Senovėje latvių moterims buvo gerai pažįstamas itin platus galvos papuošimų–apdangalų asortimentas. Galvos papuošimui buvo skiriama labai daug dėmesio, buvo nepriimtina netgi trumpam išeiti iš namų be galvos apdangalo. Puošnesni galvos apdangalai buvo dėvimi per šventes, išeinant iš namų, tuo tarpu namuose ar eidamos į darbą moterys nešiodavo paprastas, namuose austas skareles. Įvairiausi galvos apdangalai seniau turėjo ne tik funkcionalią, bet ir simbolinę reikšmę, jų dėvėjimas buvo siejamas su dėvinčiosios amžiumi, šventiniais papročiais, šeimynine padėtimi. Ištekėjusių moterų ir netekėjusių merginų galvos apdangalai skyrėsi, jų dėvėjimą lėmė tuo metu vyravusios tradicijos.
Išorinis merginų garbės ženklas buvo vadinamasis „mergelių vainikas“ (jaunavuvainags), kiekviename Latvijos regione šis vainikas nuo seno būdavo vis kitoks. Teigiama, jog laikantis šimtmečiais puoselėjamų tradicijų, mergelės įgydavo teisę nešioti tokį vainiką tik sulaukusios atitinkamo amžiaus. Tuo tarpu mažos mergaitės šių vainikų nedėvėdavo, kadangi vainikas buvo traktuojamas ir kaip jaunosios galvos puošmena.
Vainikai buvo kuriami ir saugomi kaip sakraliniai simboliai, tai anaiptol nebuvo kasdieninė puošmena. Vainikai būdavo laikomi atminimui ir perduodami dukrai arba seseriai, taip išsaugant juos iš kartos į kartą. Jaunuolės vainikus pačios darydavo, paveldėdavo, o turtingesnės neretai ir pirkdavo. Nešdamas savo simbolinę reikšmę, vainikas kartu buvo ir būtina tautinio rūbo sudedamoji dalis bei puošmena.
Vainikai buvo dedami per galvos vidurį, ant kaktos, neužleidžiant toliau nei plaukų pradžia. Kreivai užsidėjusią vainiką visi laikydavo netikša. Dėvint vainiką svarbus buvo ir plaukų sušukavimas. Plaukai tradiciškai buvo supinami į vieną ar dvi kasas, į kasų galus įpinant spalvingus kaspinus. Folklorinėje medžiagoje minima, kad ilgos, storos kasos –vienas iš pagrindinių merginos grožio rodiklių.
Merginai ištekėjus ir išėjus „pas vyrą“, ji prarasdavo teisę nešioti vainiką ir turėdavo nešioti moterims skirtus galvos apdangalus. Kai kuriuose Latvijos regionuose buvo daromi ir ypatingi jaunosios vainikai (līgavuvainagi) – vadinamosios „žėrinčios karūnos“. Tokį galvos apdangalą-papuošalą vestuvių proga daug kam tekdavo skolintis, kadangi stikliniais karuliais, perliukais ir įvairiais kitais papuošimo elementais išdabinti vainikai buvo labai brangūs ir tokį įsigyti galėdavo ne kiekviena nuotaka. Vainiko nuėmimas buvo ypatinga vestuvių tradicija - (mičošana) išlikusi ir iki mūsų laikų. Jaunajai nuėmus mergautinį vainiką ir uždėjus moters kepurę simboliškai buvo užbaigiamas mergelės ir pradedamas moters kelias.
Archeologiniai galvos papuošalai
Pagal Latvijos kapavietėse atrastas senienas ir audinių fragmentus įmanoma rekonstruoti VII–XIII a. nešiotą aprangą, papuošalus, taip pat ir galvos apdangalus, buvusius svarbia aprangos sudedamąja dalimi. Merginos nešiodavo aukščiau minėtus vainikus arba plaukus prilaikančias juosteles, o ištekėjusios moterys – savotiškas „kepures“ – (galvasauti). Seniausia iki mūsų dienų išlikusi merginų galvos papuošalų medžiaga yra metalas. Senoviniai vainikai buvo padaryti iš bronzinių spiralių, suvertų ant vilnos ar lino juostelių.
