Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

1.Laikotarpio apeiginė charakteristika

Tradicinė žemaičių Užgavėnių kaukė, daryta 1946 m.. Foto vikipedija
Tradicinė žemaičių Užgavėnių kaukė, daryta 1946 m.. Foto vikipedija

Trijų karalių švente (sausio mėn. 6 d.) baigiasi tarpukalėdis ir saulė jau „žengia gaidžio žingsnį“, vadinasi, jau akivaizdžiai pailgėja diena. Manoma, kad Trijų karalių šventė atsirado įvedus krikščionybę. Gimusį Jėzų po 12 dienų aplankė trys karaliai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Šitaip kilo paprotys rengti karalių vaikštynes ir jų vardų pirmąsias raides K+M+B kreida rašyti ant durų staktos. Kas nemokėdavo rašyti, padėdavo tris kryželius. Tai daroma, kaip rašoma Volfenbiutelio postilėje, kad būtų galima „apsiginti nuo velnio ir perkūno“. Tyrinėtojai pripažįsta, kad Trijų karalių vaikštynės buvo pokalėdinio laikotarpio persirengėlių vaikštynių su geros kloties linkėjimais tąsa. Istoriniai šaltiniai tai paliudija, tą patį patvirtina karalių svitos sudėtis. XIX a. viduryje Mažojoje Lietuvoje karaliais daugiausia persirengdavo vaikai, o suaugusieji būdavo persirengę meškomis, gervėmis, arkliais ar žydais.

Procesijos dalyviai nešdavo ant karties iškeltą didelę žvaigždę. Vaikai pasakodavo apie tris karalius, deklamuodavo, giedodavo giesmių ir už tai gaudavo pinigų, pyragų ar saldumynų. Tie patys personažai netrukus vėl pasirodydavo per Užgavėnes.

Rytų Lietuvoje karalių svitoje kartais eidavo net ir velnias, o „karaliai“ lankydavosi jau gerokai po Trijų karalių šventės. Štai kaip Angelė Vyšniauskaitė 1957 m. aprašė Dieveniškių apylinkėse vykdavusias Trijų karalių vaikštynes, apie kurias pasakojo M. Novoslauskas: „Seniau po Kalėdai prieš Tris karalius (sausio 6 d.) vaikščiodavo per kaimus. Eina kokie penkiese. Drabužiai jų įvairiausi, spalvotais popieriais apdaryti, barškuliai [skambaliukai – A.V.] ant kojų. Neša pirmiausia žvaigždę. Su ja stūkauja [stuksena – A.V.] žemėn ir gieda. Seniau net važiuoti važiuodavo. Prieina pirkią, klausia: ‚Ar mažna?‘ Jei įleidžia, tai pirkion įeina. Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Ir velnias baisių baisiausias – su ragais, barzda iš linų padaryta. Velnias irgi ‚gieda‘, bet vis žiūri kur nors, dairosi. Velnio uodega – tai arklio uodegos ašutų parišta ar šiaudų grįžtė. Apsiavęs čebatais, o kepurė padaryta su ragais. Dar ir prie rankovių popierių prisiriša. Kartais būna ir karalienė. Kaimo karaliai ir velniai veidus išsisuodinę, be jokių kaukių. Merginos kasas išsipynę. Mat eidavo su vyrais kartais ir merginos. Karaliai būna gražiai apsirengę, irgi su linine barzda, balto ar geltono blizgančio popieriaus prisiūta ant drabužių. Seniau atvažiuodavo iš toliau kaimiečiai karaliai ir miestiečiai. Šie nusisamdydavo vežimą, už dieną 1–2 zlotus mokėdavo. Kartais dar ir toli po Trijų karalių šventės kokie atvažiuodavo. Jiems už giesmes gaspadorius apmoka pinigais, rugių kiek įpila. Dabar ‚karaliai‘ jau nevaikščioja“ (Vyšniauskaitė, Angelė, Gražus kraštas, gražūs žmonės.Dieveniškės, sudarė Venantas Mačiekus, V., 1995, p. 424).

Vilniaus apylinkėse prieš II Pasaulinį karą Trijų karalių vaikščiojimo su žvaigžde paprotys buvo gyvas ir populiarus. Karo ir pokario metais karo veiksmai pakirto žmonių pasitikėjimą ir ši tradicija užgeso. Pastaruoju laiku šis paprotys dar gyvuoja kai kuriose apylinkėse.

