Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Karalius iš Karalių kaimo

„Dabar esu namie ir dėkoju Viešpačiui už kiekvieną tokio gražaus gyvenimo dieną, už žmogų, su kuriuo kasdien galiu pasisveikinti, už gerą orą, už džiaugsmą turėti galybę darbų ir planų“, – sako žymus Lietuvos skulptorius, vienas iš pirmųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, Vilniaus dailės akademijos profesorius Gediminas Karalius. Patogų gyvenimą sostinėje skulptorius iškeitė į nesibaigiančių darbų kasdienybę Vadokliuose, Panevėžio rajone, kur nuo aušros iki sutemos buvusiame visuomeninės paskirties pastate kuria seklyčią ne sau, o visiems Vadoklių žmonėms.

Gediminas Karalius. Birutės Kronienės nuotrauka
Gediminas Karalius. Birutės Kronienės nuotrauka

Klausimas, ar ramiuose, rajono pakraštyje esančiuose Vadokliuose nepasigenda miesto šurmulio, skulptorių nuliūdina. „O ko man to miesto ilgėtis?, – perklausia menininkas. – Kas ten yra tokio, ko aš turėčiau pasigesti?“ Čia, Vadokliuose, yra viskas, ko reikia: erdvės, ramybės, didelės patalpos, kuriose darbuojiesi vienas ir negalvoji apie brangią nuomą, žmonių, iš kurių gali pats semtis stiprybės ir jiems tapti ramsčiu. Čia gali būti daug naudingesnis numylėtiems Vadokliams.

„Pro kambario langą žiūrėdamas į iš mokyklos pakrūmėmis einančius vaikus, matau save“, – į tolimus laikus, kai iš Vadoklių mokyklos varlinėdamas eidavo namo į Karalių kaimą, mintimis grįžta G. Karalius. Tada prisimena pavydėdavęs Vadoklių vaikams, kurie turėdavo su kuo statyti sniego pilis, o jis, vaikas iš vienkiemio, buvo tylus vienišius, neturėjęs nė gramo šiandieninio šnekumo. Kad Karalių Gediminas gražiai paišo, pastebėjo mokyklos bibliotekininkė Barbora Žemaitaitienė, kuriai berniukas prireikus vis pagelbėdavo ką gražaus nupiešti. Ji berniuką porą kartų nuvežė į Ramygalą, kur, kaip dabar prisimena skulptorius, kita mokytoja parodė kaip piešti obuolį ir medinę dėžutę. Baigus aštuonmetę, kad ir kaip pyko tėvas (mat reikėjo įgyti rimtą specialybę – ne paišyti mokintis), ta pati bibliotekininkė nuvežė mokinį iki Kauno kelio ir įsodino į didelį autobusą. Tiesiai į Kauną, į Stepo Žuko dailės technikumą, iš kur vėliau tiesus kelias nuvedė į Vilniaus dailės institutą. „Prisimenu, kaip iš vakaro prieš išvažiuodamas daržinėje gulėdamas ant šieno spoksojau į stogą ir supratau, kad gyventi čia nebegrįšiu, – mena G. Karalius. – Ir išties, iš tėviškės išvažiavau visiems laikams. Grįžau į Vadoklius, bet jau po daug metų ir ne į tėviškės sodybą.“

Vadokliečiams rengia seklyčią

Daug žymių darbų nuveikęs, vienas iš pirmųjų Nepriklausomoje Lietuvoje tapęs nacionalinės premijos laureatu, daugybę metų atidavęs Dailės akademijos studentams, tapęs profesoriumi, vadovavęs Skulptūros katedrai, savo darbus eksponavęs užsienio šalyse, G. Karalius savo pasiekimais nesididžiuoja. Pats nežinosi – ir nepasigirs, kad Vilnių puošianti skulptūra „Rytas“, fontanas Nepriklausomybės aikštėje, „Legenda. Geležinis vilkas“, „Skrydis“ Druskininkuose, „Suolas“ Švarcenau mieste Austrijoje, mažosios plastikos kūriniai, proginės monetos – jo darbai.