Kaip liudija archeologinės iškasenos: bronzos spiralių vainikai, I–II a. pasitaikantys visose tuo metu baltų apgyventose žemėse. XII–XIII a. latgalių (latgaļi) ir sėlių(sēļi) moterys dažnai puošdavosi ant raudonai rudo audinio pamato padarytais stiklinių karoliukų vainikais. Lybės (lībietes) ant galvos rišdavosi išpuoštus kaspinus, tokie kaspinai, kaip galvos apdangalas Šiaurės Vidžemės (Ziemeļvidzeme) ir Vakarų Vidžemės (Rietumvidzeme) tautiniuose drabužiuose išliko net iki XIX a.
Etnografiniai galvos papuošalai
Etnografiniai tautiniai drabužiai priskiriami XVIII–XIX a., medžiaga apie juos surinkta įvairių ekspedicijų metu. Pagrindinis etnografinių drabužių tyrinėjimų ir rekonstravimo centras yra Latvijos nacionalinis istorijos muziejus, kuriame laikoma didžiausia ir tautinių drabužių kolekcija (apie 15600 dalių). Nors Latvija yra nedidelė šalis, tačiau prieinama etnografinė medžiaga labai įvairiapusė ir plati. Labiausiai paplitęs merginų galvos papuošalas XVIII–XIX a. tautiniame kostiume yra vadinamasis „gilių vainikas“ (zīļuvainags). Tokie vainikai pagal pagaminimą skirstomi į „minkštuosius“ ir „kietuosius“. Minkštieji vainikai būdingi Vidžemės (Vidzeme) ir Latgalos (Latgale) regionams, o kietieji – Kuržemei (Kurzeme). Senesnieji vainikai papuošti geometriniais ornamentais, o ant vėlyvesnių galima aptikti augalų tematiką. Vainikai skiriasi ir savo medžiaga, ir papuošimo būdais. Vainiko funkcijas atlikdavo ir plaukų raiščiai, surišami vainikėliai, kaspinai, juostos.
Vidžemė (Vidzeme). Šiaurinėje Vidžemės dalyje buvo dėvimi vainikai ir plaukų raiščiai. Rytinėje dalyje buvo paplitę raudoni, auksiniu brokatu ir perliukais išsiuvinėti vainikai, bet kuo toliau į vakarus, tuo vainikai buvo vis mažiau paplitę. Mėgstamiausias šiaurinės Vidžemės merginų galvos papuošalas buvo plaukų raištis – „mataukla“, kartais toks raištis-juosta siekdavo net 6 metrų ilgį. Tai dažniausiai būdavo pačių austa ar pirkta raudona juosta, galuose išsiuvinėta gėlėmis. Tokios juostos juosdavo galvą per kaktą iki plaukų linijos arba šiek tiek virš jos, o pakaušyje būdavo surišamos leidžiant galams laisvai pakibti ant nugaros. Buvo manoma, kad kuo galai nusileidę žemiau, tuo dailiau mergina atrodo, tačiau žemiau kelių juostos galai paprastai nebūdavo nuleidžiami.
Rūjienos (Rūjiena) srityje plaukų raiščiai būdavo „sumetami į vainiką“ – juostos vidurinė dalis (tokio ilgio, kokio reikėjo, kad būtu apjuosta galva) buvo sumetama kilpomis, perkišant vieną linkį per kitą. Plaukų juostos taip pat būdavo įpinamos į kasas ir iš tokių puošnių kasų aplink galvą formuojamas savotiškas vainikas, surišamas pakaušio apačioje. Tokio „vainiko“ galai nesiekdavo žemiau liemens. Savotiškas plaukų raiščių papuošimas – stilizuoti žiedų motyvai – siejami su kaimynų estų daryta įtaka. Jaunos merginos šiaurinėje Vidžemėje taip pat dėvėdavo ir stiklo perliukų vainikėlius, kurie dažniausiai buvo padaryti iš raudono, maždaug 6 centimetrų pločio, audinio juostelių.
