į ją priskridusių paukštelių, stabtelime po baltut baltutėlaite obelim (diptikas „Bundanti žemė“). Šitie šelmiai („Dangus praplyšo“) ritualiniu šokiu sveikina lieknakamienį beržą, šakelėse sūpuojantį gležnus žirginėlius. Bet viskas laikina, viskas kinta. Dvelkteli „Rudens nuojauta“, – pražysta kardeliai, margaspalviai jurginai.

Kėdainiškiai ir Paberžės muziejaus svečiai dar tebesidžiaugė žydinčiais gėlynais, o tautodailininkė tapytoja Virginija Kutkienė skaistgiriečius jau pakvietė į naują ypatingą parodą „Tėvo pėdomis“. Ją priglobė miestelio biblioteka, Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos filialas. Vedėja Lijana Degimienė parodos pristatymą pradėjo pakvietusi dainininkus Editą Burbienę, Veltą ir Vytautą Liulius. Kai Birutės Dauginytės rankose suskambo pirmieji akordeono muzikos akordai, pasigirdo „Kai pamačiau aš tavo smilkiniuos sidabro giją pirmutinę...“, Virginija nuklydo į tolimą tolimą vaikystę, dabartinis Veltos ir Vytauto duetas susiliejo su Janinos Miščiukaitės, dažnai dainavusios šią populiarią H. Jablonskio „Sidabro giją“, balsu. Tėtis, išgirdęs melodiją, čiupdavo mamą glėbyn ir įsukdavo į svaiginančio valso sūkurį.

Kazimieras Liulevičius (1910 – 1992) buvo dailininkas, Kauno Justino Vienožinskio tapybos studijos auklėtinis. Pasikeitusio laikmečio vėjai jauną menininką nubloškė į Sibiro šalčius. Gerai, kad pasiėmė dažų, teptukų, – padėjo išlikti. Karininkams, viršininkams reikėjo paveikslų, žmonų, mylimųjų portretų. Zalija Liulevičienė, kaip kažkada dekabristų žmonos, išvažiavo kartu su vyru. Ten su pasauliu pasisveikino ir Virginija.

Grįžęs čia vienoje, čia kitoje Kauno įmonėje dirbo dailininku apipavidalintoju. Laisvalaikiu tapė portretus, peizažus. Spalvų žaismės ieškojo gamtoje. Įsikibusi tėtės rankos paupiais, pievelėmis, parko žolynėliais, paunksmėmis tipeno ir mažoji Virgutė. Jautė beribį žalumos dvelksmą, medžių šlamesį, pirmuosius potėpius. Spalvos drobėje gyvos, alsuoja, – nepamirštamos akimirkos.

Vėl tie keisti, nesuvokiami atsitiktinumai, likimo vingiai. Virginijos seneliai Eleonora ir Petras Liulevičiai Anykščiuose turėjo nedidelę mėsos parduotuvėlę. Nuo vaikystės mėgęs piešti Kaziukas ją papuošė iškaba su paršiuku. Vieną gražią vasaros dieną prie vitrinos sustojo drobiniu kostiumu apsivilkęs, galvą šiaudine skrybėle prisidengęs nepažįstamas ponas. Pasisakė esąs dabar čia atostogaujantis dailininkas Adomas Varnas ir nori susipažinti su iškabos autoriumi. Susitiko vienintelį kartą, bet Adomo Varno pasakyti žodžiai „Turi gabumų, vaike. Tęsk, mokykis...“, – buvo lemtingi. Virginija, besimokydama Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (studijavo tekstilę), susipažino su būsimuoju odontologu Vidmantu Kutka iš Joniškio krašto, kuriame išsiskleidė ir Adomo Varno kūrybos sparnai. Menininkė domisi jo surinktais kryžiais, dalyvauja Joniškyje rengiamose Adomo Varno premijai laimėti skirtose respublikinėse tautodailininkų tapybos parodose, pelno prizus.