Nuo Trijų karalių iki Užgavėnių tęsėsi mėsėdis – metas be jokių sunkių darbų, vestuvių ar giminių lankymo. Sausio 25 d. bažnyčia švenčia apaštalo Šv. Povilo atsivertimą. Tą dieną, anot patarlės, atsibunda meška, ežys ar barsukas ir verčiasi ant kito šono. Tai simbolizuoja vidužiemį. Jeigu oras giedras, manyta, kad žiema dar nesitrauks, šalčiai stiprės, o darganotas reiškė greitą pavasario pradžią. A. J. Greimas rekonstravo pamirštą Krikštų šventę, dar vadinamą „Kirmių diena“, kai prie stalo būdavo kviečiami naminiai žalčiai, kurie ragaudavo įvairių valgių, šitaip juos pakrikštydami, t. y. palaimindami. Tikėta, kad sykiu bus palaiminti ir būsimi darbai, užsitikrintas geras derlius ir gyvulių vaisingumas. Tą dieną išliko daug draudimų, turėjusių apsaugoti vaisius nuo kandžių, vikšrų, kirminų. A. J. Greimas mano, kad ši šventė būdavo švenčiama pagal Mėnulio kalendorių, pasirodžius jaunam mėnuliui, kuris buvo vadinamas Dievo kumeliuku. Iš čia, matyt, likęs apeigų „Kumeliuko krikštynos“ pavadinimas, per jas būdavo kepami specialūs paplotėliai – „kamukai“ ir švenčiama visą naktį. Tai tikriausiai viena senovinių švenčių, kadaise atlikusių Naujųjų metų funkciją. (Greimas 1990, p. 314-322). Pietų Dzūkijoje seni žmonės prisimena, kad seniau Krikštai būdavo svarbi metų šventė. Tačiau žinomi net treji Krikštai – per Adventą, sausio pabaigoje ir per pusiaugavėnį. Jie visi ženklino virsmą (Advento, žiemos ar Gavėnios). Daugiausia duomenų išliko apie pusiaugavėnio Krikštus.

Svarbiausia žiemos pabaigos šventė buvo Užgavėnės, švenčiamos pagal kilnojamąjį Mėnulio kalendorių tarp vasario 5 d. ir kovo 6 d., priklausomai nuo Velykų. Užgavėnėmis baigdavosi linksmybių kupinas mėsėdis ir prasidėdavo 7 savaičių trukmės susitelkimo prieš Velykas metas – Gavėnia. Apie prūsų Užgavėnių persirengėlius 1428 m. rašo vienuolis H. Beringeris, pastebėjęs, kad „per vestuves ir Užgavėnes čia vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė Norbertas Vėlius, t. 1, V.: Mokslo ir enciklopedijų redakcija, 1996, p. 492). Seniau Užgavėnes švęsdavo tris dienas nuo sekmadienio iki antradienio, vėliau tik vieną dieną – antradienį, keturiasdešimt šeštą dieną prieš Velykas. Stasys Gutautas pažymi, kad „daugelis romanų, germanų, vakarinių slavų tautų šventės pradžia laikė Tris karalius, o kulminaciją pasiekdavo tris dienas prieš pasninką“ (p. 41). Šis faktas paaiškina, kodėl Mažojoje Lietuvoje persirengėliai užsidėdavo įvairių kaukių – naujosios kaukės atsirado senosios persirengėlių vaikštynių su linkėjimais tradicijos pagrindu. Galime spėti, kad šios vaikštynės seniau trukdavusios ilgą tarpsnį iki Užgavėnių pabaigos.

Svarbiausios Užgavėnių apeigos būdavo kaukėtų persirengėlių vaikštynės po sodybas su linkėjimais, pasivažinėjimai arkliais po laukus, Morės arba Gavėno deginimas ar skandinimas, laistymasis vandeniu, supimasis, Lašininio ir Kanapinio kova, triukšmavimas grojant muziką. Neatskiriama Užgavėnių dalis – specialių valgių gaminimas ir valgymas 12 kartų per dieną, būrimai, oro spėjimai.