Vakarinėje Vidžemės dalyje vėlesniais laikais merginos ant galvos rišdavosi pirktas, gamyklose pagamintas šilkines arba vilnones juostas, dažniausiai raudonas, o kiek rečiau žalias. Tokių raudonų plaukų raiščių galai būdavo išsiuvinėjami spalvotais vilnoniais siūlais, neretai ir stikliniais perliukais. Šiame regione taip pat buvo priimta ant galvos rištis šilkines skaras ir šilkinius spalvotus kaspinus, bei surišamus vainikus – tokius kaip rytinėje Vidžemėje. Surišamas vainikas – dviejų-keturių centimetrų pločio, juodo aksomo juostos, išsiuvinėtos spalvotais perliukais, faktiškai paplinta tik XIX a. viduryje. Vainikėlio galai surišami pakaušio apačioje. Rytuose buvo dėvimi ir „gilių“ (zīļu) vainikai padaryti ant raudono, kiek rečiau pilko ar mėlyno vilnonio pagrindo. Tokie vainikai būdavo daromi skirtingo dydžio, padabinami įvairiausiais raštais, o kartais dar ir papuošiami bronziniais ar žalvariniais lapeliais.
Lielvardės (Lielvārde) regione merginos dėvėdavo raudono audinio itin smulkiais perliukais išsiuvinėtus vainikus. Tai patys puošniausi, meniškiausi, aukščiausio lygio vainikai – kompozicijos. Tai ir patys „aukščiausi“ latvių vainikai, jų aukštis siekia dvylika centimetrų. Krustpilyje (Krustpils) buvo nešiojami įvairaus pločio vainikai, tačiau populiariausi, labiausiai būdingi šiam rajonui buvo būtent siauresni vainikai. Piebalgoj (Piebalga) vainikai siuvami ant juodo arba tamsiai mėlyno pamato, delno pločio, o vienintelė vainiko puošmena – spalvotų perliukų eilutės vainiko viduryje.
Latgalos (Latgale) merginos vainikus taip pat darydavo iš raudonos medžiagos ir juos tradiciškai puošdavo spalvotomis stiklinėmis „gilėmis“. Tokie vainikai tebebuvo nešiojami ir XIX a. pirmoje pusėje. Pietinėje Latgalėje vainikai pastebimai platesni ir „gilės“ žymiai stambesnės nei, pavyzdžiui, Vidžemėje. Šiaurinėje Latgaloje dominuoja raudoni, smulkiais perliukais padabinti vainikai. Vainiko siuvinėjimas asocijuojasi su augalų motyvais.
Sėlos (Aukšzeme)regione pasitaiko ir platūs, ir siauri raudonos medžiagos vainikai, papuošti gilių raštais. Tokie vainikai čia buvo daromi XVIII–XIX a. ir buvo dėvimi iki XIX a. vidurio. Rupių šiaudų panaudojimas gaminant vainikus padaro juos kiek sunkokais, tačiau itin dekoratyviais. Charakteringiausias plačių vainikų požymis kampo pavidalo forma su šiek tiek susiaurėjančia viršutine dalimi. Ypač išsiskiria iš kitų Ilūkstės (Ilūkste) vainikas, ant kurio virš perliukų rašto užsiūta mėlyna šilkinė juostelė prie kurios prisiūtos raudonos medžiaginės rožytės.
Žiemgalą (Zemgale) miesto kultūra užtvindė greičiausiai, būtent todėl tautinių rūbų dėvėjimo tradicijos čia greičiausiai ir išnyko. Žiemgaloje jau XIX a. viduryje prie išeiginio drabužio imtos dėvėti šilkinės skaros. Nors ir yra išlikę pasakojimų apie senovėje nešiotus perlais išsiuvinėtus vainikus, tačiau Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje esantis Tėrvetės (Tērvete) vainikas yra tik 1930 metų.
