Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Kitų metų (2017)  vasario 15 dieną švęsianti 95-ąjį gimtadienį, kaunietė tautodailininkė Ona Jazerskienė per savo gyvenimą yra nuaudusi staltiesių, rankšluosčių, lovatiesių bei tautiniams drabužiams tinkamų įvairiausių raštų bei spalvų audinių tiek, kad veikiausiai nusidriektų keli šimtai kilometrai nuo vieno Lietuvos krašto iki kito. Jos raštai puošia liaudies dainų ir šokių ansamblių dalyvius, draugų ir pažįstamų namus, taip pat jų rasime ir ne vieno Lietuvos istorijos ir dailės muziejaus fonduose.

Tautodailininkė Ona Jazerskienė. Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Tautodailininkė Ona Jazerskienė. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Šviesi atmintis mena kūrybos džiaugsmą

Kai apsilankėme bene seniausios Lietuvos audėjos namuose, gražioje Kauno vietoje, Panemunėje, senolė kiek nustebo, kad ją aplankėme ne prieš pat jubiliejų, nes tuomet, kas penkeri metai, ji dažniausiai sulaukia pagarbos ir sveikintojų. Ona Jazerskienė, dėkui Dievui, guvi, turinti šviesią atmintį.

Kai tautodailės meistrę, kuriai yra suteiktas audėjų audėjo garbės vardas, aplanko netoliese gyvenantys kaimynai ar sūnaus Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovo Valentino Jazersko svečiai, kurie domisi mūsų krašto tekstilės istorija, liejasi prisiminimai, į dienos šviesą ištraukiami namuose iki šiol yra likę keletas gražių jos darbų. Tiesa, tai tik lašelis jūroje, nes kitos jos austos, atkartojančios senovinius tautinius raštus grožybės jau seniai iškeliavusios iš jos buvusios dirbtuvėlės. Tie audiniai, iš jų pasiūti drabužiai, tautinės juostos ir net medžiaginiai paveikslai iškeliavo ne tik po kauniečių ir kitų šalies gyventojų namus, bet ir į užsienio valstybes.

Paklausta, ar dabar dar retkarčiais prisėda prie rankdarbių, senolė giliai atsidūsta: „Ne, dabar neaudžiu, nes akys pavargo, o rankos pailso, o antraip dar ausčiau ir ausčiau. Štai gyvenu šiame kambaryje, o keli mano darbeliai, štai matote, kabo ant sienų. Kai ką sūnus Valentinas ir marti atnešė jums specialiai parodyti iš skrynių“.

Didžiuojasi, kad anūkė taip pat tautodailininkė

Buvusiose audėjos dirbtuvėse dabar gyvena anūkė Urtė, kuri taip pat yra tautodailininkė ir tuo Ona labai džiaugiasi. Tik audimo staklių, kurios jai tarnavo apie 70 metų, ten nebėra, nes prieš keletą metų, kai jai staklės tapo nereikalingos, jas paskolino vienai savo mokinei, bet ši dingo kaip į vandenį. „Paskolinau tas stakles, bet neatidaviau. Geriau jau būčiau padovanojusi kuriam nors muziejui, nes tai staklės, kuriomis kadaise audė mano mama“, - apgailestauja senolė, kuri ne vieną moterį ar moksleivę mokė nykstančio audimo meno. Mat ji ilgą laiką iki pensijos, ir būdama garbaus amžiaus, dirbo Kauno Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos muziejuje. „Dirbo mama iki to meto, kai valdžia nurėžė dirbantiems pensininkams dalį pensijų, o kai grąžino, jau nebeturėjo jėgų austi“, - paaiškino sūnus Valentinas, gyvenantis kitame name, greta mamos.

Tautiniai drabužiai - gražiausi

„Dabar tik viena kita mergina ar jauna moteriškė nori pati austi, nes tiek daug visko yra, visokiausių medžiagų, įmantriausių raštų. Man gaila, kad ne dažnai pamatysi mūsų svarbias ponias ar ministres su tautiniais drabužiais. Gerai, kad Prezidentė ir dar viena kita „seimūnė“ bent jau per valstybines šventes jais pasipuošia. Man tai labai gražu ir net šiek tiek graudu, nes gal saugant ir puoselėjant tautos tradicijas ir aš savo ranką esu pridėjusi“, - kalba Lietuvos audėjų audėja. O. Jazerskienei gražiausios tos šventės, kuriose dalyvauja folkloro ansambliai, kuriose vyrai, moterys ir net vaikai apsirengę tautiškai.