Pasiligojusius tėvelius parsivežė į Skaistgirį. Čia jie ilsisi „Užmigę Viešpatyje“. Taip dailininkė pavadino paveikslų ciklą su senųjų kryžių motyvais. Su tėčiu atsisveikino prieš 25-erius metus. Saugo jo tapytas drobes. Jaukioje bibliotekos saliukėje susipažįstame su darniu tėvo ir dukters kūrybos duetu. Į mus žvelgia išraiškingi portretai. Lengvu šaliu pečius prisidengusi mylima ir mylinti graži moteris – įamžintas švelnumas ir pasiaukojimas („Žmonos portretas“). Visa, kas brangiausia spindi mažosios Virgutės ir jau suaugusios Virginijos, žento Vidmanto akyse. Peizažuose autoriui būdingos prigesintos spalvos, rusvai žalsvas, melsvas koloritas. Tartum vaikštinėtume po senąjį Kauną. Dunkso „Kauno pilies“ mūrai, nostalgiškas „Paskutinis ruduo“, kuriame ties Pažaisliu tyvuliuos Kauno marios, šviesus, melsvas „Vasaros rytas Ąžuolyne“ su ąžuolų paunksmėmis ir smėliu pabarstytais takeliais. „Lieptelis“ per tyliai tyliai sruvenantį upelį. Kompozicijoje su tėčio „Autoportretu“ trumpa jo kūrybos biografija ir nedidelis „Ąžuolyno“, kuriame mėgo pasivaikščioti, kampelis.

Virginija šviesiam tėčio atminimui nutapė skaisčių baltų lelijų apsuptą portretą „Šv. Kazimieras. Skaistybė“. Karalaičio karūną tarsi aureolė supa šviesi dangaus žydruma. „Šv. Pranciškus. Globėjas“ kalbasi su paukšteliais. Kaip be jų? Juk ir Virginijos sodyboje apstu inkilų varnėnams, po kambarius skraido krameris, vidutinio dydžio papūgėlė Karis. Domisi tapyba, – vis nutupia ant molberto, pasišnekučiuoja. Drobėje įamžintas Skaistgirio girininkijos šventasis ąžuolas su kiauryme, kurį aplankiusi vis pasikrauna stiprybe („Dvikamienis ąžuolas. Šventvietės“). Išsamiai aprašyto ąžuolo nuotrauka puošia istoriko dr. Vykinto Vaitkevičiaus knygos „Senosios Lietuvos šventvietės. Joniškio rajonas“ viršelį. Virginijos ekspozicijoje „Rūpintojėlis – saugotojas“, kryžiais paženklinta melsva tarsi rūkas „Atmintis“, „Siūlas prie siūlo“ varstomi audimų raštai ir kraičio skrynių lobiai.

Gausūs skaistgiriečių, seniūnės Virginijos Kaikarienės, muziejininkės, tautodailės kuratorės Vitos Vitkauskienės sveikinimai ir linkėjimai. Glėbys gėlių. Nuo jaudulio sudrėkusios akys. Į tėvo ir dukters šventę iš Kauno, Anykščių, Meškuičių suvažiavo kurso draugės tekstilininkės – docentė Danutė Valentaitė, Nijolė Marčiulynienė, Alė Jablonskienė, Kazytė Žukaitienė, Vlada Štitilienė, – kaip ir Virginija žemesnėse bei aukštesnėse mokyklose dėsčiusios dailę. Bendrakursės dažnai lankėsi svetinguose inteligentų Liulevičių namuose, mokėsi bendravimo, žavėjosi pagarbiu vyro požiūriu į moterį, žmoną. Moterys padūsavo vis dar norinčios pasėdėti Kauno Laisvės alėjoje, kur vaikštinėdavo garsusis scenografas Liudas Truikys, taip pat Adomo Varno ir Justino Vienožinskio auklėtinis, ir operos primadona Marijona Rakauskaitė. Prasidėjo: „O atsimeni, o atsimeni...“.