Kuržemėje (Kurzeme) tautinių drabužių dėvėjimo tradicija išliko iki pat XX a. pradžios, tačiau seniausios merginų galvos puošmenos – metaliniai vainikėliai taip pat išliko būtent Kuržemėje. Šie vainikai perėjo ilgą vystymosi kelią – nuo bronzinių spiralių, pakabučių ir plokštelių, iki daug modernesnių metalinių „spangų“ (spangu) vainikų, pradėtų gaminti jau XVI a. ir dėvimų iki XIX a. antros pusės. Tokius metalinius „spangų“ vainikus dėvėjo Ventspilio (Venspils), Kuldigos (Kuldīga) ir Alslungos (Alslunga) rajonų merginos. „Spangomis“ vadinami apvalūs metaliniai skrituliukai su skylute, jie surikiuojami palei metalinės juostos kraštus ir prisiuvami prie vainiko pagrindo. Senovėje vainiko pagrindui būdavo naudojama medžio žievė ar beržo tošis, vėliau tam tikslui buvo naudojamas raudonu ar žaliu vilnoniu audiniu apvelkamas kartonas. Vykstant į svečius tokie metaliniai vainikai dažnai būdavo perrišami spalvota šilkine skarele.
Pietinėje Kuržemėje merginos ant galvos dėdavosi puošnius, aukštus, stačius brokato juostomis padabintus vainikus, kurių pagrindas buvo beržo tošis. Nicos (Nīca) ir Bartos (Bārta) vainikai gaminami su stipriai praplatinta viršutine dalimi, vainikas suformuoja lanką, kuris dažnai užsibaigia didelėmis, šlifuotomis stiklinėmis gilėmis. Raštas komponuojamas posmais ir sudaro ypatingą visumą, „įrėmintą“ stiklinėmis lazdelėmis. Vainiko apatinėje dalyje prisiuvama sidabrinė juosta, o viršutiniame krašte – auksinė banguojanti juosta. Tokio vainiko dėvėjimui buvo reikalingi tam tikri įgūdžiai, kadangi jis buvo sunkus ir galėjo lengvai nukristi. Plaukus merginos dažniausiai pindavo į vieną kasą. Nicos ir Barto kaimynystėje esančioje Rucavoje (Rucava) vainikai praktiškai nebuvo nešiojami, o būdavo specialiai pinami plaukai ir jų papuošimui naudojami kaspinai. Tokios juostos-kaspinai Rucavoje plačiai naudotos XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad šie kaspinai atkeliavo į Rucavą iš Lietuvos tautinių rūbų, kur kaspinai merginų galvos papuošimuose, kaip teigiama, buvo gausiai naudojami. Dažniausiai tai raudoni, stilizuotais gėlių motyvais ir ornamentais papuošti šilkiniai kaspinai. Prieš rišant kaspinus, kasas kiekvienoje galvos pusėje, prie smilkinių, reikėdavo sutvarkyti į vadinamuosius „ragus“.
Seniausia šiaurinės Kuržemės merginų galvos puošmena buvo ant kieto pamato užvilktas raudonos vilnos, perliukais ir šiaudais išsiuvinėtas vainikas. Rašte aiškiai pastebimas Talsų (Talsu) pusėje tautiniuose rūbuose labai paplitęs apvalios „saulutės“ motyvas. Rytinėje Kuržemėje vainikas taip pat buvo platus, iš ant tošies užsiūto raudono audeklo, turtingai išdabintas stikliniais šiaudeliais ir perliukais. Manoma, kad šiame regione paplitę „gilių“ vainikai susiję su ten dirbusių stiklių, gaminusių ir karoliukus, veikla.
Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje yra įdomus eksponatas, pavadintas „plaukų pyne“(matu pīne). Teigiama, kad ji turėjo būti dėvima kaip senovėje (VII–XIII a.) sėlių nešioti surišami vainikai. Šio muziejaus Archeologijos skyriuje saugomi bronziniai vainikai ir jų elementai suteikia daug žinių apie XVI a. darytus metalinius vainikus. Tokie vainikai buvo gaminami iš bronzinės skardos sluoksnių, o ornamentas įspaudžiamas iš „blogosios“ pusės, „gerojoje“ pusėje šis ornamentas pasirodo reljefinių iškilumų pavidalu. Vainikai puošti geometriniais raštais, o jų plotis nuo 2,5 iki 10,7 centimetro. Siauresniuose vainikuose raštas eina juosta, o platesnių vainikų raštas susideda iš trijų dalių, su dominuojančia vidurine dalimi. Tokių XVI a. vainikų kopijos mūsų dienomis dėvimos su XIX a. tautiniais drabužiais.
Moterų galvos papuošimai
Kai kurie moterų galvos apdangalų tipai buvo paplitę po visą Latviją, tuo tarpu kiti buvo dėvimi tiktai konkrečiuose regionuose. Tam tikros vietovės galvos apdangalų ypatumai formavosi iš raštų kompozicijų, išpildymo technikos, medžiagos rūšių bei spalvų paletės, tokiai jų specifikai darė įtaką istoriniai, ekonominiai ir geografiniai veiksniai. Galvos apdangalai laikui bėgant kito ir modernėjo taip pat, kaip ir kitos tradicinio tautinio kostiumo sudedamosios dalys. Tokių pokyčių tempas visuose kultūriniuose-istoriniuose regionuose nebuvo vienodas, todėl apskritai Latvijoje vienu metu išliko ir senesnieji, ir naujesnieji galvos apdangalų padarymo ir papuošimo būdai. Pažymėtina, jog nagrinėjant įvairių galvos apdangalų, papuošalų specifiką, miesto įtaka šiems gaminiams buvo juntama anksčiau nei kitoms tautinių kostiumų sudedamosioms dalims – tai matyti naudojamų medžiagų ir naujų formų bei puošybos būdų kontekste.
Vienas iš seniausių galvos apdangalų tipų, Latvijoje nešiotų net nuo viduramžių, buvo vadinamieji įvairiausias būdais surišami „galvos autai“ (galvas auti). Ligi XIX a. pradžios jie išliko tiktai Sėloje (Augšzeme), Latgaloje (Latgale) ir Rucavoje (Rucava). XIX a. viena iš Latvijoje labiausiai paplitusių moterų galvos apdangalų rūšių buvo skara. Namuose ir darbuose moterys ant galvos pasirišdavo namudinio audimo linines skareles, tuo tarpu per šventes ar einant „pasižmonėti“ buvo priimta ryšėti ryškias medvilnines, šilkines ar vilnones, augalų motyvų raštais išpuoštas skaras. Būdavo praktikuojami skirtingi skarų užrišimo ant galvos būdai:
- Sulankstyti trikampiu ir surišti po smakru;
- Sulankstyti trikampiu ir du kampus surišti pakaušyje, po trečiuoju skaros kampu;
- Sulankstyti trikampiu ir du kampus pakaušyje sukryžiuoti po trečiu kampu, apjuosti galvą ir surišti virš kaktos į mazgą;
- Surišti trikampiu ir surišti į mazgą pakaušyje.
Dėvint tautinius drabužius šiais laikais moterims rekomenduojama ir ant galvos atitinkamai dėtis savo krašto galvos apdangalą, maksimaliai paslepiant po juo savo plaukus.
Latvijos muziejuose saugoma nemažai skirtingų galvos apdangalų pavyzdžių, atskleidžiančių šių aprangos atributų įvairovę. Atrastų senienų ir medžiagų fragmentų pagalba įmanoma rekonstruoti net VII–XIII a. nešiotų rūbų detales. Remiantis archeologiniais tyrimais galima spręsti, kad papuošti vilnonio audinio „galvos autai“ senovėje buvo itin paplitusi galvos apdangalų rūšis. Šie melsvos ar mėlynos spalvos (kadangi mėlyna spalva buvo ypač „gerbiama“) moterų aprangos atributai dažnai buvo dailinami metaliniais žiedeliais, spiralėmis ar alavinėmis rožytėmis. Vadinamasis „galvos autas“ – tai keturkampis audinio gabalas, kurio papuoštasis šonas rišamas aplink kaktą, o kitas šonas uždengia viršutinę nugaros dalį.
