Mūsų protėviai gyveno harmonijoje su gamta, vadovavosi gamtos (Dievo) dėsniais. Jie žinojo, jog pasaulyje egzistuoja ne vien tik tai kas matoma ir apčiuopiama rankomis, bet ir tai, kad gamta pilna įvairiausių jėgų (dievybių, dvasių) bei energijos ir kad viskam skirta sava konkreti vieta.

Latvių tautos tradicijose Velykos (Lieldienas) pažymi pavasario tašką, kuomet diena tampa „didelė“ (Lieldienas – Dideles dienos) - tai yra ilgesnė nei naktis. Per Velykas, saulei kylant ir leidžiantis, jos šešėlis juda viena linija vakarų-rytų kryptimi. Ši linija yra vadinama saulės taku. Tuomet ir ateina Velykų metas. Velykos arba „Didžioji diena“ Latvijoje taip pat vadintos Lieladiena, Lielādiena, Lindīna, Leuldīna, Leldīna, Leldīne.

Seniau Velykos buvo švenčiamos tris, o ilgaisiais metais net visas keturias dienas. Liaudis savo džiaugsmą dėl ateinančio pavasario, šviesos ir gyvybės pergalės prieš tamsą bei mirtį, išreikšdavo Velykiniuose ritualuose ir įtvirtindavo Velykinėmis apeigomis. Velykos, kaip ir kitos metų laikų šventės, buvo personifikuojamos: arba į didelę moterį arba į keturias seseris.

Namų ir aplinkos sutvarkymas ir papuošimas prieš Velykų šventę latviams visuomet buvo labai svarbus darbas. Buvo tikima, kad pirmąjį Velykų rytą, dar prieš patekant saulei, būtinai reikia švariai nušluostyti lubas - kad jos visus metus būtų švarios. Patalpos buvo puošiamos „kačiukais“ (pūpoli) – t.y. gluosnių ar karklų šakomis bei nuplikytomis beržų arba lazdyno šakelėmis ir dažytais kiaušiniais. Būdavo naudojama ir kitokia pavasarinė simbolika – įvairios gėlės ir sudygę želmenys, itin ryškia žaluma šviečiantys alksnių lapeliai. Papuošimui taip pat buvo naudojamos nuplikytos vyšnių ar slyvų šakelės.

Tam, kad įgautų grožio ir sveikatos žmonės Velykų rytą keldavosi prieš patekant saulei. Buvo skubama nusiprausti veidą tekančiu vandeniu, o gydančiu, beje, būdavo laikomas tik rytų kryptimi tekantis vanduo. Per Velykas būtinai reikėdavo vilkėti naujus marškinius.

Velykų rytą karklų šakelėmis būdavo išperiami visi miegaliai. Periama nesmarkiai, taip kad nesukeltų skausmo ir kad nuo „kačiukų“ nenubyrėtų pumpurai. Perint kartojamas palinkėjimas: „Liga lai eina lauk, sveikata vidun!“ (“Slimība ārā, veselība iekšā!”). Latvijoje per Velykas būdavo išperiami gyvuliai ir net bitės. Gyvuliai būdavo periami tam, kad būtų sveiki ir neišlakstytų, o bitės būdavo tam, kad daugintųsi.

Svarbus vyrų ir jaunuolių darbas - sūpuoklių padarymas ir pastatymas. Visomis būtinomis medžiagomis reikėdavo pasirūpinti iš anksto. Kaimelyje ar gyvenvietėje dažnai būdavo statomos tiktai vienos tokios supynės, kurias pagal išankstinį susitarimą kasmet kabindavo vis kitas šeimininkas.

