Uteniškė tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, kuri garsėja ne tik Lietuvoje, bet ir svetur savo unikaliais karpiniais ir lino raižiniais, „Aukso vainiko“ ir kitų apdovanojimų savininkė 2016 m. pabaigoje susilaukė ir dar vieno pelnyto įvertinimo – ji pripažinta Sėkmingiausiai dirbančia tradicine amatininke. „Esu įsitikinusi, kad gyvenimas yra per trumpas, kad jį gyventum neįdomiai, kad dirbtum nemėgstamą su kūrybos polėkiu ir širdies šilumos skleidimu nesusijusį darbą, - sako save „barbe devyndarbe“ vadinanti moteris.

Esu laiminga, kad dabar turiu galimybę aplankyti geriausius pasaulio muziejus, gražiausius miestus, pačius įvairiausius žmones. O mano tų kelionių pagrindinis tikslas – supažindinti su lietuviškomis tradicijomis, tradiciniais menais po visą pasaulį išsibarsčiusius mūsų tautiečius“.

Veiklumo ir darbštumo galima pavydėti

Odeta tokia jau atėjo į šį pasaulį. Energinga, sumani, išradinga, darbšti, mokanti taupyti savo ir kitų laiką, mylinti ne tik šeimą, bet ir tuos, kuriems reikia jos patarimų, pamokymų ir širdies šilumos.

Tiesiog atrodo, kad ji jau gimė mokėdama daugybę darbų darbelių: sugeba išraityti nuostabius karpinius, kurti lino ir medžio raižinius, taip pat stebinti meniškai išskutinėtais margučiais ir net užsiima lipdytine keramika, nors iš tiesų buvo ne taip. Bet apie tą pradžių pradžią kiek vėliau papasakosime. Stebina ir jos energinga veikla. Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka naujienas feisbuke, pastebi, kad Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Tautodailininkės veiklumo, darbštumo, na ir to darbo rezultatų galima tik pavydėti.

Uteniškė yra surengusi per 70 personalinių parodų, taip pat dalyvavo daugiau kaip 200 įvairių grupinių, regioninių, respublikinių, pasaulinių tautodailės ekspozicijų Lietuvoje, Rusijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Olandijoje ir kitose šalyse, o bene daugiausiai įspūdžių ne taip seniai yra parsivežusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir daugelyje kitų šalių. Jos kūryba buvo eksponuota daugelyje pasaulio galerijų. Parodos prasideda ir baigiasi, o štai jos parengtos ir išleistos knygos – nenykstanti vertybė.

Meistrė prisipažįsta: „Mano kūryba labai tradicinė, todėl ją pristatydama svetur jaučiu, kad priima mane ne tik kaip darbų autorę, bet kaip visos Lietuvos tautodailės atstovę. Aš matau prasmę kurdama tradicinę lietuvišką dailę ir tai darau ne tik todėl, kad man nepatinka sėdėti prie televizoriaus, žiūrėti serialus ir nieko neveikti, nes vaikai jau užauginti. Man labai svarbu, kad šiame kosmopolitiškame pasaulyje išgirstų mus, lietuvius. Esu iš tų žmonių, kuriems šiais laikais labai svarbu nepasimesti tarp Europos ir pasaulio madų vėjų, rūpi, kad mūsų tauta sugebėtų išlaikyti savo kalbą, papročius, savitą pasaulėžiūrą. Todėl man labai svarbu ne tik pačiai kurti, rengti parodas, bet organizuoti edukacinius užsiėmimus, kurių metu to, ką moku pati, mokau ir vaikus, ir suaugusius“.

Nauja knyga ir kalendorius

Paprastai knygų autoriai skrupulingai skaičiuoja visus savo leidinius, dailininkai – parodas, tačiau Odeta to nedaro. Ji pas ją namuose apsilankiusiems svečiams tik parodo knygų lentynose išrikiuotas knygas, kiekvieną palydėdama išsamiais paaiškinimais, kaip gimė toks sumanymas ir kodėl. Kiekviename leidinyje, kurie yra apie karpinius, popierines užuolaidėles, kiaušinių marginimą ar kalėdines puošmenas, rasime daug vertingų žinių tarsi jos būtų iš liaudies meno enciklopedijos, bet iš tiesų didžioji jų dalis – iš pačios tautodailininkės praktinės patirties.

