Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

b_270_180_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image1.jpeg

Artėjant pavasariui, atgimstant gamtai, kartu su saulės šiluma laukiam širdžiai mielos, skambios paukščio giesmės ir nesvarbu, jog kartais tas paukštis nulipdytas iš molio – svarbu apie ką jis gieda, ką nori mums papasakoti.

Keramikos istorija apima net ne šimtmečius – tūkstantmečius, moliniai dirbiniai bei indai lydi žmogų nuo pačios civilizacijų vystymosi pradžios. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairias molinės figūrėles. Senovės tautų supratimu iš molio nulipdytos figūrėlės, molio švilpynės - tai ne tik žaislai. Anaiptol, tokie dirbiniai praėjusias laikais turėjo gilią sakralinę, mitologinę reikšmę. Įvairios molio figūrėlės būdavo vertinamos kaip tam tikri talismanai, o molio švilpynėms būdavo priskiriamos magiškos galios. Buvo tikima, jog švilpimu galima apsisaugoti nuo blogio, atbaidyti piktąsias dvasias. Nors ir nėra tiksliai žinoma kada konkrečiai atsirado pirmieji molio švilpukai, tačiau nekyla jokių abejonių, jog jie turėjo apeiginę paskirtį ir buvo svarbus senovės ritualų atributas. Pavyzdžiui: senovės lietuvių ir daugelio kitų tautų protėviai tikėjo, kad tam tikrų ritualinių judesių ir švilpynių skleidžiamo garso pagalba galima paveikti vėją ir prisišaukti lietų. Švilpynės ir jų pūtimo papročiai siejami su pačiomis seniausiomis – medžioklės apeigomis. Švilpynių panaudojimas įvairiose ritualuose bei šventėse istoriškai siejamas su žemės ūkio darbų ciklu; su pavasario šventėmis ir derliaus nuėmimo laikotarpiu.

b_530_367_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image3.jpeg

Išplitus krikščionybei daugelis tautų palaipsniui atsisakė pagoniško tikėjimo, persipynus papročiams švilpynės gana ilgai išsaugojo savo, kaip kultinių ritualų atributų funkciją, tačiau palaipsniui visgi prarado savo gilią sakralinę reikšmę.

Molio švilpynės būna labai skirtingų pavidalų – pradedant tokiomis, kurios savo forma primena paprastą tuščiavidurį pyragėlį, pasižymintį giliu, akustiniu garsu ir baigiant sudėtingomis plastinėmis kompozicijomis, apjungiančiomis žmonių, gyvūnų, paukščių figūras. Švilpynei dažniausiai būdingas ryškus, skambus garsas, iš jos išgaunami vienas arba keli garso tonai. Švilpynės formą ir garsą apriboja tiktai jos kūrėjo fantazija bei meistriškumas. Lipdant švilpynes tradiciškai buvo imamas tas pats molis, kuris būdavo naudojamas ir kitiems puodžiaus gaminiams žiesti. Švilpynes, kruopščiai išrinkę iš molio masės visus pašalinius intarpus (akmenukus, šakneles ir pan.), meistrai puodžiai iš gerai išminkyto molio paprastai lipdydavo tomis dienomis kai apdegdavo kitus savo gaminius. Neretai paprastesnių švilpukų lipdymu užsiimdavo ir meistro puodžiaus artimieji – žmona, vaikai, nes jų lipdymui nereikėjo sukti žiedžiamojo rato, kas (ypač jeigu kalbame apie kojinį žiedimo ratą) nebuvo lengvas ir bet kam prieinamas darbas. Dėl tų pačių priežasčių švilpynes mėgo lipdyti ir garbaus amžiaus sulaukę puodžiai, o jau jų darbai tikrai pasižymėjo savitu, per ilgus kūrybos metus išugdytu, stiliumi bei tiktai meistriškumu pasiekiama kokybe.

b_530_396_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image4.jpeg

Keramika sunkiai ir ilgai perprantamas amatas, kurio neįvaldysi net per keletą mėnesių, tam reikia metų kruopštaus darbo ir pasišventimo. Tam, kad sukurti gražią, įdomią švilpynę turinčią skambų „balsą“ reikia ne tik gerai išmanyti molio paruošimo, lipdymo, apdegimo technologijas, bet ir aiškiai suprasti koks yra pats garso atsiradimo procesas, kitaip tariant, kaip švilpynėje „gimsta daina“. Ne mažiau svarbi ir žmogaus fantazija, jo kūrybiškumas, pasaulio matymas ir sugebėjimas perteikti vaizduotėje iškylančius vaizdus. Kiekvienas darbas, o ypatingai kūrybinis, reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau kūrybos džiaugsmas, pasididžiavimas savo rankomis padarius ką nors gražaus ir praktiško, pilnai kompensuoja laiko ir jėgų sąnaudas – tai patvirtins kiekvienas savo amatą mylintis meistras.