Rimtas grįžimas į Vadoklius, pasakoja menininkas, prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai ne vieną vasarą teko parduoti darbuojantis Austrijoje, tašant akmenį, įrenginėjant fontanus ir kitokius gražius dalykus tenykštei aplinkai puošti. Tada atėjo ir supratimas, kad geriau vienas Lietuvoje uždirbtas litas, nei dešimt gautų svetur. „Gimtinės ilgesys, – sako skulptorius. – Yra ne šiaip sau tuščias pasakymas. Tas jausmas iš tiesų egzistuoja ir yra labai stiprus“. Todėl jis dabar Vadokliuose. Prieš dešimtmetį iš banko nupirkęs užstatytą buvusį pastatą, kuriame kadaise tilpo ir kontora, ir siuvykla, ir skalbinių priėmimo punktas, skulptorius čia įgyvendina daugybę savo planų. Apie daugumą jų garsiai kalbėti sako nenorintis, nes taip jau būna, kad garsiai prisižadėjęs nebegali to įvykdyti. Ir vis dėlto: „Noriu įrengti seklyčią visiems vadokliečiams, kad turėtume kur susieiti, parodas surengti, pasibūti. Kuo glaudesnį ryšį tarpusavyje palaikysime, tuo stipresni ir vertesni būsime.“

Gediminas Karalius. Birutės Kronienės nuotrauka
Gediminas Karalius. Birutės Kronienės nuotrauka

Ne vien piešti vaikus žada mokyti didelės gyvenimo patirties turintis skulptorius. Daug svarbiau, sako jis, kalbėti apie bendruosius dalykus, kurių reikia ir šeimoje, ir visuomenėje. Kasdien jis mato jaunuolių, kurie nesuvokia savo vertės ir vaikšto tarsi ant bedugnės krašto. Suprasdamas, kad jie tuojau gali nusikalsti, G. Karalius jiems į rankas duoda kirvį, plaktuką ir to, kas padeda išlikti – darbo. Ir darbai į priekį juda, ir jaunimas užsiėmimą turi. „Jie labai nori būti vyrais, o kas tas vyriškumas, sunku suvokti. Aiškinu, kalbuosi. Labai nenoriu į darbą priimti rūkančių“, – išduoda dideliais statybos darbais užimtas skulptorius. G.Karaliui liūdna, kad lietuviai linkę pamiršti savastį, nebežino savųjų kaimų pavadinimų, senelių vardų, užtat mielai perima Afrikos tautų tradicijas, darko kūną tatuiruotėmis, klauso svetimų ritmų muzikos. „Blogai, kad vaikus mokome, jog reikia ruoštis išvažiuoti į užsienį, nes ten galima daugiau uždirbti, – apie dabartines visuomenėje sklandančias nuotaikas kalba G. Karalius. – Blogai, kad vaikai auga nežinodami, kur jų tėvynė, nevertindami savo kalbos, nesuvokdami dalykų, kurie svarbūs šeimoje. Jei tėtis kasdien sotvi prie baro, kaip tam berniukui užaugti tikru vyru?“