Visoje Vidžemėje ištekėjusios moterys ant galvos dėjosi vadinamąsias „bokštines kepures“ (torņacepures), paplitusias XVIII a. iš miestietiškos mados. Jos matomos ir J. K. Brocės (J.K.Broce) Vidžemės žemdirbių apdarų piešiniuose. Bokšto tipo kepurės būdavo įvairių formų, su nedideliais puošybos niuansais. Bokštinės kepurės buvo daromos iš balto, plono medvilnės audinio. Papuošimui buvo naudojami siuvinėti tiulio, nerti ar pirkti medvilniniai nėriniai, pritaisomi prie priekinio kepurės krašto. Užpakalinė kepurės dalis buvo juostele sutraukiama smulkiais raukinukais ir užrišama. Moterų kepures buvo įprasta turtingai išpuošti „bruoderi“ (broderī) technika siuvinėtais gėlių ir lapų motyvais, užimančiais visą kepurės plotą ir padarančiais ją ypač puošnia. Neretai kepurių papuošimui naudoti ir gamyklinio darbo nėriniai. Vakarinės Vidžemės plotetiulio nėrinių siuvinėjime gausiai naudoti ir tradiciniai geometriniai, ir stilizuoti gėlių bei lapelių ornamentai. Nenorinčios užsiiminėti kruopštumo reikalaujančiu, nuobodžiu ir daug laiko užimančiu audinio siuvinėjimu, moterys gana dažnai naudodavo smulkiai nuaustą, panašų į siuvinėtą, fabrikinį medvilnės audinį. Bokštinės kepurės paprastai būdavo aprišamos į juostelę sulankstyta šilkine skarele, galus užkišant už tos pačios juostelės, o ne paleidžiant laisvai maskatuoti. Kartais ryškia šilko skarele buvo uždengiama visa pakaušio dalis.
Itin puošni yra Lielvardės (Lielvārde) regiono moterų kepurė, kuri savo forma nedaug tesiskiria nuo kitų regionų bokštinių kepurių. Jos priekinė dalis labai turtingai išpuošiama spalvota vilnos gija išsiuvinėtais raštais. Kepurės užpakalinė pusė taip pat puošniai išsiuvinėjama ir suraukiama smulkiais raukinukais. Yra surinkta ir išsaugota daugybė tokių rašto kompozicijų pavyzdžių. Krustpilio (Krustpils) rajono moterys taip pat nešiodavo visoje Vidžemėje pažystamas bokštines kepures. Neretai tiulio mezginiais papuoštas kepures papildydavo ir kepurės audinio išsiuvinėjimas. Siuvinėjant buvo naudojama „bruoderi“ ar kita technika atlikti raštai.
Piebalgos (Piebalga) apylinkėse itin paplitusios vadinamosios žaliakraštės (zaļmalītes) moterų kepurės. Savo forma jos primena vainiką su uždengta viršutine dalimi. Jos buvo siuvamos iš juodo arba tamsiai mėlyno audinio, prie apatinės kepurės dalies prisiuvant žalią vilnonio audinio atplaišą. Kepurės ant galvos buvo dedamos taip pat kaip vainikai.
Rytinės Vidžemės regiono smulkiai siuvinėtos apvaliosios moterų kepuraitės laikomos vienomis seniausių kepurių Latvijoje. Konstatuota, kad tokios formos kepurės tikrai buvo jau XVI a. Šiose kepurėse matomi patys smulkiausi iš latvių etnografijoje pasitaikančių spalvotų siuvinėjimo raštų pavyzdžių. Šalia šių smulkiais rašteliais išsiuvinėtų kepurių, rytinėje Vidžemėje dėvėtos ir tiulio nėriniais siuvinėtos bokštinės kepurės.
