Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Visko po truputį + daug meilės tėvams, vaikams, artimiems = visas gyvenimas. Tokią formulę išvedėme su tautodailininke, matematike Birute Dargyte-Kybartiene iš Joniškio. Gyvenimas prasidėjo Svirplių kaime, mamytės nertais, siuvinėtais rankdarbiais – staltiesėmis, staltiesėlėmis, pagalvėlėmis, laikraštinėmis – išpuoštuose Marijos ir Alfonso Dargių namuose. Moteris buvo darbšti, sumani, talentinga: siuvo, mezgė, nėrė, siuvinėjo, dabojo tvarką, grožį. Sviestą iš muštokės ne šiaip sau į pusdubenį sudrėbs, o į dailią sviestinę suspaus, viršuje šaukštu roželę išraižys. Padėklų tortui tada nebuvo. Tėtis iš faneros išpjovė apskritimą, pritaisė kojeles. Mama apdengia ornamentukais iškarpinėta balta popierine servetėle, deda kvepiantį kalėdinį meduolį. Kai prie puošnaus stalo susirenka šeima, įkandin pasirodo ir šventinė nuotaika.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Visko_po_truputį_IMG_3195.jpg

Visi penki vaikai buvo gražiai, originaliai aprengti. Birutė prisimena puošnią raudoną suknelę, kurią vilkėjo pirmąją savo mokslo metų dieną.

Marija, ką pati dirbo, prie to ir vaikus pratino. Birutė jau šešerių valdė virbalus. Numezgė ilgą, šiltą šalikėlį, kad skudurinei Onutei nebebūtų šalta. Beje, žiemą miškuose dirbęs tėtis vakarais retkarčiais irgi virbalus pasiimdavo,– nusimegzdavo pirštines, kojines.

Birutė save vadina tiksliuke. Joniškio 2-oje vidurinėje (dabar „Saulės“ pagrindinėje) mokykloje gerai sekėsi matematika, tad ją ir studijavo. Matematiką dėstė Martyniškių, Pošupių, Bariūnų mokyklose. Pošupėse turėjo ir buities darbų pamokų. Vilniuje lankydama kursus, įgijo daugiau patirties, išmoko naujų technikų: vyti juostas, austi gobeleną, batikuoti, siūti skiautinius.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Visko_po_truputį_IMG_3193.jpg

Daug mezgė augindama sūnus Agnių ir Alvydą. Šalikėliai, kepurėlės, kombinezonai, megztiniai. Mažajam šachmatininkui net su žaidimo figūrėlėmis. Ne viena lėlė apmegzta „Saulutės“ lopšeliui-darželiui, kurį lankė berniukai. Sakėsi nenuskriaudusi nė savęs: suknelės, kostiumėliai iš vilnos, vasarai – lininiai apdarai. Pamaitina šeimyną, sumigdo vaikus, pasiruošia rytojaus pamokoms. Naktis – kūrybai. Žodžiu, jos dienos, jos naktys.

Pažinodamas, nepažinodamas ją visada pastebėsi: stilinga, elegantiška. Drabužiai originalūs, puošnūs, skoningi. Ji pati sau ir Ramunė Piekautaitė, ir Juozas Statkevičius,– pasisiuva, nusimezga, nusineria, nusidažo, susikuria priderintus papuošalus. Šią vasarą, žiūriu, prie lininio kostiumėlio jau ir į savo nertus batelius įsispyrusi.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Visko_po_truputį_IMG_3191.jpg

Pakvietėme kūrybą parodyti tautodailės parodose. Po kelerių metų įteikėme Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario bilietą. Niekada nedaro darbų specialai parodoms. Manau, kad to ir nereikia. Kiekvienas jos kūrinys, kurį nuvežame į Šiaulių krašto tautodailės parodą, ekspozicijai visada tinka: originalus, kruopštus darbas, subtili spalvinė gama.