Vienas svarbiausių šventės akcentų būdavo Morės stabo gaminimas, o vėliau – vežiojimas po kaimus. Jis buvo vadinamas įvairiai – More, Kotre, Raseinių Magde, aukštaičiai vežiojo Gavėną, Rytų Lietuvoje – Diedą, Čiučelą. Jonas Balys pateikia gana išsamų pamėklės gaminimo ir sudėtinių dalių aprašymą: „Kretingiškiai žemaičiai Morės stabą kai kur teberėdo ir dabar. Morei vežti padaromas įdomus vežimas... Paimama sena rogių pavaža, o ant pavažos stipino užmaunamas tekinis, kad pavažą velkant jo vienas kraštas siekia žemę ir suka ratą. Ant rato pritaisoma keli ilgoki pagalaičiai, kaip griedai, ant kurių parėdoma Morės pamėklė arba, kaip čia vadina, „munka“. Ant griaučių apvelka platų senovišką sijoną ir prijuostę. Liemenį apvelka išvirkščiais kailiniais. Galvą apgobia raudona skarele... Morei į rankas paduoda margakotį botagą, kad ji aplinkui sukiodamasi pliektų juo visus, kas tik lenda artyn Morės vežėjų. Morę veža vaikai ir bandininkai. Jie apsirėdo baisiais žydais, kareiviais, meškomis ir šiaip įvairiausiomis baisybėmis“. Iš Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“ aprašyto epizodo taip pat sužinome apie Morės vežiojimo paprotį ir žmonių reakcijas: „Vakarop šunims pradėjus didžiai loti, pamatė būrį jaunikaičių su vaikais bevežant Morę. Kurs tiktai vaikas prie Morės prisiartino, tas gavo bents per šoną su spragilu. Išėjome tokių svečių sutikti. Svila pamylėjo Morės vadovus ir išleido“ (cit. iš Balys 1948, p. 68–69).

Per Užgavėnes visas kaimas tapdavo teatro scena. Užgavėnių personažai ir kaukės: žydai, elgetos, čigonai, žandarai, gydytojai, Kanapinis, Lašininis, Morė, Gavėnas, meškos, gervės, velniai, ožiai, arkliai, muzikantai, – nelikdavo nei vieno abejingo. Kiekvienas personažas atlikdavo savą paskirtį ir elgdavosi tik jam būdingu būdu. Pavyzdžiui, „žydai“ eidavo pirkti senmergių – bergždenikių, „ubagai ir čigonai“ atlikdavo melstuvininkų vaidmenį, „gydytojai“ gydė, „žandarai“ gaudė, senosios toteminės kaukės linkėjo gerovės ir vaisingumo.

Užgavėnės baigdavosi vidurnaktį pamėklės sudeginimu arba paskandinimu, arba išvarymu iš kaimo. Dažnai ir persirengėlių kaukės būdavo sulaužomos arba sudeginamos. Nuo rytojaus dienos, vadinamos Pelenų diena, prasidėdavo santūrus Gavėnios laikas.

2. Apeigų semantikos klausimu

Minėto pokalėdinio laikotarpio šventes ir apeigas sieja persirengėlių motyvas. Persirengėliai lankė sodybas visoje Lietuvoje. Didelė jų kaukių ir vaizduojamų personažų įvairovė rodo apeigos senumą, daugiareikšmį apeigos turinį. Minėtos šventės tęsė naujamečių švenčių tradicijas, tačiau drauge jau buvo ruošiamasi ateinančiam pavasariui. Trys karaliai, Krikštai, Užgavėnės turi pereinamąjį virsmo pobūdį – per Tris karalius baigiasi tarpušvenčiai, per Krikštus – pusiaužiemis, žiema persirita į antrą pusę, o per Užgavėnes – ji laikosi tik ant vienos pavažos ir faktiškai prasideda pavasaris. Šventės mitologinį turinį geriausiai perteikia atskiri apeigų personažai, ypač Morė ir Gavėnas. Mitologai juose įžvelgia senovinį Senosios Europos mirštančios ir atgimstančios dievybės kultą. Pamėklės deginimo įvaizdį taip pat galima interpretuoti kaip indoeuropiečių mito variantą, tačiau tokia interpretacija daug mažiau įtikima. Juolab, kad šiuo atveju Žemaitijoje naikinama moteriškosios lyties pamėklė Morė. Daug galimų mitinių interpretacijų siūlo kaukių personažai. Apskritai „kaukės“ pavadinimas reiškia protėvį, mirusiojo atvaizdą.