Aplinkui sūpynes per Velykas rinkdavosi daug žmonių. Jie apdainuodavo vienas kitą, keisdavosi kiaušiniais, žaisdavo įvairius žaidimus. Būtent todėl sūpynes buvo stengiamasi statyti ant kalno, nes tada pakakdavo vietos visiems renginiams ir atrakcijoms, o ir švenčiančiuosius būdavo galima matyti iš tolo. Pirmieji būdavo supami šeimininkas su šeimininke ir už tai imamas tam tikras atlygis – pirštinės, kiaušiniai, alus, riestainiai ir kita, o jau tik po to supdavosi likusieji. Buvo tikima, kad supimasis veikia derlių: kuo aukščiau supamasi - tuo gausesnis derlius. Supimosi rituale ypatingą vietą užėmė „apsidainavimas“. Kiekvienas užlipęs ant sūpuoklių būdavo apdainuojamas atsižvelgiant į jo dorybes bei išorę, taip pat pagal jo požiūrį į pasaulį ir santykius su aplinkiniais.

Svarbi Velykų šventės sudedamoji dalis kiaušiniai (margučiai) – ne tik valgomi, juos ridena, daužo, dovanoja vienas kitam ir pan. Taip pasireiškia senovinio kulto, kuriame kiaušinis yra gyvybės nešėjas – įtaka. Senuose mituose kiaušinis taip pat simbolizuoja saulę. Su Velykiniu kiaušiniu susiję nemažai prietarų:

- Kas kiaušinį be druskos valgo, tas visą vasarą daug meluos;

- Verdant kiaušinius negalima pūsti į ugnį, kad kiaušiniai nesutrūkinėtų;

- Kiaušiniai suteikia sveikatos žmonėms ir galvijams;

- Per Velykas vaikai turi valgyti daug kiaušinių, kad augtų apvalūs kaip kiaušiniai;

- Jei šeimos galva velykinį kiaušinį supjausto į tiek dalių, kiek šeimoj yra žmonių, tai šeima gyvens santarvėje;

- Per Velykas valgant pirmą kiaušinį negalima jo subraižyti, nes tada bus tiek ligų kiek įbrėžimų kiaušinyje;

- Labai senas Velykinis paprotys - susidaužimas kiaušiniais. Kieno kiaušinis tvirtesnis – tas nugyvens ilgesnį amžių;

- Valgant kiaušinius negalima aplink išmėtyti kiaušinių lukštų, kad namuose vyrautu ramybė ir santarvė.

Kiaušinių dažymas, rodos, nepriklauso prie pačių seniausių Latvių papročių ir yra minimas nedaugelyje senovinių dainų. Kiaušinių dažymui, marginimui naudojamos įvairiausias medžiagoss:

- svogūnų lukštai suteikia kiaušiniams tamsiai geltoną ir rudą spalvą;

- Beržų lapai, mėtos bei samanos – gelsvai žalsvą spalvą;

- Alksnio žievė – raudonai rudą spalvą;

- Rugių želmenys suteikia ryškiai žalią spalvą;

- Ramunėlės – švelniai gelsvą atspalvį.

Kiaušinius apdėjus svogūnų lukštais, įvairiais lapais, žiedais ir apvyniojus juos švariomis medžiaginėmis skiautelėmis ar siūlais išgaunami įdomūs, netikėti raštai. Šis, dažnai netikėtų rezultatų duodantis, kiaušinių dažymo būdas Latvijoje yra labiausiai paplitęs. Čia mėgstami mėlynai nudažyti skutinėti augaliniais raštais kiaušiniai.

.

Velykinių žaidimų, šokių Latvijoje nėra gausu, tačiau pačias Velykas – „Didžiąją dieną“ (Lielā diena) – sunku be jų įsivaizduoti. Įvairios atrakcijos ir žaidimai Latvijoje dažnai tradiciškai vyksta prie sūpuoklių, o Velykų vakaras neapsieina be liaudiškų šokių. Vienas iš populiariausių Velykinių žaidimų pas latvius - „Vištelės gaudymas“ (Vistiņas ķeršana). Vienam iš žaidimo dalyvių užrišamos akys ir jis turi klausti: „kur gi tu mane vesi?“ – „ į kiaulidę putros srėbti“ – atsakoma jam, - „o šaukštas ar yra?“ – klausia jis – „Pats surask!“ - ima šaukti dalyviai ir bėga į skirtingas puses, tuo tarpu gaudantysis stengiasi nors vieną iš jų pačiupti.