Audinių raštų ir kitokių drabužių puošmenų žinovė pasakoja, kai dar buvo šviesesnės akys, ji per nacionalinę televiziją žiūrėdavo savo mėgstamas laidas „Duokim garo“ ir „pagaudavo save“, kad jai labiau rūpi, ne kas ką dainuoja ar šoka, o kaip ansambliai ar atlikėjų grupės apsirengę. „Išradingumo, o kartais ir skonio kai kuriems drabužėliams trūksta“, - pastebi pašnekovė, iš kurios audinių pasiūtus kostiumus dėvi „Kupolės“, „Sutaro“ ir kitų šalies folkloro ansamblių dalyviai.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2016_ona_audejaA80Y9192.jpg

Gebėjimai - iš kartos į kartą

Tuomet, kai O. Jazerskienė šventė 90-metų jubiliejų ir dar anksčiau, kai jai sukako 85-eri, ji buvo gražiai pagerbta Kauno P. Stulgos tautinės muzikos muziejuje, kuriame yra dirbusi. O kaipgi kitaip? Juk ji – žinomo liaudies kultūros puoselėtojo ir muziejininko Pauliaus Galaunės premijos laureatė, kurios darbai tiek sovietmečiu, tiek ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo eksponuojami daugybėje parodų. Tad per jubiliejines šventes susirenka ne tik nemažas būrys tautodailininkų, o štai per eilinius gimtadienius yra proga susirinkti ir ganėtinai plačiai jos giminei, o tiksliau jos atžaloms, jų vaikams ir vaikaičiams. Mat visi trys šios savamokslės, darbščios ir kūrybingos, nelengvą gyvenimo kelią nuėjusios moters vaikai iš jos paveldėjo polinkį grožiui, vieniems ar kitiems liaudies amatams. Štai sūnus Vygintas – žinomas keramikas, puodžius, kurio įkurtoje dirbtuvėje prie žiedimo rato kiekvienas apsilankęs gali nužiesti puodynę. Beje, jis savo nedideliame muziejuje saugoja ir relikvijomis tapusius Lietuvos prezidentų ir kitų žymių žmonių molio kūrinius.

Dukra Eleonora Rainienė – taip pat kaip ir mama, moka austi, kuria tautiniams kostiumams galvos apdangalus bei kitokias detales, taip pat dailiai mezga ir siuvinėja. O štai jaunesnysis sūnus Valentinas, kurį jau minėjome, baigęs mokslus Vilniaus dailės institute, taip pat buvo susižavėjęs keramika, bet vėliau jam patiko kita sritis – senovinių kraičio skrynių ir skrynučių „renesansas“, jų atnaujinimas ir kūrimas. Tuo jis užsiima, kai lieka laiko nuo organizacinių reikalų. Beje, ir jo žmona Rasa taip pat pamėgo gėlėmis bei ornamentais ištapyti skryneles, kurios yra ne tik dailus, bet ir praktiškas lietuviškas suvenyras.

Dėl to, kad tautodailės veteranės Onos Jazerskienės darbai buvo eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Latvijoje, Švedijoje, Airijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, iš dalies „kaltas“ ir sūnus Valentinas, nes jis, dar iki tapdamas Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovu, sumanė mamos išaustas grožybes parodyti už Lietuvos sienų, o tuo pačiu ir supažindinti su mūsų krašto tautinėmis tradicijomis. „Tose parodose svetur susidomėjimas mamos kūryba buvo tikrai nemažas, o lankytojai žavėjosi ir yra nupirkę ne vieną jos darbą“, - pagiria pokalbyje kartu su žmona dalyvavęs V. Jazerskas.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2016_ona_audejaA80Y9312.jpg

Ką primena kilimas su poeto Maironio žodžiais

Audinių meistrė gyvena tarp tų savo mylimiausių darbų, kurie neiškeliavo iš namų ir jie jai primena tai, kad jos darbštumas ir sumanumas buvo vertinamas. Be audinių pavyzdžių albumėlio, kuriame jų yra apie 4OO skiautelių, jai pačiai dar yra brangūs ir rištiniai kilimai, kuriuos ji kūrė kiek vėliau, bet taip pat su dideliu ūpu. „Už juos „prisidurdavau“ pinigėlių, o už viename Kelmės restorane kabančius tris didelio formato kilimus esu sovietiniais metais gavusi net 10 tūkst. rublių. Tai buvo dideli pinigai“, - pasigyrė senolė. Tačiau jai pats brangiausias ant jos kambario sienos kabantis kilimas, ant kurio išausta Maironio posmo eilutė: „Kur bėga Šešupė“. Jis jai primena jaunystę, pradžių pradžią...

