Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Žiūrovams gali susidaryti įspūdis, kad tautodailininkai visada pasiruošę atsiliepti į kvietimą dalyvauti srautu besiliejančiuose kultūros įvykiuose. Vitališkumu trykštantys kūriniai menkiau išmanančiam žmogui atrodo lengvai gimę, kantriai laukiantys savo valandos išrikiuoti lentynose. Deja, taip nėra. Pasiruošimas teminei parodai – svarbus nuoseklaus kūrybinio proceso tarpsnis. Dalis meistrų gilinasi į pasirinktos temos medžiagą, piešia, tapo ar lipdo paruošiamuosius eskizus, kiti iškart suteikia pavidalą sąmonėje gimusiam vaizdiniui, vadovaudamiesi mintimi ,,kaip pavyks, taip ir bus“. Kuriančiam jaunimui dažniausiai pritrūksta kantrybės eiti nuosekliai – juk norisi greičiau pamatyti rezultatą. Atkaklesni įgyja pranašumą greitai dirbdami – per tą patį laiką padaro kelis variantus. Jauni tautodailininkai kūrinio išbaigtumą suvokia asmeniškai, subjektyviai. Dominuojant naiviajai-primityvistinei stilistikai, išbaigtumas ir tobulumas nėra tie kriterijai, kurie būtų artimi kūrėjui. Pasakiško, nerealaus pasaulio vaizdiniai kartais būna įtaigesni, kai apibendrintos, miglotos faktūros ir formos tarsi slepia paslaptį, kurią kiekvienas žiūrovas gali vaizduotis pats sau. Juk meno galia ir pasireiškia per paskatą mąstyti, įsivaizduoti. Tokiomis priemonėmis daugumoje tautodailės sričių užmezgamas atviras, nuoširdus ryšys su žiūrovu. Atvirumas yra suprantamas kaip pagarba žiūrovui. Abiem pusėms radus bendrą kalbą, atleistinos ir piešinio ar proporcijų klaidos, skulptūros su pašiaušta, rupia faktūra, kirčių žymės nuslydus kaltui, netikslumai karpiniuose ar grafikoje slystelėjus rėžtukui, mazgai mezginių, audinių, pintų dirbinių vidinėje pusėje, nuvarvėjusi glazūra ant keramikos gaminių. Daugumai meistrų kūrinys atrodo tobulas, jei rezultatas atitinka tai, kas įsivaizduojama. Todėl dirbtuvėje meistras gali būti patenkintas nauju kūriniu, bet vienam visgi sunku kūrinį įvertinti objektyviai. Galimybės gilesnei analizei susidaro tik pamačius eksponuojamą kitų tautodailininkų kūrybą. Galinga kūrybos ir minties varomąja jėga tampa aptarimai, diskusijos, profesionalių vertintojų nuomonės. Organizuojami įvairiausių formatų vieši tautodailės renginiai yra būtini žengiant visavertės kūrybos keliu.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2016_DSCN2436.JPG

Didelėse apžvalginėse parodose, kuriose eksponuojami daugelio populiariausių tautodailės žanrų kūrinių rinkiniai, konkretų autorių vertinti būna sudėtinga. Dažnai dalyvavimo tokiose parodose sąlyga būna ribotas pateikiamų kūrinių skaičius – nuo vieno iki trijų. Tokia sąlyga dar labiau komplikuoja atskiro autoriaus kūrybos vertinimo objektyvumą. Pagrindinis didelių parodų tikslas – atskleisti kuo platesnę kūrybos įvairovės panoramą. Jei tai regioninė paroda, siekiama sudaryti sąlygas atskleisti tradicijų plėtrą etnografiniame regione. Žiūrovai ir vertintojai stengiasi aprėpti pokyčius, pastebimus keliuose panašiuose renginiuose, bendras kaitos kryptis, analitiškai palyginti reiškinius visos šalies kontekste. Kartais, jei pakanka patirties ir duomenų, galima pažvelgti ir į kitas Europos tautas. Šiais laikais toks užmojis nėra vien deklaracija. Tam sąlygas sudaro viena iš Europos Sąjungos pasirinktų kultūros politikos strateginių krypčių, skirta regioninio savitumo išsaugojimui ir kultūriniam tarpusavio bendradarbiavimui. Tuo remiantis atsiranda reikšmingų kultūrinių projektų, bendrai vykdomų nuolat draugaujančių miestų ar regionų, jaunimo ar kitokių bendruomenių grupių, rengiami tarptautiniai simpoziumai, seminarai.