Tautodailininkės knygų lentynoje dvi naujienos: prieš pat didžiąsias metų šventes pasirodę „Karpiniai Kalėdoms" ir 2017-ųjų metų kalendorius „Odetos angelai" (išleido UAB „V3 studija“, Kaunas). Jų pasirodymas baigiantis metams – tikra dovana tiems, kurie norėtų imtis netradicinės ir originalios namų bei aplinkos puošybos: karpyti iš popieriaus ažūrines snaiges, girliandas, popierines eglutes, užuolaidėles, angelus ir net prakartėles. Viskas – su išsamiais paaiškinimais, ko ir kaip imtis, ir nuotraukomis. Odeta tikisi, kad žmonės spėjo jos praktiškais patarimais pasinaudoti. Svarbiausias tautodailininkės noras – dalytis sukaupta patirtimi su kitais. „Juk dalintis tuo, ką turi, ką moki ir sugebi – Dievo duota žmogiškoji vertybė“, - įsitikinusi tautodailininkė.

Ką lėmė likimas

Kurti karpinius ir dalyvauti parodose nuo Rokiškio krašto kilusi Odeta pradėjo 1983 m., dar bestudijuodama tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas. – aut. past.), kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Jos kūrybos ir parodų stažas jau daugiau kaip 30 metų. Likimas lėmė, kad ji instituto dailės studijoje ji susipažino ir išbandė įvairiausias dailės technikas, bet artimiausia jos pasaulėjautai pasirodė liaudiška nesudėtinga karpinių simetrija. „Simetriškas pasikartojimas karpinio struktūroje kuria harmoniją, o aš visą gyvenimą siekiu harmonijos, stengiuosi ją kurti ne tik savo kūriniuose, bet ir aplinkoje, su žmonėmis, su gamta, su Dievu, su savimi“, - prisipažįsta pašnekovė. Ir vėl likimas kaltas, kad paskyrimą jauna pedagogė gavo į Uteną, kur tuometiniame politechnikume ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Ten ji ir susipažino su būsimu vyru Jurgiu Bražėnu, kuris ten jau anksčiau dirbo dėstytoju. „Mes su Jurgiu jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus esame kartu: ir šventėse, ir kelionėse, ir rūpesčiuose, ir darbuose. Vienas kitą suprantam iš pusės žodžio, o gal ir be žodžių“, - šypsosi darbštuolė.

Bražėnų šeimoje užaugo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukros. Visi vaikai iš mamos išmoko dailiai karpyti, o štai jauniausioji yra pelniusi bene daugiausiai apdovanojimų už savo tautodailės darbus.

Tik Odetos vyras – inžinierius, o gyvendamas su meninės prigimties žmona, pats menininku netapo, bet, yra jos patarėjas ir kritikas. Apie vaikus moteris pasakoja: „Antanas, baigęs programų inžinerijos specialybę Anglijoje ten su žmona gyvena ir dirba, Martynas Martynas, baigęs Anglijoje mechaninės inžinerijos magistrantūrą, šiemet jau yra doktorantas. Paulina - Notingemo universiteto antrakursė. Adelė - vienuoliktokė. Ji mano didžiausia pagalbininkė mugėse, edukacijose. Dažnai būna mano vertėja į anglų kalbą. Ji kuria medžio raižinius, skutinėja ir vašku margina margučius. Iš tiesų, galima pažymėti, kad pats sėkmingiausias ir tobuliausias mano gyvenimo projektas ir Aukščiausiojo dovana - yra mano šeima“.

Bražėnų namus Utenoje skiria nuo kitų įvairiais karpiniais puošti langai, o viduje yra ir daugiau išmoningų buities bei interjero detalių. Viena ryškiausių – karpytas genealoginis šeimos medis, kuris pasitinka savus ir svečius ant koridoriaus sienos. Beje, į šio medžio kūrimo procesą buvo įsitraukusi visa jų šeima, kuri puoselėjo į viršų besistiebiančias šakas, nepamiršdama ir kamieną subrandinusių šaknų – tėvų, senelių ir prosenelių. Žaliuojančios šio medžio šakos įamžino keturias Bražėnų atžalas – dvi dukras ir du sūnus, o penktoji šaka skirta prieš daugiau kaip dešimt metų nuo onkologinės ligos mirusiam sūneliui Gabrieliui. Toji šaka papuošta saulute – tokia lietuviai nuo seno įamžindavo Anapilin iškeliavusius artimuosius... SkaudžIą netektį patyrusi tautodailininkė ėmėsi kilnios misijos - vaikų ligoninės onkohematologijos skyriuje, kuriame kartu su sergančiais mažyliais glaudžiasi ir jų mamos, kurių neapleidžia viltis apie tai, kad jų vaikai pasveiks, ji padovanojo savo rankdarbių knygų.