Ona gimė Piliuonos kaime, Kauno rajone. Austi pradėjo vos sulaukusi trylikos. Ji matė, kaip audė mama, bet, kaip pati sako, visų paslapčių išmoko pati. Iš pradžių audė staltieses, rankšluosčius, antklodes, vėliau rišo kilimus, o bene daugiausiai susižavėjimo kėlė pagal jos audinius pasiūti tautiniai rūbai. Dirbo su įvairiais siūlais ir audiniais: linu, šilku, vilna, medvilne. Raštų ji mokėsi ir iš knygų, taip pat lankydamasi tekstilės darbų parodose smalsiai apžiūrinėdavo, kaip derina spalvas ir kokiais raštais audžia kitos audėjos.

Ypač ją sudomino vienoje parodoje Vilniuje matyti įvairių Lietuvos regionų tautiniai drabužiai, skirtingos jų spalvos ir raštai. „Toje parodoje prasėdėjau visą dieną, nes tiesiog negalėjau atsigėrėti, vis sugrįždavau, užsirašydavau kuo jie įdomūs. Parvažiavusi į Kauną pradėjau austi pagal tuos raštus. Kai jų skirtingų turėjau gal desėtką ar daugiau, nunešiau tuos pavyzdžius į tokį miesto dailininkų susirinkimą. Jie pasižiūrėjo ir tikriausiai nelabai patikėjo, kad tai mano, savamokslės, darbai, o man norėjosi, kad ir iš mano audinių pasiūtais tautiniais drabužiais rengtųsi lietuvaitės, - pasakojo tuo metu Kauno valstybiniame „Dailės“ kombinate dirbusi audėja. „Išdrįsau tąsyk nunešti savo audinius kombinato vyriausiajai dailininkei, kuri, juos pamačiusi net aiktelėjo ir nustebo, kad tai mano. Labai džiaugiausi, kai ji pasakė: „Labai gražu, tinka tautiniams drabužiams, tik siūk“.

b_300_750_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2016_ona_audejaL1560040.jpg

Įausta ir lietuviška dvasia

O siuvo ne pati Ona, o jos sesuo Antanina. Pirmą tautinį kostiumą moteris pristatė 1971 m. tuometiniame Kauno valstybiniame karo muziejuje surengtoje parodoje. Kiek buvo džiaugsmo, kai muziejus tą kostiumą nupirko. „Kad šitaip pasisekė, man atsirado ūpas dirbti toliau, sėdėjau kone dieną-naktį prie staklių ir išaudžiau ir sijonams, ir liemenėms, ir prijuostėms tinkamų medžiagų, visų Lietuvos regionų moterų tautiniams apdarams. Kai sesuo pasidarbavo ir juos pasiuvo, beliko juos parodyti žmonėms. Mūsų tautodailės salone „Saulutė“ surengta paroda man tapo lemtinga. Jaučiausi laiminga, nes mano darbų niekas nesukritikavo“, - šypsodamasi pasakojo žilagalvė meistrė. Ji džiaugiasi, kad jos tautinį kostiumą dėvi ir garsaus kauniečio P. Galaunės anūkė, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo kurios yra gavusi nemažai laiškų, kuriuose ji rašo, kad anapus Atlanto gyvenančios tautietės jai tiesiog pavydi tokio gražaus lietuvišką dvasią primenančio drabužio.

 

Trumpai apie O. Jazerskienę:

Gimė: 1924 m. Piliuonos kaime, Kauno raj.

Nuo 1950 m. gyvena Kaune,

Dirbo „Dangos“, „Vaivorykštės“ įmonėse audėja, nuo 1965 m. – audėja namudininke Kauno „Dailės“ kombinate.

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1960 m.

1966 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą (tuomet Liaudies meno draugija).

Surengė daugiau kaip 50 asmeninių ir bendrų parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Kūrė tautinių drabužių audinius, rišo kilimus.

 

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017