2007 metais Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje surengėme naujųjų tautodailininkių – Valijos Šurnaitės, Janinos Malinauskaitės ir Birutės Dargytės-Kybartienės – parodą „Trise, bet ne valtyje...“. Po ketverių metų trijų draugių – Birutės, Dalios Petraitienės, Virgenijos Tankūnienės– paroda „Velti išmislai“.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Visko_po_truputį_IMG_3197.jpg

Šiomis dienomis „Visko po truputį...“ vėl sunešta į Joniškio istorijos ir kultūros muziejų. Suskaičiavau per šimtą darbų. Nugirdau šneką, kad etnologas, profesorius dr. Libertas Klimka, pamatęs parodą, pajuokavęs, jog eksponatai įdomesni ir už garsiojo šalies dizainerio darbus.

Profesorius savo nuomonės neišsižadėjo. Paroda tikrai pasidžiaugęs,– estetiška, skoninga, įdomios formos, subtilios spalvos, plevenantis lengvumas.

Tautodailininkė, pristatydama savo autorinę parodą, trumpai prisiminė kūrybos kelią, pasidžiaugė, kad veltinius kurti jau bando sūnus Agnius su šeima. Jaudinosi, ypač, kai pasipylė sveikinimai, linkėjimai, gėlės ir gražių žodžių lavina. Būsimoji dainininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Milda Baronaitė padovanojo puokštelę liaudiškų dainų: „Ir atlėkė paukščiukė...“

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Visko_po_truputį_IMG_3199.jpg

Svarus, dalykiškas šiaulietės menotyrininkės Michalinos Adomavičienės vertinimas. Docentės manymu, labai svarbi liaudies meno tradicijų tąsa, bet meninę kūrybą kaip ir visą mūsų gyvenimą veikia laikas, aplinka, pasaulis. Autorei pasisekė į bendrą visumą darniai sujungti ir sena, ir nauja. Originalu, meniška, kūrybiška.

Nuščiuvo parodos pristatymo šurmulys. Dar kartą apžiūrinėju, gėriuosi, neiškenčiu nepačiupinėjusi... (Šiukštu, eksponatų liesti negalima!). Ekspozicija pradedama su tamsiai vyšnine suknele. Nėrė prieš kelis dešimtmečius. Stokojo siūlų, nusipirko dešimt porų vilnonių kojinių, išardė ir stulpelių eilutė po eilutės kyla aukštyn. Krūtinėlė padailinta ažūriniu saulutės, kankorėžiukų rašteliu. Žalio vaikiško paltuko su gaubtu priekio vingiuotos pynės užsibaigia bumburiukais aprėmintais rombais. Šalia pakabintas šiltas pilkas megztinis jau išraizgytas kitokiomis pynėmis. Dar kitaip sukomponuota suknelė, prie šviesiai violetinio pynėmis megzto palto gražiai dera velti aksesuarai: skrybėlaitė, šalis, pirštinės.

Vasarai – linas, medvilnė. Pilkšvo audinio suknelė pagyvinta nerta krūtinėle ir rankovėlėmis. Prie rusvo ažūrinio sijono priderinta balta adinuke siuvinėta palaidinukė. Nebalinto lino kostiumėlis: palaidinukė nerta, o drobės sijonas su tokio pat raštelio įnarais. Kitas kostiumėlis jau su ažūriniais sukurtais įsiuvais. Ansamblį papildo toks pat ažūrinis šalis. Autorė tobulai įvaldė vilnos vėlimo subtilybes. Pradėję nuo smulkmenų, nerkime gilyn. Segės, kaklo papuošalai. Iš dėžutės „Obuolio“ ištrūkę karoliai. Tartum porcelianas trapi baltutėlaitė vaza. Ekspoziciją sergsti ant akmenėlio nusileidęs angeliukas. Rankinės, skrybėlaitės, šaliai, diržas, kilimėlis. Vis kitokios formos, spalviniai deriniai.

Veltais drabužiais aprengti manekenai. Tokį elegantišką ansamblį – pilką paltą su tamsiai violetiniais, rudais ornamentais, priderintus veltinius ir dar elegantišką skrybėlaitę, manau, dėvėtų išrankiausia dama. Jaunatviška baltos – melsvos vilnos suknelė, švarkelis su baltais ažūriniais atvartais ir toks pat rankinukas. Baltai suknelei prabangos atspalvį priduoda vėlinio faktūra. Ar nesušildys drabužis, jei be vilnos prie tavęs liesis ir žagrenio lapas, kvepės serenčio žiedelis? Tokią žalsvą suknelę sukūrė, prie vėlinio priderindama ekologinio spaudo, kitaip vadinamo kontaktiniu dažymu, techniką. Tuo pačiu būdu sukurtas viršelis knygai, paveiksliukas.