Mitologai labai įvairiai interpretuoja kaukių reiškinį. Bet jie vieningai sutaria, kad kaukės dažniausiai vaizduoja senuosius protėvius, totemus, anapusinio pasaulio atstovus, aplankančius žmones, ateinančius palaiminti, palinkėti gero derliaus, vaisingumo ir visokios gerovės. Meška, ožys, gervė, arklys, velnias simbolizavo vaisingumą ir derlingumą, turėjo jį skatinti šokinėdami, trypdami. Manoma, kad į žemę nukreipti veiksmai turėjo skatinti vaisingumą, gamtos atsigavimą.

Morės pamėklės gaminimas iš rogių pavažos ir rato simbolizuoja šventės pereinamąjį laikotarpį – žiemos išlydėjimą.

Užgavėnės triukšmingai ir masiškai švenčiamos daugelyje ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalių.

3. Užgavėnių dainų ir žaidimų teminiai motyvai, kompozicija, priedainiai

Užgavėnių dainų teminiai motyvai, jų pateikimo forma turi daug bendra su Advento ir Kalėdų bei Gavėnios dainomis. Pasitaiko motyvų, panašių į kosmogoninius Kalėdų vaizdus:

 

Oi liepu liepu,

Kas po tuoj liepu?

Ir po tuoj liepu

Bėga upelis.

Kas tam upely?

Plaukia laivelis.

Kas tam laively?

Sėdi bernelis.

 

Pasitaiko apdainuojamų gamtos stebuklų, dyvų dyvų:

 

Tai man dyvai

Dyveliai pastojo,

Kol vasarą

Ažeras sustojo.

 

Nors Užgavėnės buvo linksma šventė, dainų motyvuose gana daug tragiškų vaizdų bei siužetų – kalbama apie skęstančią mergelę, užmuštą brolį, skriaudžiama marti skundžiasi savo sunkia dalia, bėras žigas sulaužė tvorelę ir sumindė žalias rūteles, mergužėlė graudžiai verkia „klėties duris praverdama“, ir pan.

Lietuvių liaudies dainų kataloge, kurį sudarė Vanda Misevičienė, minimi per 40 Užgavėnių metu paplitusių motyvų, tragiški motyvai sudaro daugumą siužetų.

Užgavėnių ubagų giesmės turi aiškią didaktinę paskirtį – pasijuokti iš ubagų ir jų „gudrybių“:

 

Aš užgimiau siratėle

Ir paaugau ubagėle.

Einu per svietą vargdama,

Visus šunis lodydama.

Kojas naginėmis aunu,

Kartais ir batus įgaunu.

Kai niekas niekur nemato,

Turiu gerą aš sveikatą.

Kai tiktai ką susitinku,

Tuojau raišti aš ininku.

                    (Balys 1948, p. 113)

 

4. Užgavėnių dainų bei žaidimų muzikinės ypatybės

Per Užgavėnes atliekamą muzikinį folklorą galima skirstyti į dainas, sutartines, giesmes, žaidimus ir šokius. Dainos daugiausia lydėjo pasivažinėjimo po laukus apeigą, persirengėlių vaikštynes ir supimosi paprotį. Žemaitijoje randame labai išrutuliotas vaidybines apeigų dalis su ryškiais personažais, nuotaikingais dialogais, tačiau neišliko melodijų, kurios dainuotos apeigų metu. Seniausias apeiginis muzikinis paveldas – triukšminiai muzikos instrumentai ir naujesnio humoristinio turinio ubagų giesmės.

Aukštaitijoje, Biržų apylinkėse, užfiksuota trejinė pasivažinėjimo sutartinė „Čiuž čiužela“, Rytų Lietuvoje palyginti gerai išsilaikė pasivažinėjimo po laukus apeiga. Balys Buračas aprašo pasivažinėjimo po laukus apeigą Papilio apylinkėse, pateikia ir dainų (sutartinių) tekstų: „Biržų apskr., Papilio apylinkėje, yra paprotys per Užgavėnes rogėmis važinėtis, kaip čia vadinama ‚čiužinėti‘. Susėdę į roges jaunuoliai važiuoja per kaimą juokaudami, prašydami vandens, kad linai geriau derėtų. Vandens prašydami, gieda tam tikras, giesmėmis vadinamas, dainas. Čia pateikiama viena kita tokia giesmė, kuria ‚čiužinėtojai‘ prašo juos aplieti vandeniu:

 

Ko siudi, ko liūdi

Goštauto rūtela?

Ko siudi, ko liūdi

Goštautėl rūto? (giedama po kiekvieno posmo)

Atvažiuoja sveteliai,

Goštauto rūtela ir t. t.