Ką dar įdomaus galima pamatyti tautodailininkės namuose? Tai dideles originalių margučių ir karpinių kolekcijas iš viso pasaulio. Ji taip pat gali pasigirti šeimos bibliotekoje esančiomis knygomis apie karpinius ir margučius iš viso pasaulio. „Jas pastoviai papildau, besikeisdama savo išleistomis knygomis su knygų autoriais iš įvairiausių šalių. Manau, kad nieks Lietuvoje neturi sukaupę tiek knygų apie margučius ir karpinius“, - didžiuojasi uteniškė.

Kūrybos procesas - tarsi meditacija

Kai žvelgiame į karpinių meną ar Odetos grafiką, norisi tą kruopštų darbą lyginti su juvelyrika. Kiek reikia kantrybės ir išmonės, norint sukurti paveikslą? „Aš tikrai nesu kantrybės įsikūnijimas. Kūryba man – ir darbas, ir hobis, ir didžiausias malonumas. Kūrybos procesas yra tarsi savotiška meditacija, malda... Štai, paimi į rankas liepos medžio lentą, išpieši kokį šventąjį ir medituoji kelias savaites su kaltais. Nesvarbu, kad rankų sąnariai skauda, kad medžio drožlių pilni namai – viso kūrybos proceso metu jautiesi pakylėtas, - kūrybos proceso paslaptimis dalijasi pašnekovė. - Juk visos mintys sutelktos į tą šventąjį, jį kuri, su juo bendrauji... Panašiai ir su karpiniais. Būna, kad karpinio piešinį ilgai brandini, nešiojiesi su savimi vaizduotėje, o būna, kad sėdi prie tuščio lapo piešti ir nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Bet kūrybos procesas man visada svarbesnis už patį rezultatą. Kūryba ypatinga turbūt tuo, kad atitolina buitį, rūpesčius. Tai laikas kada pats esi absoliučioje harmonijoje su savimi ir aplinka, kad tuo galėtum dalintis kūrinyje. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų margutis, karpinio miniatiūra ar didelio formato raižinys“.

Auksarankė neneigia, kad kūryba yra ir jos pragyvenimo šaltinis. Išgyvenu iš kūrinių pardavimo mugėse ir gaunu užsakymus, taip pat parduodamos mano knygos, ir, žinoma, edukacijos, mokymai. Norinčių išmokti kūrybinių darbų, tradicinių menų netrūksta. Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“, kuris, taip pat kaip ir O. Tumėnaitė – Bražėnienė pelnė 2016 m. sėkmingiausia dirbančių tradicinių amatininkų apdovanojimą, jai tenka mokyti įvairaus amžiaus žmones, kaip ji pati teigia - nuo 7 iki 70 metų amžiaus.

„Smagu, kai parėjęs iš karpinių mokymų pradinukas pareiškia savo mamai, kad šiemet langų užuolaidėles ir žaisliukus iš popieriaus karpys jis, nes tai daryti jam puikiai sekasi. Jis jau gali ir namiškius pamokyti. Manau, nesvarbu, kas ką moko, svarbu, kad lietuviškos tradicijos nedingsta iš mūsų šeimų ir visuomenės gyvenimo“, - džiaugiasi meistrė.

 

Patirtį papildo prisiminimai iš vaikystės

Savo patirtį be jau minėtų pačių naujausių knygų O. Tumėnaitė - Bražėnienė yra sudėjusi į kelias anksčiau išleistas: „Karpiniai“ (2004) ir „Mokomės karpyti“ (2008). Pastarojoje knygoje daug praktinių patarimų norintiems pradėti karpyti, plačiai pristatomos karpinių įvairios technikos ir karpinių pritaikymas. Meistrė ir apie margučius yra surinkusi daug įdomios informacijos ir patirties, kurią sudėjo į knygą „Margučių marginimas Aukštaitijoje“ (2012). Prieš keletą metų Odeta susidomėjo taikomojo pobūdžio karpiniais: užuolaidėlėmis, lentynėlių, žibalinių lempų karpytais papuošimais. Jie buvo paplitę visoje Lietuvoje XIX a pabaigoje – XX a. pradžioje. Meistrė mano, kad šią tradiciją labai svarbu išsaugoti ir puoselėti. Kai susikaupė pakankamai medžiagos, ji išleido knygą „Popierinės užuolaidėlės“ (2014 m.). Apie darbščią ir kūrybingą uteniškę Lietuvos nacionalinis muziejus išleido leidinį „ Liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė – Bražėnienė. Karpiniai. Raižiniai. Margučiai“. Tai pirmoji būsimos serijos „Tradicijos ir dabartis“ knyga.

