Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Žinomam šiauliečiui inžinieriui Česlovui Žaliui suėjo 80 metų. Didelę savo gyvenimo dalį jis atidavė meninei kūrybai. Nuo mažens mėgo piešti, lipdyti, drožinėti. Yra nutapęs nemažai mėgėjiškų paveikslų, tačiau rimčiau užsiimdamas plastiniu menu per daug nenutolo nuo savo specialybės ir įprastos medžiagos – metalo. Yra iškalinėjęs tradicinių saulučių, tvorelių, iškabų. Dalyvavo tautodailės parodose, įstojo į Tautodailininkų sąjungą. Sukūrė stambių monumentalių darbų, iš kurių paminėtini Beržėnų dvaro architektūros ansambliui priklausantys vartai, vartai prie „Verpsto“ fabriko. Č. Žalio metalo darbai atlikti gerai jaučiant medžiagos savybes, kalimo, lankstymo, suvirinimo galimybes. Autorius remiasi liaudies tradicijomis, kurios ypač išraiškingai įkūnytos senuosiuose memorialiniuose paminkluose.

Šiuolaikinės kultūros raidos kontekste tautodailės parodos išsiskiria keliais atžvilgiais. Viena vertus, tai gausiausiai lankomos ekspozicijos. Jų lankomumą lemia tai, kad daugumai lankytojų tie kūriniai yra artimi. Tiek dėl jų atlikimo formų, tiek dėl siužetų, turinio, idėjų jie suvokiami kaip ne itin nutolę nuo žmogaus, tad kiekvienas juose randa kažką sau artimo, suprantamo, tartum atpažįsta pats save. Be to, ekspozicijos atspindi išorines ir vidines tautodailės slinktis: iš anoniminės kolektyvinės kūrybos ji virsta individualiu, autoriniu menu, šalia taikomosios dailės sparčiai plėtojasi vaizduojamoji dailė, vystosi abipusiai ryšiai su profesionaliąja daile. Anot skulptoriaus profesoriaus Aloyzo Toleikio, „Česlovo Žalio darbai išsiskiria puikia ritmo pajauta, kompozicijų įvairove ir liaudies meno supratimu“.

Kai kurios tautodailės šakos priartėja prie profesionaliosios dailės, net ir susilieja su ja. Tai pastebima geriausių meistrų, tokių kaip kalvių Juliaus Bukausko, Česlovo Žalio ir kt. kūriniuose. Šiuolaikinio liaudies meno kūrėjų gretose sėkmingai dirba įvairių profesinių sričių atstovai: mokytojai, medikai, inžinieriai. Įdomus, savaip prieštaringas reiškinys, kai į liaudies meno erdvę įsilieja profesionalų dailės išsilavinimą įgiję menininkai. Tai dalis buvusių dailės technikumų ir dabartinių koledžų auklėtinių, net aukštąjį dailės išsilavinimą įgiję dailininkai.

Viena iš profesionaliosios ir liaudies dailės tarpusavio sąlyčio sričių – tai memorialinė skulptūra, antkapiniai paminklai. Šis meninės veiklos klodas sunkiai pasiduoda tyrimams, konkretizavimui, identifikavimui, nes paminklai dažniausiai nepasirašyti, anonimiški. Beveik visose Lietuvos kapinėse yra tiek šiuolaikinių profesionalių skulptorių sukurtų paminklų, tiek liaudies meno kūrinių. Atsidūrę kaimynystėje jie tartum paryškina ir papildo vienas kitą, ypač kai, pavyzdžiui, vienoje kapo vietoje stovi profesionalo sukurta akmens skulptūra ir tautodailininko padirbtas metalinis kryžius ir tvorelė. Savo plastika, siluetu ir turiniu memorialiniai antkapiai tartum nutolsta nuo individualaus kūrėjų braižo, įgyja kai kurių užsakovų pageidaujamų bruožų, atspindi plačiausių gyventojų sluoksnių skonį, estetinę savimonę, pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Č. Žalys – vienas iš ryškių šio proceso atstovų.

Kita Č. Žalio kūrybos sritis, atimanti iš jo dar daugiau laiko arba, ko gero, visai jo nebepaliekanti – tai darbas su kino kamera. Pradėjęs nuo kuklaus šeimyninių scenų fiksavimo, jis susidomėjo platesne tematika, pabandė kino kalba atskleisti menininko kūrybos procesą, pasirinkto dailininko biografijos ir jo kūrinių vienovę ar net prieštaringumą. Taip buvo sukurtas mėgėjiškas filmas apie dailininką Gerardą Bagdonavičių („Susipažinkime“), skulptorių Aloyzą Toleikį („Mergaitė su dūdelėmis“). Č. Žalys nepasitenkina vien dokumentiniu vaizdų perteikimu, bet ir, atrodytų, grynai pažintinio pobūdžio juostoje („Inžinierių namai“) bando atskleisti kūrybos vyksmą. Neapleidžiamas ir „šeimyninio kino“ žanras: namiškių gyvenimo, švenčių epizodai, svarbesni įvykiai, kurie po kiek laiko visgi tampa savotišku metraščiu, įdomiu ir reikšmingu netgi etnografiniu požiūriu. Panašiai reikėtų vertinti ir kelionės po Suomiją vaizdelius. Pabrėžtina, kad Č. Žalio juostos buvo rodomos daugelyje peržiūrų, festivalių, yra pelniusios prizų, padėkos raštų.

Tad koks šiandieninis liaudies meistras, tautodailininkas? Tai išsilavinęs, neretai aukštojo mokslo diplomą turintis žmogus, kuris daugiau ar mažiau laisvalaikio skiria meninei kūrybai. Nemažai žmonių net keičia profesiją, tampa tautodailininkais, visą savo veiklą susieja su kūryba. Suteiktas meno kūrėjo statusas tautodailininkus prilygina visiems šalyje gyvenantiems meno kūrėjams. Liaudies menas ir jo kūrėjai yra reikšminga ir svari gražesnės, tauresnės, dvasingesnės tautos ir valstybės būties bei raidos dalis.

Č. Žalys laisvalaikiu yra rašęs apie savo gyvenimą, o štai savo jubiliejui parengė ir išleido knygą „Likimo ir laiko audrų blaškomi“. Tai įdomus, lengvai skaitomas lietuvių šeimos gyvenimo aprašymas su visais jos džiaugsmais ir vargais. Pasakojama, kaip, atėjus sovietams, tų vargų vis daugėja, kol galų gale visi šeimos nariai sugaudomi ir ištremiami Sibiran. Septyneri tremties metai įeina į Česlovo gyvenimą kaip itin reikšmingas tarpsnis, pareikalavęs daug pastangų išlikti žmogumi nelaisvės sąlygomis. O tas pastangas stiprino, be kita ko, meniniai siekiai, svajonės ir – svarbiausia – dvasios tvirtumas.

Tremtinys, darbininkas, mechanizatorius, inžinierius, menininkas, tautodailininkas, kino mėgėjas, organizatorius, ūkininkas ir galiausiai rašytojas – taip per visą gyvenimą ir kūrybą atsiskleidė šiaulietis Česlovas Žalys.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019