Ne sveteliai – broleliai.

Važys prašo undenėlio,

Atvažiuoja sesiula.

Atneša vainikėlį.

Aš pažinau sesiuli.

Atvažiuoja matute.

Aš pažinau matuti.

Švelnios močios runkelis.

Atvažiuoja tėvelis.

Aš pažinau tėvelį.

Tėvo meilus žodelai.

Atvažiuoja brolelis.

Aš pažinau brolelį

(padainavo O. Smilgienė)

 

B. Buračas mini ir sutartinę „Čiuž čiužela“ bei rašo, kad taip pat giedama ir ši:

 

Čiužoj – važevoj,

Tek martela, daunoj.

Rymo, tūto, rymo, tūto

 

(padainavo B. Kregždinė iš Rinkuškių k., netoli Biržų, B. Buračas, 1993, p. 172–173).

Deja, daugiau šio laikotarpio pasivažinėjimo sutartinių su melodijomis nebuvo užrašyta.

Per Užgavėnes prasidėdavo sūpuoklių rengimo ir supimosi apeiga, turėjusi skatinti augalų vegetaciją. Ji tęsdavosi iki pat Joninių. Panašią funkciją turėjo „šokimo lenton“ paprotys. Rytų Lietuvoje išliko nemažai sūpuoklių dainų. Kai kurios sūpuoklių dainos turi išraiškingas vingrias melodijas ir yra muzikinė grandis, jungianti su Velykų laikotarpiu, kai sūpuoklių dainos būdavo itin populiarios.

Užgavėnių kalendorinės melodijos pasižymi daugeliu Advento ir Kalėdų dainoms būdingų bruožų: jos dažniausiai atliekamos vienu balsu, dialogine, antifonine maniera. Greta vienbalsių melodijų pasitaiko ir daugiabalsių homofoninio stiliaus melodijų.

Šio laikotarpio kalendorinės dainos neturi savitų, tik joms būdingų priedainių, bet jų melodijos labai savitos, išlaikiusios šūksnių intonacijas. Joms būdingos pasikartojančios ritminės formulės, santūri melizmatika, siauralaipsnės dermės. Melodijos atliekamos šūksmingai, ypač tai ryšku dainuojant pasivažinėjimo dainas. Kadangi Užgavėnių dainos būdavo atliekamos atvirame lauke, joms būdingas garsesnis, atviresnis, šauksmą primenantis dainavimas. Garsus dainavimas buvo būtina apeigos dalis, garantuojanti jos sėkmę.

Persirengėlių dainoms būdingi onomatopėjiniai garsažodžiai, imituojantys personažo išgaunamus garsus. Per Užgavėnes dainuoti kai kurie melodijų tipai pasitaiko ir per kitas kalendorines šventes. Pavyzdžiui, populiarios dainos apie oželį „Oi to to, stovėj oželis“ melodija. Ji dainuojama taip pat per Jonines, Petrines, rugiapjūtę.

Atskirai paminėtina Užgavėnių laikotarpio instrumentinė muzika. Be muzikos neįsivaizduojami persirengėlių veiksmai – šokis buvo svarbiausia jų išraiškos priemonė. Užgavėnių persirengėliai būdavo neišrankūs – grodavo viskuo, kas papuldavo po ranka. Populiarios buvo armonikos, dūdos, smuikai, būgnai, tarškynės. „Buvo raitų ir važiuotų laukininkų, keistais nuvalkiotais drabužiais pasidabinusių: turėjo armoškas su būgneliais, vamzdžius ar švilpynes“, – taip Jonas Balys aprašo Užgavėnių muzikantus Palangoje 1931 m. (Balys 1993, p. 67). Vaikščiodami nuo sodybos prie sodybos, jie keldavo didelį triukšmą, kad laiku įspėtų šeimininkus. Vakarais persirengėliai keldavę vakarones, per kurias šokdavę įvairius šokius. Kaip rašo M. Valančius, per Užgavėnes „jaunimas šoko blusą, svirplį, dar paskiau valcių ir apvalių“. (Valančius 1972, p. 253–254).

Atskirą religinio folkloro kūrinių grupę sudaro religinės kalendorinių apeigų bei švenčių giesmės, papildančios senąją liaudiškąją kalendorinių švenčių bei apeigų tradiciją, kartais su ja neatskiriamai suaugusios. Per Užgavėnes religinėmis melodijomis buvo giedamos ubagų giesmės ir šių giesmių parodijos.