Kaip jau minėta, senovėje, pagonybės laikais molio švilpynė buvo laikoma magišku instrumentu, padedančiu iškviesti vėją, o kartu su juo ir lietų bei galinčiu atbaidyti piktąsias dvasias. Vėlesniais laikais, švilpynei prarandant savo sakralinę, kultinę reikšmę jos vystymasis vyko dviem kryptim: 1) švilpynė – kaip muzikos instrumentas; 2) švilpynė, švilpukas – kaip žaislas.

Švilpynė kaip muzikos instrumentas

Molio švilpynės nėra vien tik mūsų, lietuvių, muzikos instrumentas, jos sutinkamos daugelyje pasaulio šalių ir kultūrų. Literatūroje dažnai sutinkamas molio švilpynės pavadinimas clay ocarina, kur žodį „švilpynė“ atitinka italų kilmės žodis „ocarina“, šis pavadinimas siejamas su konkrečiu muzikos instrumentu, kurį XIX a. sukūrė ir pavadino „Ocarina“ – „Žąsiuku“ italas Džiuzepė Donatis (Giuseppe Donati), (pirmąsias „ocarinas“ jis pagamino 1853 metais Budrio mieste, pavertęs paprastesnę, keletą natų grojančią švilpynę žymiai tobulesniu muzikos instrumentu). „Ocarina“ - daugelyje šalių po šiai dienai paplitęs pučiamasis muzikos instrumentas, tam tikras fleitos atitikmuo, kurios molinis, fajansinis ar porcelianinis kiaušinio ar cigaro formos korpusas turi angeles, skirtas kaitalioti garso toną.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image6.jpeg

Visgi ir kitus, panašaus tipo muzikos instrumentus, pasižyminčius tapačiu garso išgavimo principu, taip pat priimta vadinti „ocarina“. Molio švilpynė arba clay ocarina, kaip muzikos instrumentas turi labai gilias šaknis. Teigiama, kad pirmieji tokio tipo muzikos instrumentai atsirado jau prieš dvylika tūkstančių metų. Ocarinų, o tiksliau jų pirmtakų, versijos sutinkamos jau Majų ir Actekų kultūrose, taip pat šis muzikos instrumentas užėmė svarbią vietą ilgoje senovės Kinijos muzikos ir šokio istorijoje. Senovines švilpynes archeologai randa ir daugelyje kitų vietų: Peru, „iki kolumbinėje“ Amerikoje, Rusijoje bei kitur.

b_530_220_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image7.png

Nesvetima švilpynės „daina“ ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liaudžiai ir didikams. Kronikose minima Gedimino duktė, Kazimiero Didžiojo žmona, Aldona, kuri rengdavo muzikines popietes ir kurią nuolat lydėdavo būgnų, švilpynių ir violų ansambliai. Vytauto Didžiojo dvare buvo nuolatinė kapela, kurioje grojo ir vietiniai, savamoksliai, ir profesionalūs, Jogailos iš Krokuvos siunčiami muzikantai. Kaip teigiama šaltiniuose, Vytauto švilpynininkų ansamblis garsėjo įvairiose Europos šalyse. Savo kapelas turėdavo ir LDK didikai, o viešų iškilmių metu muzikos galėdavo klausytis ir jų pavaldiniai.

b_530_393_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image8.jpeg

b_245_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image9.png

Pagrindinis molinių švilpynių „ocarinų“ skirtumas lyginant jas su fleitomis ar dūdelėmis yra toks: fleitos, dūdelės atviros iš abiejų galų, tuo tarpu minėtos švilpynės tai tam tikras tuščiaviduris uždaras instrumentas su švilpuku. Senovinės švilpynės savo diapazonu mažai primena šiandienines tokių instrumentų versijas. Paprasta, bet todėl ne mažiau mėgstama, švilpyne mūsų protėviai neretai galėdavo išgauti tik vieną toną, tačiau savo veikimo principu ji nedaug skyrėsi nuo vėlyvesnių savo analogų. Išskirtinis molio švilpynių ar švilpukų bruožas – jų formų įvairovė. Labai dažnai sutinkami antelių, lakštingalų ar kitokių stilizuotų paukščių, žirgų, žuvų arba mitologinių būtybių pavidalai, bet neretai švilpynės būna tiesiog kokios nors geometrinės formos: apvalios, kiaušinio, morkos.

b_267_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image10.jpeg

Nors dabar galime sutikti naujoviškų metalinių ar net plastikinių švilpynių ir švilpukų, jų veikimo principas išliko toks pat kaip ir senovėje. Štai kad ir teisėjų per sporto varžybas naudojami švilpukai – šiuolaikiškas senovinio molio švilpuko analogas.