Kiaušinių „ridenimo“ rituale gali dalyvauti bet koks dalyvių skaičius, tačiau kiekvienas privalo turėti savo margučius. Žaidžiant šį žaidimą reikalingas specialiai tam skirtas lovelis arba paprasčiausiai neaukštas, nuolaidus kalnelis. Dalyviai paeiliui ridena kiaušinius, jeigu kiaušinis besirisdamas kliudo kuriuos nors iš anksčiau nuridentų kiaušinių, tai tokio margučio savininkas pasiima ne tik savo kiaušinį, bet ir susirenka visus kuriuos jis kliudė. Jeigu kiaušinis besirisdamas kitų kiaušinių nepaliečia, tai savininkas jį praranda.

Dar vienas populiarus Latviškas žaidimas, dažnai žaidžiamas per Velykas, vadinasi „Šikutēni, šekutēni”. Žaidėjai susėda ant ratu sustatytų kėdžių, o rato viduje, laikydamas rankoje simbolišką „bizūną“ ir šūkaudamas “Šikutēni, šekutēni, Vārnēni, krauklēni! (Varniukai, krankliukai!)”, vaikštinėja vedantysis. Žaidimo dalyvis, prie kurio vedantysis sustoja ir smarkiai tvoja „bizūnu“ į grindis, turi tuojau pat pakilti iš savo vietos, įsikibti į vedantįjį ir eidamas iš paskos skanduoti tą patį. Sekantis taip „iškviestas“ žaidėjas įsikimba į ankstesnįjį, kol galiausiai visi eina viena vorele. Vedantysis staiga, neperspėdamas, meta „bizūną“ žemėn ir skubiai sėdasi ant kurios nors kėdės, tą pati daro ir visi kiti dalyviai. Žaidėjas, kuris nespėja užsiimti vietos, tampa vedančiuoju ir žaidimas tęsiamas.

            Vienas iš seniausių latvių Velykinių papročių – mįslių minimas. Štai keletas tokių mįslių:

- Prakirsi ledą – iškirsi sidabrą. Prakirsi sidabrą – rasi auksą. (Kiaušinis)

-  Maža, maža bačkutė, be lankų ir be dugno. (Kiaušinis)

-  Pats raudonas, o akys baltos. („Kačiukai“)

- Atlėkė paukštis, prisėdo ant medžio, išskleidė sparnus – viskas žaliuoti ėmė. (Pavasaris).

Per Velykas, žinoma, valgomi buvo ir yra ne tik kiaušiniai. Vienas iš šiai šventei Latvijoje būdingų patiekalų tai paplotis. Jis tam tikra prasme simboliškai „atstodavo“ saulę. Latvijoje Velykoms priimta gaminti ir „taukuotį“ (taukotni), jis ruošiamas vandenyje verdant perlines ar kitas kruopas ir į tokį viralą pridedant apkeptus lašinius arba taukus bei bulves. Taip pat per šią šventę pateikiami apvalūs žirnių kukuliai, pagaminti iš išvirtų sumaltų žirnių, bulvių bei kanapių, taip pat pridedant į masę su svogūnais apkeptų lašinukų. Šis patiekalas tradiciškai patiekiamas su rūgpieniu arba raugintomis pasukomis. Jeigu prieš Velykas karvė atsivesdavo veršiuką, ant vaišių stalo būdavo patiekiamas keptas priešpienis. Gerti per šią šventę nuo senų laikų priimta žolelių arbatą, alų, sulą.

           

Latvijoje sakoma:

- Jei per Velykas lyja, tai ir lis kiekvieną sekmadienį, ligi pat vasaros saulėgrįžos;

- Jeigu per Velykas per kelią eina varlės – vadinasi vasara bus lietinga;

- Lietingos Velykos reiškia, jog vasara bus derlinga, karvės duos daug pieno, o avys užsiaugins ilgą vilną;

-  Jei per Velykas pateka ryški saulė be debesų, vadinasi vasara bus karšta;

-  Jei prieš Velykas griaudžia griaustinis tai vasara bus atšiauri.