Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Žmogaus kuriami daiktai atveria jo vidinį pasaulį.

82-ejų metų Vladas Martikonis apgailestauja, kad anksčiau netapo senjoru. Sulaukęs 67-erių užvėręs Lietuvos Respublikos kanceliariją, kurioje dirbo 32 metus, duris, visa galva atsidavė pomėgiams, kuriems suskaičiuoti vienos rankos pirštų nepakaktų. Jis ir projektuotojas, ir numizmatas, ir medžiotojas, ir bitininkas, ir dainininkas, ir skrybėlių bei dėžučių pynėjas, ir kiaušinių margintojas. Pastarasis hobis – ypatingas. Jis žavi ir įtraukia kiekvienu metų laiku. „Todėl galiu sakyti, kad man beveik kas dieną Velykos“, - juokiasi margučių meistras.

b_530_419_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Vladas_Martikonis_DSCN2110.jpg

Ne vienerius metus Velykų išvakarėse V.Martikonis yra kviečiamas į mokyklas ir miestelių bendruomenes pasidalyti patirtimi. Ketvirtus metus jis vyksta į sostinės Balsių vidurinę mokyklą, kurioje savanoriškai rengia penkias edukacijos pamokas 2-4 klasių moksleiviams. Už geranorišką nemokamą dalijimąsi žiniomis yra gavęs padėkos raštų. Laikas, praleistas mokant vaikus peiliuku drožinėti margutė, suteikia galimybę pažinti jaunąją Lietuvos kartą.

V. Martikonio dovanotų margučių turi keli Lietuvos muziejai. Pirmuosius savo rankomis išpuoštus margučius jis demonstravo 1980 metais surengtoje respublikinėje tautodailės parodoje. Tuo metu tai buvo vieninteliai margučiai, eksponuoti dabartiniame sostinės Šiuolaikinio meno centre. Ateizmo laikais margučiai nebuvo propaguojami, todėl nenuostabu, kad šešis iš dešimties įsigijo Lietuvos liaudies muziejus.

b_530_707_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Vladas_Martikonis_DSCN2113.jpg

Paklaustas, kada pradėjo lavinti ranką ir kaupti margučių raštus, V. Martikonis atsako, kad vaikystėje. Tėvų namuose Ukmergės apskrities Siesikų valsčiaus Kiškeliškių kaime Velykų išvakarėse būdavo dažomi kiaušiniai. Nėra buvusios šventės su baltais, nedažytais kiaušiniais. Kapą (60) kiaušinių dažniausiai dažydavo svogūnų lukštais ar dažais, likusiais po verpalų dažymo. Daugiau laiko turinčios kaimo mergaitės paauglės bei dvi seserys kiaušinius gražindavo skutinėdamos sudužusio lango šukės briauna, didesne adata. Kai perlūžo tėvo skustuvas, atsirado aštrus kieto metalo kampas. Stebėdamas vyresniosios sesers, kurią vadina skutinėjimo šeimoje tęsėja, darbą, jos pomėgiu užsikrėtė ir brolis Vladas. Kartu su seserimis įnykęs marginti kiaušinius, jis tol skutinėdavo, kol kiaušinis sukiuždavo. Gražiausi skutinėti margučiai buvo saugojami arba dovanojami bičiuliams.

Vaikystėje marginimui rinkdavo tik balto lukšto kiaušinius. Kaime laisvai vaikštinėjančios vištos dėdavo kiaušinius tvirtu lukštu. Persikėlęs su šeima į Vilnių, V. Martikonis juos pirkdavo parduotuvėje. Tačiau nelaisvėje auginami paukščiai deda kitokius kiaušinius, jų lukštas plonas, persišviečia ir skutinėti netinkamas. Nudažyti, kad ir pagražinti, greitai imdavo skleisti nemalonų kvapą. Neradus tinkamų kiaušinių, apleido margučių gražinimą ir ėmėsi pynimo. Šio amato karo metais pradžios mokykloje išmokė mokytojas Armolaitis. Jis parodė, kaip iš šiaudų ir pušies šaknų pinti skrybėles, krepšelius, kaip austi tautines juostas. Todėl, kad neberado marginti tinkamų kiaušinių, V. Martikonis ėmėsi pamėgto pynimo. Skrybėlės buvo taip susukusios galvą, kad tris sodo arus užsėjo rugiais. Šie taip suaugo, kad ir vaikaitėms buvo kur slėptis, ir daugeliui skrybėlių pakako.

b_530_263_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Vladas_Martikonis_DSCN2124.jpg

V. Martikonio nupintomis skrybėlėmis buvo apdovanoti sūnaus Vidmanto įrengtame „Vilnojos“ parke pleneruos kūrę skulptoriai iš Brazilijos, Japonijos, Izraelio, kitų šalių.

Vaikystėje pomėgis gražinti kiaušinius grįžo prieš keliolika metų, kai vyresnysis sūnus Vidmantas įsigijo sodybą ir pradėjo auginti žąsis. Taip atsirado tvirtų, gerų baltų kiaušinių. Kad nepakviptų, kaip pirktieji parduotuvėje, margučių meistras pirmiausia plonu grąžteliu pragręžia 3 mm dydžio skylutę, tada švirkštu išvalo vidų. Toks kiaušinis inka darbui ir gali ilgai stovėti.

Kiek kiaušinių yra išgražinęs per gyvenimą, V. Martikonis negali pasakyti. ‚Gal kokius tris šimtus, - trauko pečiais gerai nusiteikęs senjoras. – Vidmantas turi 160, Rytis apie 50. Mano namuose kelios dešimtys, o dar kiek išdovanota. Man tai atgaiva, nusiraminimas. Jeigu kas bloga ant širdies, paėmęs į rankas kiaušinį netikusias mintis nustumiu į šoną. Žmona kartais pavadina karštakošiu, bet, paėmęs kiaušinį, nago dydžio lopinėlį galiu krapštinėti valandą ar dvi ir tuo džiaugtis.