Iš senų laikų yra kilusios Vidžemės žieminės, avikailiu pamuštos, kepurės. Jos buvo siuvamos iš šiurkštaus audinio ir turėjo platų aksominį kraštą. Šias kepures dengė stilizuotas spalvingas augalų ir gėlių ornamentas. Jeigu tokio tipo kepurės buvo numatytos nešiojimui vasaros metu, tai jų pamušalas buvo siuvamas iš lininio audinio, o priekinis kraštas puošiamas balta, siaura, raukta medžiaga.
Žiemgaloje (Zemgale) moterys prie išeiginių rūbų rišdavosi šilkines skaras. Pirktinės, fabrike austos skaros buvo vadinamos „tiptės” skaromis (tipteslakati). Tai buvo didelės skaros, dažniausiai surišamos tokiu būdu: skara perlenkiama per pusę, uždedama ant galvos, pakaušyje galai sukryžiuojami ir priekyje, ant kaktos, surišami į mazgą su mažomis „ausytėmis“. Žiemgaloje žinomi du moteriškų kepurių tipai, jos siūtos iš tiulio audinio ir perrišamos šilkinėmis skarelėmis.
Sėlijos (Aukšzeme) regione prie išeiginių drabužių moterys dėvėdavo smulkiais raštais austus galvos autus. Šios vietos moterų galvos autai – tai į rankšluostį panašūs balto lininio audinio gabalai su galuose įaustais raudonais raštais. Tai vieni iš ilgiausių Latvijoje žinomų galvos autų (344–360 cm.). Sėliškieji galvos apdangalai mažai išpuošti, tačiau jie labai savotiškai, sudėtingai užrišami. Prie žieminių rūbų moterys nešiodavo ypatingai pasiūtas žiemines kepures. Jos būdavo siuvamos iš žalio aksomo ir pamuštos avikailiu. Iškarpos daromos iš keturių gabalų, kepurė stipriai prigludusi prie galvos.
Latgaloje moterys galvas taip pat puošdavo galvos autais – baltais, į rankšluostį panašiais, smulkiu raštu austais audeklo gabalais. Šio galvos apdangalo papuošimui buvo naudojimas siuvinėjimas, nėriniai. Latgaloje buvo dėvimi trumpi ir ilgi galvos autai, jų ilgis nulemdavo surišimo būdą. Nesvarbu, kokiu būdu „autas“ buvo surišamas, plaukai turėjo būti visiškai po juo paslėpti. Trumpajam galvos autui būdingas paprastas surišimo būdas – vidinė dalis uždedama ant galvos, o galai po pakaušiu surišami į dvigubą mazgą. Toks galvos apdangalų surišimo būdas buvo paplitęs ir pietinėje ir šiaurinėje Latgaloje. Ilgieji pietinės Latgalos „autai“ daryti iš maždaug 40–45 centimetrų pločio ir 250–300 centimetrų ilgio audinio. Charakteringas požymis yra išskirtinis papuošimas „auto“ galuose. Dažnai vienas galvos auto galas būna visai nepadailintas. Ant galvos jie būdavo rišami taip, kad abu galai nusileistu ant nugaros, o apatinis nepapuoštas galas būtų ilgesnis už viršutinį. Šaltu metų laiku paprasčiausias ir populiariausias galvos apdangalas buvo namuose austa arba pirktinė skara.
Kuržemės vėlyvesnių laikų moterų galvos apdangalai išsiskiria nuo kitų tuo, kad jų pasiuvimui bei dekoravimui buvo naudojami pirktiniai, atvežtiniai ar vietinių manufaktūrų ir fabrikų gamybos audiniai – šilkas, brokatas, aksomas, stikliniai perliukai. XVIII a. čia stipriai juntama miesto įtaka – paplito įvairių sukirpimų modeliuotos moteriškos kepurės. XIX a. senovinį galvos apdangalą – baltai-pilkšvą, į rankšluostį panašų lininio audinio nuometą (nāmats) išsaugojo tiktai Rucavos moterys. Galvos apdangalo galai buvo puošiami nėriniais. Nuometas buvo rišamas taip, kad apimtų galvą iš visų pusių paliekant neapdengtą tiktai veidą. Ant nuometo dar galėjo būti rišama spalvinga šilkinė skara. Prie vėlesnių laikų tautinio Rucavos kostiumo ir merginos, ir moterys rišosi pirktines skaras, jas dėvėjo kampus nugaroje surišant į mazgą.
