Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Sakoma, kad nuo likimo nepabėgsi. Ir tai, ko gero, tiesa. Jeigu ir bandai kur nors pabėgti, vis tiek atsiduri ten, kur tau ir lemta būti.Taip atsitiko ir tautodailininkei tapytojai Ilonai Daujotaitei-Janulienei bei jos vyrui, baldų restauratoriui, Rimui, kurie daugiau kaip prieš du dešimtmečius nutarė „pabėgti“ iš Šiaulių kur nors į gamtą. Jie pasirinko nuošalų vienkiemį šalia Kernavės piliakalnių. O tai lėmė atsitiktinumas, kad būtent ten ir tada kažkas pardavė ganėtinai apleistą sodybą, kurią šeimininkai pavertė tikru rojaus kampeliu.

b_530_351_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_baltu_dievai_DSC_0446.jpg

Kernavės piliakalnių kaimynystė

Visai netoli nuo Kernavės miestelio, prie pat garsiųjų piliakalnių, tiesiog miške esančioje kelių sodybų „salelėje“ ir įsikūrė Šiauliuose pedagogikos mokslus baigusi jauna Rimanto ir Ilonos Janulių šeima. Tuomet jų sūnui Mantui tebuvo pusantrų metukų, o dabar jis – diplomuotas istorikas, užaugęs greta senosios Lietuvos sostinės, kurios artumas ir dar ne visos atskleistos paslaptys, ko gero, nulėmė vaikino studijų pasirinkimą.

Išmainiusi miesto patogumus į mistika alsuojančios vietos ramybę, Ilona neslepia džiaugsmo: „Rytmetį mane pažadina paukščiai, aplink pušynas, greta garsieji piliakalniai. Tiesa, žiemą, jeigu nėra sniego, gal kiek pilkoka, bet trobos viduje ir dirbtuvėse visada yra ką veikti. O vasarą dažnai aplanko draugai, ypač tada, kai liepos pradžioje, per Mindaugo karūnavimo dieną, vyksta Archeologijos dienos“.

Janulių sodyba jau treji metai vasarą atveria vartus tautodailininkų plenerams. Šis unikalus, žmogaus rankų nepaliestas gamtos kampelis kūrėjams tampa bendraminčių meditacijos ir įkvėpimo vieta, kurioje jie dalijasi patirtimi, klauso paskaitų, vieni iš kitų mokosi, o ir temų paveikslams toli ieškoti nereikia. Piliakalniai ir nuo jų atsiveriantys nuostabūs vaizdai – ranka pasiekiami. O po kiekvieno plenero atsiranda nauja dalyvių kūrybos paroda ir, žinoma, pasipildo kiekvieno iš jų kūrybos skrynia.

Pasak Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko Jono Rudzinsko, geresnės vietos tokiems bendraminčių susibūrimams ir nereikia. Šiemet prie Kernavės piliakalnių įkvėpimo kūrybai ir peno dvasiai galės surasti ne tik tapytojai, bet ir kitų sričių tautodailininkai.

Įamžina tai, kas brangu lietuviams

Tautodailininkė pastarąjį dešimtmetį daugiausiai tapo senovės baltų paveldą bei iki šių dienų išlikusias lietuvių tautines vertybes propaguojančius paveikslus. Kartais jai kyla ūpas įamžinti ir peizažą ar kokias gėles, bet tai tik šiaip prasiblaškymui.

b_530_351_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_baltu_dievai_DSC_0421.jpg

Kai apsilankėme Janulių sodyboje, Ilona neseniai buvo baigusi tapyti paveikslą „Malda Praamžiui“, ant kurio buvo išrašyti žodžiai: „Praamži, vis galingas, įkvėpk mums dvasią tavo“. Tikriausiai lietuviai, gerbiantys tautos praeitį ir ja besidomintys, žino, jog Praamžius – aukščiausioji baltų genčių dievybė, Visatos ir pasaulio sutvėrėjas, dorovės, moralės ir teisybės principų kūrėjas.