Paklaustas, kada pradėjo domėtis marginimo raštais ir kur juos rinko, margučių meistras prabyla apie laiką prieš pusę amžiaus, kai dirbo kaimo statybų projektavimo organizacijose ir važinėjo po Lietuvą. Tuomet ir patraukė liaudies ornamentų motyvai. „Žemaičiai santūrūs, tačiau Rytų Aukštaitijoje į akis krisdavo kryžių drožyba, langų puošyba, ypač karūnos virš lango“, - mintimis grįždamas į etnografinių raštų rinkimo pradžią pasakoja V. Martikonis. Įdomiausius raštus persipiešdavo į bloknotą ir taip pradėjo kaupti liaudies ornamentų pavyzdžius, kuriais iki šiol puošia margučius.

Patarimais, kokiais dažais marginti kiaušinius, V. Martikonis gali dalytis valandų valandas. Jam artimiausios tradicinės spalvos – raudona, vyšninė, ruda, geltona. Meistras lieka ištikimas vaikystės tradicijai kiaušinius virti svogūnų lukštuose. „Jeigu nori tamsesnės spalvos, į puodą įdedi daugiau surūdijusių vinių. Tuomet margučiai bus tamsesnio atspalvio. Įdėjęs saują šieno, gausi šviesiai žalią spalvą. Beržo lapai suteis salotinį, alksnio – rudą atspalvį. Mano galva, mėlyna spalva kiaušiniui netinka. Ir juoda nėra mano mėgstama, nors ant jos puikiai matosi raštai“. V. Martikonis mažai naudoja sintetinių dažų. Sako, kad geriausi yra natūralūs ir maistiniai.

b_530_795_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Vladas_Martikonis_DSC_1385.jpg

Pirmiausia reikia kiaušinė išvirti dažuose, ant silpnos ugnies, kad vidus išvirtų ir nesutrūkinėtų. Į puodą reikia įpilti acto, kuris suminkština lukštą ir būna lengviau skutinėti. Tačiau padauginus acto, kiaušinis suminkštės.

Ne mažiau svarbūs ir instrumentai. Pirmiausia reikalingas tinkamas peiliukas. Kai kurie naudoja smulkiausią odontologų grąžtą, kuriuo galima švelniai braukti per lukštą ir palikti rėžį, formuojantį norimą ornamentą.

Instrumentus kiaušiniams marginti meistras traukia tik tuomet, kai yra tam nusiteikęs. „Kai rytą su žmonele pusryčiauju, dažnai į galvą šauna mintis apie naują margučių rašto motyvą, - kūrybos virtuvės paslaptis atskleidžia V. Martikonis. – Kartais sapne išvystu seniai pamirštą ornamentą. Tuomet radęs lapą popieriaus, imu ir nusipiešiu eskizą. Paskui paėmęs kiaušinį, ieškau pradinio taško, kuris leidžia derinti raštus taip, kad jie tarpusavy derėtų. Čia praverčia ir kriestuvas, ir liniuotė, ir metalinė juosta.“

Kiek kainuoja jo išmargintas kiaušinis, V. Martikoniui sunku apskaičiuoti: „Paprastai tai 8-10 malonių laisvalaikio valandų“.

Knygą apie Martikonio margučius „Šimtas margučių“ išleidę jo sūnūs Rytis ir Vidmantas teigia, kad Tėvukas, kaip jie vadina, yra viską mokantis kūrybiškas žmogus: „Viską Tėvukas daro atsakingai, jausdamas atsakomybę už save, savo giminę, savo gimtinę...Visa, ką daro, Tėvukas daro gražiai, - ar namą statytų, ar kardą provaikaičiui drožtų, ar avilį, ar stalą meistrautų, - nuo pradžios iki pabaigos“.

b_530_795_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2017_Vladas_Martikonis_DSC_1387.jpg

Tėvo gebėjimais, sumanumu, meistryste besižavintys sūnūs, nusprendę išleisti knygą, teigia, kad į vieną vietą sudėjus tiek tėvo skutinėtų margučių, suspindi sužėri visos pasaulio spalvos, raštai, atskirų detalių, dalelyčių ir visumos sąskambiai, darna.

Knygoje – gausybė akį traukiančių raštų. Vienus įkvėpė kelionėse po Lietuvą matyti kryžiai, antrus – gamtoje rasti žiedeliai ir lapeliai. Aktyvus ir visuomet gerai nusiteikęs senjoras jaučia gyvenimo pulsą: 2014 metais išleistoje knygoje „Šimtas margučių“ yra ir skyrius, skirtas „Broliams ukrainiečiams“.

Ir dabar margučiai – geriausia dovana. Septynios vaikaitės yra gavusios kiekvienos inicialais papuoštus margučius. Šeimos nariai ir bičiuliai Velykų proga yra sulaukę atvirukų, kuriuose nufotografuoti V. Martikonio margučiai. Jie ne kartą puošė ir žurnalų puslapius.

„Kiaušinių marginimas yra ir sąmoningas tautos menų pratęsimas. Stengiuosi bent taip prie to prisidėti“, - teigia menininkas.

Ar kas nors perims Tėvuko pomėgį marginti kiaušinius, nežinia. Vaikaičiai ir provaikaičiai tik džiaugiasi senolio dovanotomis dėžutėmis iš pušies šaknų, skrybėlėmis ir margučiais. Paauglystėje skrybėlių pynimo buvo išmokyti ir sūnūs. Gal kuris nors iš jų imsis skrybėles pinti, o gal – marginti kiaušinius. Parodys laikas.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017