5. Pokalėdinio laikotarpio žaidimų choreografijos bruožai

Trijų karalių veiksmai vargu ar turi tik jiems būdingų choreografinių bruožų. Daugiau jų atsiranda, kai prie „karalių svitos“ prisišlieja kaukėti personažai – meškos, gervės, velniai. Šie veikėjai daugiausia reiškiasi judėdami, šokdami. Karlas Kapeleris šitaip aprašo XIX a. Mažojoje Lietuvoje matytą paprotį: „Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis taip aprėdytą, kad išžiūrėjo kaip meška. Tai meškininkas su ta meškai eina į rundą ir ją muša su knipeliu, kad šoktų. Kaip jiji savo šokį buvo atlikus, tai jis ją nutvėrė už sprando ir metė į grindis. Meška bliovė ir rėkė; ale tik buvo žmogus“ (Kapeleris, 1970, p. 373–374). Liškiavos apylinkėse buvo įprasta meškas vedžioti per Užgavėnes. Tikėta, kad jų šokis užtikrins vaisingumą. Dalia Urbanavičienė pažymi, kad Raseinių rajone „Meškutę“ šokdavo per vestuves, Naujuosius metus ir Užgavėnes kaip improvizacinį šokį be tiksliai nustatytų judesių.

Iš pokalėdinių Krikštų žaidimų išsiskiria keletas kalbamųjų žaidimų („Meška ir vilkas“, „Angelai ir velniai“ ), kuriuose judesiu įprasminamas virsmo, galynėjimosi momentas. Jis atitinka virsmo pobūdžio Krikštų apeiginę paskirtį. „Meška ir vilkas“ žaidžiami Dzūkijoje: „Dviese nueina šonan ir sustaria, kuris bus meška, kuris – vilkas. Tadu susiima rankom ir landa, kici klausia: ‚Už mani, ar už jį?‘ Pasrenka. Nu ir pasiskyrsto, kas ‚vilka‘, kas ‚meškos‘. Gaudo vieni kitus“ (Marcinkevičienė, p. 48). Labai panašiai Žemaitijoje žaidžiamas „Žąsų tiltas“ – žaidėjai taip pat pasiskirsto į „vilkus“ ir „meškas“, paskui abi eilės traukia viena kitą, kol vieni parvirsta.

„Per Užgavėnes buvo kartojama nemažai Kalėdoms būdingų sinkretiškų veiksmų“, – teigia D. Urbanavičienė (p. 303). Per Kalėdas ir Užgavėnes žaisdavo žaidimą „Kepu, kepu genelį“, „Blusą“, šokdavo drauge su persirengėliais. Svarbus buvo pats šokinėjimas, nes manyta, kad jis skatina žemės vegetacines galias. Nemažai Užgavėnių žaidimų bei šokių pagrįsti šokinėjimu. Štai vaikai žaisdavo „Blusą“ – žaidimą, kuris buvo vien tik šokinėjimas per ištiestas kojas. Buvo privaloma daug šokti, lygiai kaip ir daug kartų valgyti, nes tuojau prasidėsianti septynių savaičių pasninko Gavėnia. Būdingi šiam laikotarpiui ir pavasario apeiginiai veiksmai – „bitelių“ laistymas vandeniu, kad jos geriau spiestų, supimasis sūpynėmis, šokimas „ant lentos“, važinėjimas po laukus rogėmis, kad augtų ilgesni linai.

Užgavėnių šokiai baigdavosi „Šambaru“. Neišliko šio šokio choreografijos aprašo, tik bendro pobūdžio pastabos, kurias 1952 m. Žeimių apylinkėse užrašė Juozas Lingys: „Muzikantams užgrojus ‚Šambarą‘, visi iki vieno eidavo šokti. Eidavo šokti ir bent vienas iš šeimininkų, pas kurį būdavo šokiai. Bešokdami šeimininkai slapčiomis prikabindavo su kabliuku kam nors iš šokančiųjų prie apykaklės iš užpakalio silkės griaučius ar šiaip kaulą. Kiekvienas bešokdamas pradėdavo čiupinėtis apie apykaklę ar skvernus pasitikrindamas, ar nėra prikabinta. Kartais susitarę keli pradėdavo juoktis visiškai ne iš to, kuriam prikabinta. Tas, iš kurio juokiamasi, ieško ir jokiu būdu negali atrasti. Tuo tarpu paaiškėja, kad kaulas prikabintas visai kitam. Tas suradęs nejučiom prikabina kitam kur nors prie skvernų ar prie nugaros, šis – dar kitam ir t. t.“ (Urbanavičienė, p. 304–305).

