Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

 Saulės akmuo – kai kam šis teiginys asocijuojasi su konkrečiu, šiuo metu Palangos gintaro muziejuje saugomu, unikaliu žmogaus galvos dydžio gintaro gabalu, kuris 2002 metais buvo iš muziejaus pavogtas, o vėliau pačių vagių grąžintas. Vis dėl to, išgirdus posakį „saulės akmuo", tūlas lietuvis ar latvis neretai pagalvoja ne apie konkretų eksponatą, o tiesiog apie gintarą – Baltijos pasididžiavimą bei simbolį, reprezentuojantį pasaulyje tokias šalis kaip Lietuva bei Latvija. Baltijos gintaras iš ties vertas pagarbos – juk šis „senolis" formavosi daugiau nei prieš keturiasdešimt milijonų metų, tuo tarpu kai žmonija žemės planetoje egzistuoja nepilnus 3 milijonus metų! Šie sukietėję medžių sakai tiesiog nuostabūs – kur dar galima rasti tokią formų įvairovę ir plačią spalvų paletę, jau nekalbant apie unikalias chemines savybes. Nenuostabu, kad gintaras jau nuo seno taip mėgstamas visame pasaulyje, o ir naudojamas įvairiausiose srityse – pradedant juvelyriką ir baigiant medicina.

image001.jpg

Tikriausiai nesuklystumėme teigdami, kad gintaras jau ne vieną amžių yra Baltijos tautų nacionalinis simbolis, jis atėjęs iš gilesnės senovės nei mūsų, kaip lietuvių ar latvių tautos, savęs suvokimas. Ilgą laiką buvo abejojama, ar tokiose šalyse kaip Italija, Graikija, Marokas, Egiptas, Mesopotamija ir netgi Senoji Kinija rastas gintaras galėjo atkeliauti būtent iš Baltijos, tačiau šiai dienai jau patvirtinta, jog taip ir yra. Žinoma, nei senovės Egipto faraonai, nei garsusis Romos valdovas Neronas, kuris, kaip žinoma, buvo itin didelis gintaro gerbėjas, patys nekeliavo į Baltiją. Gintaras į šiuos tolimus kraštus buvo atvežamas iš įvairių ekspedicijų. Taigi jau antikinės kultūros gerai pažinojo Baltijos gintarą. Būtent šio mūsų regiono „stebuklo" dėka baltų apgyvendintos teritorijos jau žiloje senovėje minimos rašytiniuose šaltiniuose. Romos oratorius, teisininkas ir senatorius Gajus Kornelijus Tacitas 98 mūsų eros metais rašytame etnografinio charakterio veikale apie Germanijos buvimo vietą ir tautas, apie baltus rašė – „jie apieško jūrą ir vieninteliai iš visų seklumose bei pačiame krante renka gintarą". Senovės graikai, beje, gintarą vadino elektrum, kadangi žinojo jo savybę elektrizuotis. Baltų tautos nuo seno žinojo, kad gintaras tai ypatinga medžiaga, ne tik pasižyminti savo grožiu bei tinkamumu papuošalų gamybai, bet ir turinti gydomųjų savybių. Galima teigti, jog Baltijos gintaras - faktiškai vienintelis gintaras pasaulyje, turintis gan didelę dalį gintaro rūgšties. Manoma, jog tai vienas iš komponentų, kurie jam suteikia gydomųjų savybių.

b_530_357_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image003.jpg

Jokiu būdu negalima būtu sakyti, jog gintaras – neišsenkanti gamtos dovana. Tai liečia ir Baltijos gintarą, vadinamą sukcinitu. Nors sukcinito sankaupos yra vienos iš didžiausių pasaulyje – Baltijos gintaro telkiniai iš tiesų yra turtingi, tačiau jie tikrai nėra neišsemiami. Juo labiau, kad nūdien ne tik gintaro radimvietės yra išnaudojamos gana intensyviai, taip pat ir žmonės intensyviai renka pakrantėn išplautą gintarą. Dabar jau be mėgėjų yra ir profesionalių „gintaro rinkėjų", beje jie pataria gintarą rinkti po audros, antros dienos vakare arba trečią dieną iš ryto. Mūsų laikais ieškoti gintarą leidžiama, tačiau prieš keletą amžių gintarą rinkti savo reikmėms buvo griežtai draudžiama. Štai pavyzdžiui Latvijos pakrančių gyventojai surastą gintarą privalėjo atiduoti vokiečių ordinui, monopolizavusiam gintaro gavybą –1260 metais buvo išleistas gintaro įstatymas, pagal kurį vokiečiams gintaro neatidavę vietiniai gyventojai buvo kariami. Nežiūrint į griežtus draudimus, žmonės vis vien rinko gintarą, pajūrio gyvenvietėse iš šių sukietėjusių sakų vis tiek būdavo dirbami papuošalai, o ir kai kurie pajūrio regionų tradiciniai tautiniai rūbai neįsivaizduojami be gintaro papuošalų.