Geresnės sąlygos kūrybiniams autoriaus pasiekimams vertinti susidaro mažesnio geografinio masto – apskrities, miesto – tautodailės parodose. Jų būna įvairių: tiek visų tradicinių kūrybos žanrų, tiek pasirinktų konkrečių krypčių. Tokio formato parodos dažnai organizuojamos kartu su tradiciniu, bendruomenei reikšmingu kultūros renginiu. Gausiausi parodų lankytojai būna tos bendruomenės nariai, miesto svečiai. Vadybos požiūriu aktualios spausdintos informacijos sklaida taip pat išlieka logiškose ribose, nors virtualūs vaizdo ir garso sklaidos kanalai beribiai. Jei tautodailę sietume labiau su paveldu bei tęstine kultūra, svarbi visų veiksmų, kartu ir sklaidos, išliekamoji vertė.

Žanrinėse ar grupinėse parodose visai kitaip atsiskleidžia atskiro autoriaus asmeniniai pasiekimai, vykdomi uždaviniai, temų bei idėjų aktualumas. Objektyvią stebėseną skatinanti sąlyga – kūrinių eksponavimas šalia kitų autorių to paties žanro kūrinių. Jei taikytume akademinius kriterijus, situacija būtų panaši į studentų kursinių darbų peržiūrą. Toks galėtų būti tik pirmasis įspūdis. Parodoje žiūrovai gauna dalyvių katalogą arba su autoriais supažindinančią medžiagą prie eksponuojamos kolekcijos tam, kad įvertintų kūrėjo patirtį, pasiekimus, aktyvumą, amžių ir kūrybinį stažą. Tai svarbi aplinkybė – taip lengviau pastebėti jaunuosius menininkus, kūrybinius debiutus.

Klasifikuojant tautodailės parodas, ypatingą vietą užima šeimos narių ar giminės kelių kartų kūrėjų veiklos apžvalgos. Tokios parodos nėra dažnos, bet jos laukiamos ir pastebimos vertintojų ir žiūrovų. Įdomu tai, kad ,,savas kiemas“ auklėja, moko amato, perduoda sukauptą patirtį. Tai seniausia, tradiciškiausia, nuosekliausia edukacijos forma, visos tautos tradicinės kultūros pamatas. Bendraujant skirtingų kartų kūrėjams susiformavusi grandis yra reikšminga. Tokioje pat terpėje vertinami ir kūrybiniai asmenybės pasiekimai – tai irgi konkurencija, bet ypatingu kampu. Daugiau svarbos tenka asmeniniam braižui.

Visi parodinės veiklos klasifikavimo formatai praturtinami konkursiniais vyksmais. Konkuravimui, geriausiojo išskyrimui mene labai būdingas subjektyvumas, reliatyvumas. Sporte, įvairiuose žaidimuose atranką lemia taisyklės: siekiama paprastumo ir aiškaus skaidrumo. Mene sunkiau sutarti dėl rodiklių, vertinimo kriterijų, nes sąvokos dažnai būna nevienareikšmės. Vizualus ir verbalinis suvokimas visada būna su tam tikra „paklaida“, todėl subjektyvumas neišvengiamas. Panašūs vertinimo dėsningumai veikia muzikos, teatro, dizaino ir kitose meno srityse. Nepaisant šių nepalankių aplinkybių, konkursai ar varžytuvės rengiamos, nes jų skatinantis poveikis akivaizdus. Stanislovo Riaubos konkurso organizatoriai plungiškiai pasirinko tradicinės kultūros tęstinumui reikšmingus tikslus. Pirmasis – „išjudinti“ jaunuosius menininkus. Jaunosios kartos ugdymas užtikrina tautodailės tradicijų tęstinumą. Antrasis – įtvirtinti Stanislovo Riaubos vardą kultūros procese. Tai yra puikus gyvenimo pasiekimų pavyzdys jaunimui ir visiems kuriantiems žmonėms – patekimas į ,,Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją“. Trečiasis – skatinti plėtoti visus kūrybos žanrus. Ketvirtasis – profesionali, šiuolaikinė vadyba, leidžianti pasiekti aukštus efektyvumo rodiklius. Nuo 2001 metų projekte dalyvavo 1271 dalyvis, eksponuotas 5581 kūrinys, įteikti 68 apdovanojimai. Išspausdinti plakatai, katalogai, apžvalginiai leidiniai pasklido po mokyklų bibliotekas, atsidūrė metodinės literatūros lentynose. Penktasis – Žemaitijos regiono edukacinėje sistemoje megzti aktyvius ryšius su tautodaile.

Visiems konkurso dalyviams – pedagogams ir moksleiviams – reiškiama pagarba, o tekstuose išlieka jų pavardės, nuopelnai, kūrinių vaizdai… Savo aktyvumu visi tampa pavyzdžiu. Atgarsis visoje Lietuvoje sukelia gerų minčių, paskatina imtis iniciatyvos, pasitempti patiems. Nuo pasiektų aukštumų norisi apžvelgti visą šalį ir paklausti: negi kitose apskrityse nėra Tautos Švyturio, kūrybingos asmenybės pavyzdžio, į kurį kraštiečiams norėtųsi lygiuotis, o jaunimui stengtis ir kryptingai tobulėti.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017