6. Užgavėnių dainų, žaidimų ir giesmių pavyzdžiai

 

Čiuž čiužele

Čiuž čiužele,

Vežk, vežele!

Geras kelias, čiūto,

Blogas arklys, čiūto!

 

Pad. Ona Smilgienė, 74 m., Biržų ap., Papilio vls., Garniškio k., užr. A. Sabaliauskas, publikuotas NS 446, mel. iš SG 485. Perspausdinta: Lietuvių tautosaka, t. 1., Nr. 229.

 

Arklys bėgo

Arklys bėgo

Žolė augo 2 k.

Guli žmogus

Ažudaužtas. } 2 k.

Dai atskrenda

Trys paukštelės } 2 k.

Viena sėdos

An galvelės. } 2 k.

Kita sėdos

An širdelės. } 2 k.

Trečia sėdos

An kojelių. } 2 k.

Moma sėdos

An galvelės. } 2 k.

Sesuo sėdos

An širdelės. } 2 k.

Marti sėdos

An kojelių. } 2 k.

Moma verkė

Visų viekų. } 2 k.

Sesuo verkė

Dvejus metus. } 2 k.

Marti verkė

Lig abiedai. } 2 k.

O po abiedai

Nuvėj į sodą, } 2 k.

Nusiskynė

Rutelių, } 2 k.

Nusipynė

Vainikėlį, } 2 k

Užsidėjo

An galvelės. } 2 k

– Aš jau dabar –

Ne našlaitė. } 2 k

Mano vaikai

Ne siratos. } 2 k

 

Pad. Veronika Vaitekienė-Semėnaitė, 62 m., Švenčionių raj., Adutiškio apyl., Jekelių k., užr. tekstą A. Janulėnaitė, melodiją – G. Četkauskaitė 1958. Publikuota: Dzūkų melodijos, parengė G. Četkauskaitė, V., 1981. Nr. 117.

 

Tai man dyvai

Tai man dyvai,

Dyveliai pastojo,

Kol vasarą

Ažeras sustojo.

Aš nueisiu

Vilnužiaus miestelin,

Nusipirksiu

Deimanto žiedelį.

Nusipirksiu

Deimanto žiedelį,

Pašidysiu

Vasaros ledelį.

Pašildysiu

Vasaros ledelį,

Pagirdysiu

Ristųjį žirgelį.

 

Padainavo A. Kazevičienė, 80 m. Švenčionių raj., Šilinės k., užr. J. Endriukaitis, R. Šimulynas. KTR 100(195). Publikuota: Krikščiūnienė, I., Užgavėnės, V.: Techlab, 1992, p. 66.

 

Aš užgimio ubagėlis

Aš užgimio ubagėlis

Ir išaugo prasčiokėlis.

Ainu par svietą verkdamas,

Geradėjus garbindamas. }2 k.

Trečis kiemas nuo pat gala

Davė duonos ir rasala,

O kai paprašio bulbyčių,

Liepė aiti par ulyčio } 2 k.

Kas duos duonos – dikavosiu,

Kas duos sūria – išlojosiu,

Kas lašinių čielo šmoto,

Tas gaus pas Dievo zaploto } 2 k.

 

Pad. B. Bagušienė-Praninskaitė, 58 m., Panevėžio raj., Naujamiestis., užr. ir ml. šfr. R. Ambrazevičius 1990 m. KTR 34(16). Publikuota: Krikščiūnienė, I., Užgavėnės, V.: Techlab, 1992, p. 73.

7. Išvados

Per Užgavėnes atliekamą muzikinį folklorą galima skirstyti į dainas, sutartines, giesmes, žaidimus ir šokius. Dainos daugiausia lydėjo pasivažinėjimo po laukus apeigą, persirengėlių vaikštynes ir supimosi paprotį. Žemaitijoje randame labai išrutuliotas vaidybines apeigų dalis su ryškiais personažais, nuotaikingais dialogais, tačiau neišliko melodijų, dainuotų per apeigas. Seniausias apeiginis muzikinis paveldas – triukšminiai muzikos instrumentai ir naujesnio humoristinio turinio ubagų giesmės.