Iš kur Odeta semiasi idėjų savo darbams? Į šį klausimą moteris atsako trumpai: „Iš vaikystės. Man atrodo, kad ta gyvenimo atkarpa Rokiškio rajono kaime, gamtos apsuptyje maitina mano vaizduotę iki šiol, diktuoja kūrinių temas. Kūrybinių idėjų man niekada netrūksta, jų užtektų tikrai ne vienam gyvenimui... Tiek daug padarau turbūt todėl, kad darbo neatidėlioju rytdienai, nes man kūrybinis darbas labai patinka. Į savo darbus įdedu dalelę širdies šilumos, kuri skirta žmonėms“, - teigia uteniškė, kuri dar 2005 metais yra pelniusi meno kūrėjos statusą.

Popierinės užuolaidėlės

Bene didžiausias O. Tumenaitės – Bražėnienės indėlis į Lietuvos tradicinių menų populiarinimą: popierinių užuolaidėlių grąžinimas iš muziejų ekspozicijų į lietuvių buitį. Prieš gerą dešimtmetį popierines užuolaidėles, lentynėlių ir žibalinių lempų popierinius papuošimus galėjome pamatyti tik muziejų etnografinėse ekspozicijose. „Aš važinėjau po visą Lietuvą ir fotografavau tuos taikomojo pobūdžio karpinius, pasižymėjau jų autorius. Pati pradėjau karpyti popierines užuolaidėles ir dalyvauti parodose, - pasakoja apie savo išmonę ir jos įvertinimą pašnekovė. - Popierinės užuolaidėlės ir kiti taikomojo pobūdžio karpiniai buvo sertifikuoti žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo skyriuje. Pirmoji pradėjau popierinių užuolaidėlių mokymus visoje Lietuvoje. Dalyvavau tikrai vykusiame Telšių miesto projekte „Baltos užuolaidėlės mano miestui“. Vedžiau mokymus telšiškiams, kurie vėliau kūrė popierines užuolaidėles. Užauginau gausų būrį pasekėjų. Džiaugiuosi, kad šiuo metu nemažai kolegų karpytojų kerpa ne tik karpinius – paveikslus, bet ir užuolaidėles, dalyvauja parodose, o savo mokymuose lyg vadovėlį naudoja mano 2014 m. išleistą leidinį „Popierinės užuolaidėlės“.

Daugelis seminarų, mokymų dalyvių, išmokę kirpti tradicines užuolaidėles ir kitus taikomojo pobūdžio karpinius, jais puošia savo buitį. Dažnai gaunu užsakymus iškirpti popierines užuolaidėles privatiems butams, namams, kaimo turizmo sodyboms ar visuomeninėms patalpoms.

Tarptautinėse mugėse pasisemia patirties ir propaguoja Lietuvą

Odeta kasmet sulaukia vis daugiau kvietimų dalyvauti tarptautiniuose projektuose, mugėse ne tik įvairiose Europos šalyse, bet ir už Atlanto. Praėjusių metų pabaigoje ji dalyvavo kalėdinėje mugėje Madride (Ispanija). Tautodailininkė džiaugėsi, kad ji kartu su riešinių meistre iš Palangos, pristatydamos tradicinius mūsų tautodailės rankų darbo pavyzdžius, sulaukė didelio dėmesio, o štai kai kurių šalių paviljonuose galima buvo pamatyti ir masinės pramoninės produkcijos pavyzdžių.

Dalyvavimas tarptautinėje tautodailės parodoje Ukrainoje su lietuviškais karpiniais paakino šios šalies televizijos žurnalistus apsilankyti jos namuose Utenoje ir nufilmuoti visas tas namų grožybes: užuolaidėles, lentynėlių papuošimus, lino ir medžio raižinius bei kitus meistrės kūrinius. Taip pat buvo filmuojamas ir užuolaidėlės kirpimo procesą ir visus interjere panaudotus karpinius bei kitus meistrės kūrinius: karpinius paveikslus, lino ir medžio raižinius.