Anot tapytojos, tai, kad ją traukia minėtos temos, be jokios abejonės yra nulemta aukštesnių jėgų, nes gyvenant čia, šalia pilkapių, jaučiama ypatinga aplinkos aura, didybė. „Gali nieko nežinoti apie tai, kad čia kadaise buvo Lietuvos sostinė, kad šurmuliavo miestelis, kurį šiais metais ketinama atkurti, vis tiek jaučiasi, kad šalia yra kažkas didinga. Nejučiomis apima pasididžiavimo jausmas, kad gyvename būtent čia. Sakoma, kad, jeigu nori galvą pravėdinti, tai važiuok į kalnus, o mums niekur važiuoti nereikia. Galvą pravėdinu nuėjusi ant piliakalnio. Pasivaikščiojimas po juos, paklaidžiojimas po miškus harmoningai sustyguoja visas emocijas ir visokie kiti žemiški rūpesčiai, pilka rutina, vienadieniai dalykai nublanksta prieš tą didybę“, - teigia moteris ir dar sykį patikina, jog gyvendamas mieste žmogus tokios palaimos pajusti tikrai negali.

Aisčiai“ – parankinė knyga

Iš kur tautodailininkė semiasi siužetų naujiems paveikslams? Jos namų bibliotekėlėje istorinių ir etnografinių knygų netrūksta. „Mano parankine knyga pastaruoju metu tapo nuostabi archeologo E. Jovaišos knyga „Aisčiai“, kuri labai atitinka mano pačios dvasią ir nuotaikas, – sako moteris. Ilona dar domisi ir mūsų krašto dvarų likimu. Nemažai jų yra aplankiusi ir įamžinusi fotografijose, kelis iš jų įamžinusi drobėse, o kitos nuotraukos su užmirštais bei atgaivintais Lietuvos kampeliais kada nors pasitarnaus naujiems paveikslams. „Dvarai, kurie atstatyti ir prikelti naujam gyvenimui, džiugina širdį, o tie apleistieji, baigiantys sugriūti, žinoma, graudina. Tačiau tas graudulys mane paakina kažką daryti, atkreipti kitų dėmesį, kad visa tai nesunyktų galutinai“,- kalba pašnekovė.

Paveikslai stebina kruopštumu

Vienas iš didžiausių Ilonos darbų pavadintas „XIX amžiaus tautinis kostiumas“ (3x4 m), į kurį įdėjo daug kruopštumo ir įgytų etnografinių žinių. Šis paveikslas šiuo metu eksponuojamas Burbiškio dvare, Anykščių rajone, ir yra tikra jo puošmena, kuri ypač tinka šiais metais, kurie paskelbti etnografinių regionų metais. Jame vaizduojamos moterys, apsirengusios visų Lietuvos regionų tautiniais drabužiais. Stebina tiesiog juvelyriškai tiksliai nutapyti galvos apdangalai, siuvinėjimų raštai, papuošalai, skirtingų išraiškų moterų veidai. Tautodailininkė ieško būdų, kaip išreikšti emocijas galvojant apie lietuvės moters, kuri kadaise buvo patraukli ne savo išore, o dvasia, dalią. Paklausta, ar šis didžiulis pano buvo tapytas pagal kieno nors užsakymą, tautodailininkė šypsosi: „Ne, jį užsakė mano pačios vidus. Man labai svarbu, kad paveiksluose atsispindėtų tai, kas buvo ir yra tikra. Visai negalvoju, ar tai, kas vaizduojama mano kūryboje, madinga, ar nemadinga. Gal kas mane palaikys „balta varna“, bet nemėgstu aš tų modernybių, kurios paprastai demonstruojamos Vilniuje įsikūrusiame Šiuolaikinio meno centre ar kai kuriuose dailės salonuose“.

b_300_453_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_baltu_dievai_DSC_0589.jpg

I. Daujotaitė-Janulienė surengė ne tiek daug parodų Lietuvoje, bet svarių, sulaukusių nemažo dėmesio. Viena tokių buvo istorinėje Medininkų pilyje. Tuomet daug kas atrado šią tapytoją ir susidomėjo jos darbais. Juos yra įsigiję nemažai tautiškumo tradicijas puoselėjančių žmonių.

Tautodailininkė turi nutapiusi naujų darbų, nes rengiasi didelei ekspozicijai, kuri kovo mėnesį planuojama Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Tuose naujuose darbuose vyrauja krikščioniška tematika, o ypač atkreipia dėmesį keli paveikslai, kuriuose vaizduojamas lietuviškasis Rūpintojėlis.

 Į Kaziuko mugę važiuoja pasižmonėti

Dažnas bičiulis tautodailininkas ar šiaip amatus mėgstantis žmogus Ilonai sako: „Tu piešk gėles ar peizažus, daugiau užsidirbsi, parduosi“, tačiau jos prioritetas yra tai, kas turi daugiau prasmės. Moteris prisipažįsta, kad jiedu su vyru mėgsta nuvažiuoti į Kaziuko mugę pasižmonėti, pasižiūrėti ką kuria kiti. Kažką gražaus nusiperka, ypač mėgsta keramiką, pintus daiktus, bet jiems svarbiausia tas nuostabus bendravimo jausmas.