 

 

b_500_500_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image11.png

Švilpukas kaip žaislas

Mūsų dienomis į molio švilpuką neretai žiūrima tiesiog kaip į tam tikrą žaislą, tačiau reikia pažymėti, kad toks požiūris atsirado palyginti nesenai. Taip pat labai svarbu suprasti, jog kai apie molio švilpuką kalbama kaip apie žaislą, tai anaiptol nereiškia kad, žvelgiant tokiu rakursu, jo - kaip tautinio paveldo dalies - reikšmė ar svarba kaip nors nuvertinama. Žaislas – liaudiškas ir gyvenimiškas - viena iš ryškiausių masinės kultūros išraiškos formų. Kartu su samprata apie gyvenimą, darbą, kūrybą iš kartos į kartą perduodamos ir žaislų, tame tarpe molio švilpukų, gamybos tradicijos. Švilpynė savo skambiąja daina pasakoja apie tautos keramikos tradicijas, apie šimtmečiais kruopščiai puoselėto ir po šiai dienai gyvo amato prasmę. Švilpukai-žaisliukai artimi folklorui, jie atspindi nacionalinio liaudies meno ypatumus, o jų veikimo principas leidžia kurti įvairiausias formų, kurių prototipai sutinkami žmogų supančioje aplinkoje, gamtoje, variacijas. Kitaip tariant, molio švilpukas-žaisliukas tai negęstančios liaudies tradicijos, kurios pagrindas žmogaus artumas gamtai, pavyzdys.

b_495_371_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image12.jpeg

Nors archeologai kasinėdami randa molio švilpukų liekanų kartu su kitomis senovinių indų iškasenomis, visgi žaislų ir švilpukų lipdymas nebuvo pagrindinis amatas. Neretai meistras puodžius, pavargęs nuo pagrindinio darbo, tiesiog palies molio gabalą bei ims ir nulipdys ką nors tokio – kokį niekutį, žaisliuką-švilpuką vaikų ar savo pramogai. Molio švilpynės bei švilpukai tik laikui bėgant tapo atskiru pardavimo objektu. Juos, jau didesniais kiekiais, (neretai šaltais žiemos vakarais), imta ruošti specialiai įvairioms mugėms. Štai tada, žvelgiant į margaspalves anteles, lakštingalas, gaidelius, žirgelius ar kitokius žvėriukus-švilpukus, jau buvo galima išskirti savitą atskiro meistro lipdymo, apdailos techniką, stilių, dekoravimo būdą ir mėgstamas formas. Teigiama, kad nedidelės figūrėlės geriausiai lipdosi iš „riebaus“ molio, bet dažniausiai šie mieli daikčiukai buvo lipdomi iš meistrui pasiekiamo, „po ranka“ esančio molio. Nuo molio pobūdžio priklauso ir švilpukų koloritas: panaudodami natūralią, tam tikrai vietovei būdingą, molio spalvą meistrai išradingai, meniškai pritaiko ir išgauna bei varijuoja nepastebimai pereinančiais vienas į kitą gelsvais, žalsvais, melsvais tonais. Gaminių išvaizda taip pat tiesiogiai priklauso ir nuo išdegimo būdo, bei kitų technologinių subtilybių.

b_270_180_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image13.jpeg

Pagal savo konstrukciją švilpukus galima suskirstyti į kelias grupes: tai švilpukai su tuščiavidure vidine ertme (būtent tokie vyrauja baltų ir slavų kultūrose), figūrėlė (ar kompozicija) su prilipdytu švilpuku ir vadinamoji „vandens švilpynė“. Pirmuoju atveju pats švilpukas savotiškai formuojamas apie ertmę; kuo vidinė erdvė būna didesnė – tuo išgaunamas garsas yra žemesnis ir atvirkščiai, kuo vidinė erdvė mažesnė tuo garsas aukštesnis, skambesnis. Antruoju atveju garso pobūdis nepriklauso nuo pačios figūrėlės dydžio – juk čia švilpukas tiesiog prilipinamas, jis pats sau, taigi ir garsas dažniausiai būna aiškus, skardus; trečia grupė - vandens švilpynės (skirtingose šalyse tokios švilpynės, nepriklausomai nuo formos, dažniausiai vadinamos lakštingalomis arba gegutėmis), kuomet į jas įpilama vandens jos skleidžia savitą, subtilią, „persiliejančią“ dainą. Vandens švilpynės populiarios daugelyje šalių ir, kaip taisyklė, jų tradicinė forma - tai įvairių tipų miniatiūrinės puodynėlės arba paukščiai. Tokios švilpynės neretai iš išorės glazūruojamos, puošniai dekoruojamos.