Labai įdomu, kad tūkstantmetes karpinių tradicijas turinčios Japonijos žurnalistai susidomėjo Odetos karpytomis lietuviškomis tradicinėmis užuolaidėlėmis. „Su žurnaliste iš Japonijos, rašančia apie Lietuvą Japonijos turistiniame leidinyje, teko susitikti Vilniuje vykusioje tautodailės mugėje. Popierines užuolaidėles kaip mūsų tradicinį meną ji pateiks turistams, ieškantiems kažko savito ir įdomaus Lietuvoje, pasakojo meistrė. - O štai šį rudenį pas mane į svečius Utenoje buvo atvykusi žurnalistė Sanae iš Japonijos. Jos tikslas buvo nufotografuoti popierinės užuolaidėlės kūrimo procesą ir taikomojo pobūdžio karpinių pritaikymą buityje. Jai labai svarbu buvo surasti , kaip tie tradiciniai karpiniai naudojami privačioje žmonių buityje, o ne muziejuose. Žodžiu, norėjo surasti gyvą tradiciją, ir ji tikrai nenusivylė. Mūsų penkių kambarių bute galima pamatyti pačių įvairiausių karpinių pritaikymo būdų“.

 

Visada pilna idėjų

Odetai netrūksta idėjų ne tik kūrybai, bet ir parodų organizavimui. Štai prieš metus ji sugalvojo įdomų projektą. „Pakviečiau kolegę karpytoją ir margučių margintoją Iną Šabuniną iš Novosibirsko eksponuoti darbus bendroje parodoje. Labai vykusi ir įdomi buvo mūsų paroda „Draugystės ažūrai“, kuri vyko ir Novosibirske, ir Utenoje. Įdomius kūrybinius projektus gali vykdyti ir patys kūrėjai, nelaukdami, kol kas nors pakvies į parodą. Šiemet rudenį ne mažiau įdomų projektą sugalvojau ir vykdžiau Lietuvos ambasadoje Nyderlandų Karalystėje Hagoje. Vyko mano paskaita apie karpinius, popierinių užuolaidėlių mokymai ir parodos pristatymas. Buvo pristatyta karpytų miniatiūrų paroda „ Lietuva – Nyderlandai: tulpės, klumpės ir malūnai“. Paroda eksponuojama Ambasadoje Hagoje iki dabar, nes ji sukėlė didelį susidomėjimą, - pasakojo meistrė. - Kai jau esu gavusi tiek aukščiausių apdovanojimų, turiu pasakyti, kad labiausiai įvertinta jaučiuosi, kai su savo parodomis, praktiniais mokymais ar teorinėmis paskaitomis esu kviečiama ir galiu keliauti po pasaulį“.

Kalbėdama apie savo artimiausius planus, Odeta pabrėžia: „Metų sandūroje visada apmąstau praėjusius metus ir apgalvoju naujų metų darbus. Pastaraisiais metais daugiausiai dėmesio skyriau karpiniams: naujų karpinių sukūrimui, parodų organizavimui, leidiniams. Norėčiau kitais metais „atsigręžti“ į medžio raižinių, lino raižinių ir margučių technikas“.

 

Trumpai apie O. Tumėnaitės – Bražėnienės nuopelnus:

* Už rajono tautodailininkų telkimą ir svarų indėlį į Utenos krašto tautos meno puoselėjimą ir propagavimą paskirtas 2006 - ųjų metų Utenos miestui nusipelniusio žmogaus apdovanojimas.

*2007 m. nominuota geriausiu respublikos liaudies meistru vaizduojamosios dailės srityje ir apdovanota „Aukso vainiku“.

* Lietuvos žemės ūkio ministerijoje sertifikuoti O. Tumėnaitės - Bražėnienės karpiniai paveikslai, karpytos langų užuolaidos ir skutinėti margučiai, o autorė pripažinta tradicinių amatų meistre (2008), be to, įteikta

Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą (2009).

* Odetai Tumėnaitei – Bražėnienei paskirta LR Kultūros ministerijos premija už geriausiai paruoštus ir vykdytus vaikų ir jaunimo projektus (2014), po metų – įteikta Utenos rajono kultūros ir meno premija (2015).

* Bražėnų šeima 2009 m. nominuota kūrybiškiausia Lietuvos šeima. Dukra Adelė 2014 m. gavo Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ aukščiausiąjį apdovanojimą už margučius.

 

Kūriniai muziejuose. O. Bražėnienės kūrinių yra įsigiję Rokiškio, Kupiškio, Utenos, Dailės ir Nacionalinis muziejai Lietuvoje, Punsko ir Otrembusų tradicinio meno muziejai Lenkijoje, Maskvos ir Murmansko muziejai Rusijoje, Mogiliovo - Podolsko ir Vinicos liaudies kūrybos namai Ukrainoje, Molodečno valstybinis muzikinis koledžas Baltarusijoje, Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejus Vienoje ir Fujikawa Kirie no Mori muziejus Japonijoje.