Jaučiasi priimtas

Sunku mūsų tautai, svarsto skulptorius, juk ne kartą Lietuvai buvo sulaužytas nugarkaulis. „Ir dabar – daugiau nei dvidešimt metų gyvenome užrištomis akimis, o dabar pradedame svarstyti, kas tai yra valstybė, koks jos turėtų būti kelias, – stebisi G. Karalius. – O susiprasti savyje galime tik patys, čia jau niekas nepadės. Viskas prasideda nuo asmenybės. Susivoksi pats, savąją vietą suras vaikai, artimieji. Tik taip valstybė gali keistis ir išsilaikyti. Į šiuos procesus žvelgiu viltingai.“ Dabar svarbiausia – kilstelėti vadokliečių dvasią, parodyti, kad ne bet kas esame, sako G. Karalius. Jis džiaugiasi kievienu sutiktu žmogumi. Ne kartą iš Vilniaus menininkų išgirdęs, kad Vadoliuose liks nesuprastas ir išjuoktas, šiandien skulptorius gali džiaugtis: bauginimai neišsipildė. Niekas per daug nesijuokia, kiekvienas pro šalį einantis sveikinasi, geros dienos linki. Po langais ganosi draugo karvė. Šeštą ryto, kai jis ateina melžti, jiedu su G. Karaliumi pasišneka, o dirbtuvėse jau lipdoma draugo galva. Darbas tik pradėtas, nenori skulptorius jo rodyti, bet draugas išeina toks gyvas, ramybę skleidžiantis. Skulptorius juokauja, kad taip įpratus gyventi vienam, iš Vilniaus atvažiuojančios žmonos draugija jau atrodo per didelė kompanija.

Gediminas Karalius. Birutės Kronienės nuotrauka
Gediminas Karalius. Birutės Kronienės nuotrauka

Pro kambario langą G. Karalius mato savo skulptūrą, skirtą Vyčio apygardos partizanams atminti. Toks žirgas puikuojasi ir G. Karaliaus kurtoje Vadoklių heraldikoje – herbe ir vėliavoje. Skulptorius išduoda: toks pat, tik visai mažytis, žirgas su raiteliu stovi ant palangės, tad sėdėdamas prie darbo stalo jis dabar mato abu: tikrą, jau kelerius metus stovintį savoje vietoje aikštėje Vadoklių pakraštyje, ir mažiuką, kuris kuriant padėjo įsivaizduoti, kaip kūrinys atrodys erdvėje. Paminklas ir gimė čia pat įrengtose dirbtuvėse. Skulptoriaus galvoje jau sukasi mintys, kad kokiu gražiu darbu reikėtų įprasminti ir kitą miestelio pusę.

Ligoms laiko nėra

Dar viena G. Karaliaus idėja – Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių proga pastatyti paminklą Vytautui Didžiajam – stringa, nes šalies valdžia niekaip neranda jam vietos. Skulptūrą G. Karalius kuria kaip labdarą Lietuvai, valstybei kainuotų tik pastatymo išlaidos, pats jis subūrė Vytauto Didžiojo sąjungą. Daug iškilių Lietuvos žmonių idėją palaiko, tačiau kol kas ji sunkiai skinasi kelią. „Toks jau esu – idealizmą bandau suderinti su materializmu, bet idėja vis tiek ima viršų“, – šypteli menininkas.

Užtat Vadokliuose darbai vyksta nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Tinkuojama, dažoma, glaistoma, kasama. Prie įvažiavimo turėtų atsirasti fontanai, žydėti gėlynai. Septyniasdešimt trejų skulptorius pasakoja darbų turintis prisiplanavęs labai daug, o padarys tiek, kiek spės. Laiko džiaugtis ligomis, kas pas mus labai madinga, G. Karalius neturi. O ir ligos tesančios neišmoktos gyvenimo pamokos. Kaip per kopėčiomis be kelių skersinių neužlipsi, taip ir su liga: kartą neišmokai, gyvenimas grąžins atgal.

Kai tik didieji statybų darbai bus baigti, rinksis vadokliečiai į erdvią seklyčią. Tik nepasakos jiems skulptorius, kiek jėgų ir laiko kainavo tie didžiuliai darbai, kad žiemą nuo šalčio pats slėpėsi rūsyje. „Jokio įvertinimo ir dėkingumo tikrai nelaukiu, – patikina į gimtinę grįžęs kūrėjas. – mano rojus yra čia – namuose, ir jokio rojaus po mirties man nebereikės laukti.“

 

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019