Nicos (Nīca) moterys turėjo dviejų tipų galvos apdangalus. Senesnės kilmės yra apvalaus sukirpimo puošniai išsiuvinėta lininio audinio kepurė. Vėlyvesnės buvo modeliuotos kepurės, pasiūtos iš juodo, žalio, violetinio arba avietinio šilkinio audinio. Senesnės kepurės siūtos rankomis ir pamuštos linine medžiaga. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Nicos moterys gana dažnai nešiodavo pirktines šilkines arba medvilnines skaras. Žiemą ant galvos buvo rišamos namuose austos languotos vilnonės skaros. Pietinės Kuržemės dalies moteriškos kepurės giminiškos Nicos moterų kepurėms. Moterys nešiojo iš pirktinio spalvingo šilko, aksomo, medvilnės audinio pasiūtas kepures. Priekinę kepurės dalį puošė balti, smulkiai paraukti medvilniniai nėriniai. Šių kepurių forma ir sukirpimas panašus į daugelio Europos tautų moterų galvos apdangalus.
Kuržemės moterys retai kada apsieidavo su vienu galvos apdangalu. Puošiantis šventėms ant galvos būdavo dedami ar rišami du, o kartais net keturi galvos apdangalai. Turtingiausias ir sudėtingiausias galvos papuošimas susideda iš keturių dalių. Pirmiausia buvo užrišamas baltas nėriniais padailintas galvos autas, vadinamas „skuduru“ (lupata), tai maždaug metro ilgio didelis lininio audinio kvadratas su nertu papuošimu kraštuose. „Auto“ vietoje galėjo būti naudojama maža balto audinio kepuraitė su nėriniais priekinėje pusėje. Antjos buvo dedama iš raudono medvilninio audinio pasiūta kepurė su parauktu tiulio audiniu palei priekinį kraštą. O virš viso to dar buvo rišamos dvi šilkinės skaros. Vienos skaros galai buvo nugaroje sukryžiuojami ir surišami priekyje ant kaktos į mazgą virš kepurės nėrinukų taip, kad susiformuotu „ausytės“, kita skara buvo surišama priekyje po smakru. Moterys niekuomet nenešiodavo „lupatos“ vienos.
Ventinių (Ventiņi) moterys ant galvos rišdavosi dvi skirtingų spalvų šilkines skaras, pirmoji skara buvo surišama po smakru, o antroji virš jos, priekinius kampus sukryžiuojant nugaroje ir surišant virš kaktos.
Šiaurinėje Kuržemėje buvo dėvimos prie galvos priglundančios modeliuotos kepurės, pagamintos iš puošnaus pirktinio žakardo tipo audinio, papuoštos brokatu. Norint papuošti kepurę, jos priekinis kraštas buvo apsiuvamas baltais smulkiais medvilniniais nėriniais arba šilkine juostele. Prie šventinių drabužių paprastai ant galvos buvo dedamos dvi kepurės – balta lininė arba medvilninė apatinė kepuraitė, o ant jos puošni modeliuota kepurė.
Lyvų (Līvu) moterų kepurės iš kitų Kuržemės plotų kepurių išsiskyrė ir sukirpimu, ir brokato, šilko juostelių, audinio gabaliukų ir stiklinių perliukų papuošimu pakaušio dalyje.
Rytinėje Kuržemėje moteriškos kepurės buvo siuvamos iš puošnios pirktinės medžiagos, sukirpimo būdai buvo įvairūs. Čia taip pat buvo nešiojamos dvi kepurės. Rytinėje Kuržemėje buvo populiarios ir kutais padabintos margos šilkinės skaros. Skara buvo sulenkiama trikampiu, kraštiniai kampai kryžiuojami nugaroje ir priekyje surišami ant kaktos į mazgą taip, kad kutai kristų ant pečių.