Beje, moteris kartais, kai turi laisvesnio laiko, atitrūksta nuo savo paveikslų ir imasi mezginio ar siuvinio. Rankdarbiai jai patinka dar nuo tada, kai gyveno tėvų namuose. Tad Ilona pasigyrė, kad buvo nusimezgusi net paltą, o ką jau kalbėti apie kokius nors megztinius ar sijonus. Beje, moteris siuva tik rankomis. Jos siuvinių kraitelėje yra buvę drobiniai marškiniai ir net vyriškas kostiumas iš drobės.

Pasirinkimą lėmė gamtos grožis

Ilona yra gimusi ir augusi Šiauliuose, medicinos felčerės ir siuvėjo šeimoje. Vaikystėje ji svajojo būti daktare, tačiau ją traukė ir menai, nes labai mėgo piešti ir tapyti. Vis dėlto pasirinko dailės pedagogo studijas savo gimtajame mieste, tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas). „Tas pomėgis tikriausiai iš tėvelio, nes jis, kaip mėgstama sakyti, buvo „prie meno“, o tiksliau sakant, mieste žinomas sukirpėjas ir siuvėjas, išradingas ir labai atsidavęs savo darbui. Dabar tokius žmones vadina dizaineriais“, - šypsosi moteris, kuriai po studijų teko dirbti įvairius darbus ir tik tada, kai atsikėlė į Kernavę, galėjo visa savo esybe atsidėti kūrybai. Beje, studijų pasirinkimas I. Daujotaitei buvo lemtingas dar ir todėl, kad ji tame pačiame Dailės fakultete sutiko ir savo antrąją pusę – Rimantą Janulį, su kuriuo netrukus susituokė. Studijų metais prasidėjęs meilės romanas tęsiasi jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus. „Esame bendraminčiai, suprantame vienas kitą, kaip sakoma, iš pusės žodžio. Gerai, kad nereikia vienas kitam pasakoti ir aiškinti, ką aš veikiu, kodėl ištisą dieną stoviu prie molberto ar ištemptos drobės, ar dingstu pusdieniui, kai išeinu ant piliakalnio ar prie Neries“.

b_300_453_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_baltu_dievai_DSC_0607.jpg

Taip jau išėjo, kad Januliai pasirinko romantišką, šlovingą Lietuvos istoriją menančią vietą. Nors, kai jie įsikėlė, čia viskas buvo apleista, trobelė apipuvusi, kelis metus šeima gyveno be elektros. Teko kurtis iš naujo, bet po truputį įsirengė visai neblogai.

Svarbu dirbti tai, kas prie širdies

Januliai, žinoma, galėjo pasirinkti ir kitą gyvenimo kokybę, darbą už didesnius pinigus, tačiau, pasak Ilonos, ne pinigai gyvenime svarbiausia. „Labai svarbu, kad žmogus gyventų tokioje aplinkoje, kur jam gera, o darytų ir dirbtų tai, kas jam prie širdies. Tada nebus noro nei verkšlenti, kad gyvenimas eina pro šalį, o tu kažką darai “, - tikina kernaviškė, kuriai didžiausios vertybės yra tikėjimas ir dvasingumas. „Tai yra patys aukščiausi būviai, kurie žmogų daro žmogumi. Tie istoriniai dalykai, prabėgusių amžių atmintis, man regis, turi veikti kiekvieną žmogų. Ir visai nesvarbu kokios jis tautybės būtų, kurioje šalyje gyventų“, - svarsto pašnekovė.

Savo jauseną ir gyvenimo nuostatas tautodailininkė išreiškia per tapybą, kuri yra ir savotiška meditacija jau vien todėl, kad ji nenaudoja teptuko, o dažus ant drobės ar kartono tepa rankomis. „Man svarbu jausti pirštais dažus ir drobę todėl, kad į juos „įkraunu“ dalį savo energijos, širdies. Todėl puikiai suprantu skulptorius ar keramikus, kurie savo rankomis liečia molį ar kitą kokią pasiduodančią rankų šilumai medžiagą“, - prisipažįsta pašnekovė, kuriai tapant dažnai skamba muzika. Jai patinka ir klasika, ir roko muzika, o ypač ji žavisi folkroku.

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019