Užgavėnių kalendorinės melodijos pasižymi daugeliu Advento ir Kalėdų dainoms būdingų bruožų: jos dažniausiai atliekamos vienu balsu, dialogine, antifonine maniera. Greta vienbalsių melodijų pasitaiko ir daugiabalsių homofoninio stiliaus melodijų.

Šio laikotarpio kalendorinės dainos neturi savitų, tik joms būdingų priedainių, tačiau jų melodijos labai savitos, išlaikiusios šūksnių intonacijas. Joms būdingos pasikartojančios ritminės formulės, santūri melizmatika, siauralaipsnės dermės. Melodijos atliekamos šūksmingai, tai ypač ryšku dainuojant pasivažinėjimo dainas. Kadangi Užgavėnių dainos būdavo atliekamos atvirame lauke, joms būdingas garsesnis, atviresnis, šauksmą primenantis dainavimas. Garsus dainavimas buvo būtina apeigos dalis, garantuojanti jos sėkmę.

Trijų karalių veiksmai vargu ar turi kokių nors tik jiems būdingų choreografijos bruožų. Daugiau jų atsiranda, kai prie „karalių svitos“ prisišlieja kaukėti personažai – meškos, gervės, velniai.

Iš pokalėdinių Krikštų žaidimų, išsiskiria keletas kalbamųjų žaidimų („Meška ir vilkas“, „Angelai ir velniai“ ), kuriuose judesiu įprasminamas virsmo, galynėjimosi momentas. Jis atitinka virsmo pobūdžio Krikštų apeiginę paskirtį.

Per Užgavėnes buvo kartojama nemažai Kalėdoms būdingų sinkretinių veiksmų. Per Kalėdas ir Užgavėnes žaisdavo žaidimus „Kepu, kepu genelį“, „Blusa“, šokdavo drauge su persirengėliais. Svarbus buvo pats šokinėjimas, nes manyta, kad jis skatina žemės vegetacines galias. Nemažai Užgavėnių žaidimų bei šokių pagrįsti šokinėjimu.

 

Literatūra

Balys, Jonas, Lietuviųkalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, 2 papild. leid., ats. red. V. Čiubrinskas, V.: Mintis, 1993.

Buračas, Balys, Lietuvos kaimo papročiai, parengė A. Degutis, V. Jankaukas, V. Milius, V., Mintis, 1993.

Greimas, Algirdas Julius, „Krikštai“, Tautos atminties beieškant. Apie dievus iržmones, Vilnius–Chicago, Mokslas, 1990, p. 314–322.

Gutautas, Stasys, Lietuvių liaudies kalendorius, V.: Vyturys, 1991.

Kapeleris, Karlas. Kaip senieji lietuvininkai gyveno Lietuvininkai, V., 1970, p. 339-454

Krikščiūnienė, Inga, Užgavėnės, V.: Techlab, 1992.

Kudirka, Juozas, Užgavėnės, V., Mokslas, 1992.

Marcinkevičienė, Nijolė, „Krikštai: ‚šoko lenton‘, ieškojo ‚žiedo‘, krykštavo“, Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 43–50.

Misevičienė, Vanda, Lietuvių liaudies dainų katalogas. Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos, V., 1972.

Vyšniauskaitė, Angelė, Gražus kraštas, gražūs žmonės. Dieveniškės, sudarė Venantas Mačiekus, V., 1995, p. 417–424.

Urbanavičienė, Dalia, Lietuvių apeiginė etnochoreografija, V.: Lietuvos muzikos akademija, 2000.

Vėlius, Norbertas, „Mitologinė švenčių semantika“, Krantai, 1989, Nr. 2, p. 10–14.

Vyšniauskaitė, Angelė, Mūsų metai ir šventės, K.: Šviesa, 1993.

Vyšniauskaitė, Angelė, Gražus kraštas, gražūs žmonės.Dieveniškės, sudarė Venantas Mačiekus, V.: Mintis, 1995, p. 417–227.

Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos. Sudarė Lina Petrošienė ir Jonas Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. Leidinyje taip pat yra muzikinių pavyzdžių ir kaukių nuotraukų

Garso įrašai:

CD: Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika. 1935–1941 metų fonografo įrašai,sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 207–208.

Vaizdo įrašai:

DVD: Lietuvių kalendorinės šventės. Gyvoji tradicija, scenarijaus autorė ir režisierė Nijolė Marcinkevičienė, V.: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004 (Kuršėnuose ir Telšiuose filmuoti Užgavėnių vaizdai).

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019