Koncertuodama su jievariečiais Latvijoje, pamatė ant trikampio rėmo audžiamą skarą. Kaip nepabandysi? Jaunylis sūnus Alvydas sumeistravo rėmą, ir skara jau gaubia pečius.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Visko_po_truputį_IMG_3204.jpg

O kur liaudiškosios tradicijos? Prašau. Saulutėmis nerta lino staltiesė, senoviniais nėriniais puošti rankšluosčiai, vytos juostos ir juostelės, medžio šaką svarina karpyti ir dažyti tradiciniai margučiai. Nuo senų seno joniškiečiai kiaušinius dažė, aprišdami augalų šakelėmis, žiedeliais.

Parodoje visko po truputį ir daug: tapyba ant šilko, pažaista su oda, dekupuotos lėkštės, karpinys „Mano metai“ su grakščia žirgo galva, lengvutės tarsi vėjelio dvelksmas įvairiai pamargintos skarelės. Visko nei apsakysi, nei aprašysi,– reikia pamatyti. Autorė vis ieško ko nors naujo. Žiūrėk, jau nuskuodusi į kokį seminarą kitame Lietuvos pakraštyje. Mėgsta išbandyti naujas technikas, kurių prisižvejoja knygose, žurnaluose, internete, kelionėse. Kopijuoja? To betrūktų, kad imtų įžeidinėti kūrybinę dvasią, lyg nebūtų savų minčių, sumanymų, idėjų. Dar geresnė tautodailininkės savybė, kad noriai perteikia savo patirtį. Kad ir kur buvome – Žagarėje, Gataučiuose, Bariūnuose, Reibiniuose ar kitose amatų dienose, ji visada lipte aplipusi smalsiais vaikais ir suaugusiais, norinčiais ko nors išmokti.

Matematikė ir menininkė? „Kad prieš pradėdamas darbą viską gerai apžiūrėtum, reikia ir matematikos, ir loginio mąstymo“,– įsitikinusi autorė. Matematika, manau, praverčia ir darbe. Birutė – laikraščio Joniškio miestui ir rajonui „Sidabrė“ maketuotoja.

Kur rasi mokyklą, kad vaikai nedainuotų, nešoktų? Straksėjo ir Maldenių pradinukai. Su jais, žinoma, ir mergaitė iš Svirplių kaimo. Taip, beje, iki šiol. Vakarais skuba iš repeticijos į repeticiją. Dainavo melioratorių, dabar gieda bažnyčios chore, šoka Joniškio kultūros centro „Jievaro“ ansamblyje. Dar viena aistra – kelionės. Šia liga užsikrėtė, kai dešimtokė su klase nuvažiavo į tuometinį Leningradą. Panašus pomėgis viliojęs ir dabar jau velionį vyrą Vytautą. Sėda visa šeima į mašiną ir savaitėlei su palapine, valtele prie Ignalinos, Molėtų ežerų. Net Karpatuose pasidairė. Išbandytos Baltijos bangelių šėlionės Palangoje, Šventojoje, latvių Kemeriuose, savomis kojelėmis išmatuotas Neringos kopų aukštis. Įsigijusi gidės kvalifikaciją, su ekskursantais apžiūrėjo buvusios Tarybų sąjungos respublikas. Šen ten apsilankė su „Jievaro“ ansambliu. Skandinavija, Paryžius, Italija, Kreta, Kipras, Jeruzalė, Indija, Kinija... Jau taiso kojeles kelionei į portugalų Madeiros salas. „Dar noriu į Japoniją, bet norėti juk neuždrausta?“ – juokauja Birutė.

Senokai pažįstu šią nerimstančią moterį ir stebiuosi,– ar iš balos tas... troškulys: pamatyti, sužinoti, kurti?

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019