b_530_396_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image14.jpeg

Rusijoje kartu su įprastomis švilpynėmis-antytėmis dažnai lipdoma lemtį nešanti laimės paukštė „Sirin“ (Сирин), kuri dar senovės rankraščiuose bei freskose vaizduojama su moters galva. Tokios nedidelės figurėlės-švilpukai tradiciškai padengiamos pačiomis ryškiausiomis spalvomis, pavyzdžiui avietine ar ryškiai žalia. Ant korpuso-liemens standartiškai išskiriami trys iškilimai, apibrėžiantys kojas bei uodegą. Galva lipdoma žmogaus, su ryškiai išreikšta reljefine nosimi, primenančia paukščio snapą, ant galvos „kokošnikas“ (кокошник) – senovės rusų moters galvos apdangalas, dažnai vėduoklės ar į priekį išlenkto pusmėnulio formos. Tokie švilpukai išmarginami kuo ryškesnėmis spalvomis: mėlyna, juosta ant „kokošniko“, mėlyni apskritimai ant sparnų, kūnas marginamas margaspalviais taškeliais. Paukštės „Sirin“ įvaizdis slavų kultūroje turi gilias šaknis, jau prieš daugelį šimtmečių šios paukštės atvaizdas buvo vienas iš pagrindinių senovės Rusijos moterų drabužių puošybos elementų.

b_250_250_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image16.jpeg

Švilpukai plačiai paplitę po visą pasaulį. Jie visuomet lydėjo puodžiaus amatą – o puodininkyste užsiėmė visos pasaulio kultūros. Linksmą dainelę skleidžiantį švilpuką galėjo nulipdyti kiekvienas puodžius, net jeigu žaisliukų, švilpukų gamyba ir nebuvo pagrindinė kryptis vietinėje puodininkystės tradicijoje. Linksmas, skvarbus skambesys ir muzikinės trelės aidėjo įvairiose šventėse, nuolat skambėjo judriose kaimų mugėse: iškart tapdavo aišku į kurią pusę eiti norint įsigyti pūstais šonais, margais raštais dekoruotą ąsotį ar kasdieninėje buityje nepamainomą pilvotą molinę puodynę bei glazūra padailintą alaus bokalą. Taigi švilpukai pasitarnaudavo puodžiams reklamuojant savo produkciją, priviliojant pirkėjus. Bėgant laikui molinių žaisliukų, švilpynių lipdymas kai kuriuose puodininkystės centuose „atsiskyrė“ nuo bendrosios puodininkystės ir pavirto atskira, savarankiška šio puikaus amato kryptimi, kurioje jau specializavosi ištisos puodžių šeimos, iš kartos į kartą perduodamos savitą stilistiką, lipdymo ar dekoravimo subtilybes.

b_270_180_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image17.jpeg

Moliniai švilpukai kaip liaudies amatą, tautines tradicijas reprezentuojantys kūriniai labai vertinami Baltijos šalyse. Šie mažieji giesmininkai populiarūs turistų tarpe, jie labai dažnai (vietoje taip pat mėgstamų, tačiau paskutiniais metais stipriai pabrangusių gintaro dirbinių) vežami kaip suvenyrai į užsienį. 2015 metais Latvijai pirmininkaujant ES Tarybai, molio švilpynės grožį ir svarbą viešai įvertino ir mūsų kaimynė. Maža molio švilpynė-paukštelis buvo išrinktas atstovauti šaliai kaip oficialus Latviją charakterizuojantis suvenyras.

b_307_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image19.jpeg

Kartu su vyrams dovanojamais šilkiniais kaklaraiščiais ir moterims dovanojamomis lininėmis skaromis-šalikais visiems prezidentūros svečiams buvo padovanoti 22 tūkstančiai į žavią dėžutę supakuotų molinių paukštelių-švilpynių su meistrų kontaktais ir komentarais. Molio švilpynes-paukštelius lipdė 40 tautodailininkų iš visos Latvijos.

b_530_351_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image20.jpeg

Spalvingos, savo balsu perteikiančios gyvenimo džiaugsmą, spinduliuojančios gamtos didybę, bet kartu ir naivios (pačia geriausia šio žodžio prasme) molinės švilpynės ir švilpukai turi stebuklingą galią praskaidrinti mūsų kasdienybę, papuošti buitį, atnešti į mūsų gyvenimą šilumą ir grožį.

b_530_230_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_svilpynes_daina_image18.jpeg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017