image005.jpg

Gintaro populiarumas pasaulyje paskutiniu metu labai išaugo, tai puikiai iliustruoja smarkiai pakilusios jo kainos. Tarp kita ko pakilo ne tiktai juvelyrinių dirbinių kainos, bet ir neapdirbto gintaro kaina. Nieko nuostabaus, juk kuo toliau tuo daugiau turistų iš viso pasaulio atvyksta į Lietuvą ir Latviją, susidomi mūsų nacionaliniu simboliu – „saulės akmeniu" ir jį pamėgsta. Pastaraisiais metais gintaras tapo labai populiarus Kinijoje, jį perka ir iš šios valstybės atkeliavę turistai ir verslininkai, specialiai atvykstantys įsigyti gintaro žaliavos. Taigi gintaras pasaulyje labai vertinamas, nors jis ir neatitinka klasikinių brangakmenių standartų ir nėra laikomas brangakmeniu. „Visi brangakmeniai yra mineralinės kilmės, o gintaras – organinės kilmės, be to klasikiniai brangakmeniai yra labai kieti, o gintaras – labai minkštas. Dar vienas faktorius – gintaro gamtoje yra daugiau nei tų, kurie laikomi klasikiniais brangakmeniais, šių yra mažiau. Jeigu gintaro būtu mažai tai, neatsižvelgiant į tai, kad jis nėra brangakmenis, jo kaina būtu aukšta. Šiai dienai gintaro yra gana daug, jis labiau prieinamas nei klasikiniai brangakmeniai" – taip apie gintarą sako Latvijos Gamtos muziejaus geologijos ir paleontologijos skyriaus vedėja Anita Saulīte, kuriai gintaras – viso gyvenimo aistra.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image007.jpg

2014 metais Europos kultūros sostine tapo Ryga ir šia proga mieste pristatoma daugybė kultūrinių renginių bei meninių projektų, atskleidžiančių įvairiausias temas. Žinoma, Latvija, kaip ir mūsų Lietuva, sunkiai įsivaizduojama be gintaro. Būtent šia tema, pasakojančia apie mūsų kaimynų pasididžiavimą – „saulės akmenį", Latviai metų eigoje pristatys penkias skirtingas parodas, kurias bus galima apžiūrėti skirtinguose muziejuose ir galerijose. Tai savotiškas „gintaro kelias" Rygoje – čia pristatomos gintaro artefaktų ir meno dirbinių ekspozicijos, pasakojančios apie Baltijos gintaro kultūrinę, istorinę, geologinę, medicininę ir meninę vertę. Štai Paulo Stradinio Medicinos istorijos muziejuje (Paula Stradiņa Medicīnas vēstures muzejs) pristatoma paroda „Gintaras: mitai ir mokslas" (Dzintars: mīti un zinātne) papasakos apie gintaro gydomąsias savybes ir jo panaudojimą medicinoje – nuo viduramžių vaistininkų gydomųjų mišinių su gintaro milteliais iki šiuolaikinių medikamentų ir maisto papildų su gintaru. Latvijos Nacionaliniame istorijos muziejuje (Latvijas Nacionālais vēstures muzejs) puikuosis itin plačiai temą atskleidžianti paroda apie gintarą etnografinėje ir archeologinėje terpėje – „Gintaras – Baltijos jūros brangakmenis" (Dzintars – Baltijas jūras dārgakmens). Čia pasakojama apie gintarą mitologijoje ir folklore, apie gintaro vietą latvių nacionaliniuose kostiumuose ir tautodailėje, galima pasigrožėti gintaru puošto akmens amžiaus drabužio rekonstrukcija. Parodoje taip pat pristatomas tematinis pasakojimas apie gintaro apdirbimo procesų tobulėjimą nuo 4 tūkstantmečio prieš Kristų iki 21 amžiaus. Ne mažesnio dėmesio verta ir Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje rodoma ekspozicija „Gintaro laikmetis" (Dzintara laikmets).

b_306_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image008.jpg

Projekto, Europos kultūros sostinė 2014 – Ryga, rėmuose atidaryta paroda „Gintaras laiko vingiuose" (Dzintars laiku lokos), kuri eksponuojama Latvijos Gamtos muziejuje (Latvijas Dabas muzejs). Ši paroda, vėliau tapsianti pastovia muziejaus ekspozicija, sudaryta iš keleto dalių – čia galima labai daug sužinoti apie mums brangų Baltijos gintarą, apie jo susidarymo procesą, apie spalvų bei formų įvairovę, taip pat apie tai, kaip ir kur gintaras randamas. Įvadas į gintaro apdirbimo technikas tikrai sudomins ir visiškai su šiuo darbu nesusijusius žmones, o gintarai su inkliuzais dėl savo nepakartojamo išskirtinumo iš ties verti atskiro pristatymo. Taip pat šioje parodoje pirmą kartą bus įdomiai supažindinama su gintaro siūlo gamybos technika iš gintaro miltelių. Parodos „Gintaras laiko vingiuose" organizatoriai labai džiaugiasi galėdami lankytojams parodyti puikius gintaro, kuris atrandamas kitose pasaulio šalyse, eksponatus. Pirmą kartą Latvijos sostinės gyventojai bei svečiai turės gerą progą pasidžiaugti „mažiau pažįstamu" gintaru, į Rygą atvežtu iš kitų valstybių – ekspozicijoje rodomi gintarai iš Kolumbijos, Ukrainos, Italijos, Austrijos, Etiopijos, Dominikos ir kitų šalių. Egzotikos mėgėjai net gi galės apžiūrėti Afrikos lapuočių medžių gintarinius karolius, atkeliavusius iš saulėtosios Etiopijos. Gintaro žaliava, iš kurios padaryti šie karoliai, yra šviesesnė bei istoriškai jaunesnė nei Baltijos gintaras.

b_530_424_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image010.jpg

Latvijos Gamtos muziejaus geologijos ir paleontologijos skyriaus vedėja ir parodos siela Anita Saulīte džiaugiasi, kad būtent šios ekspozicijos dėka atsirado galimybė įsigyti daugiau gintaro iš svetur. Juk anksčiau muziejus turėjo tiktai keletą tokių eksponatų, kadangi Gamtos muziejuje daugiausiai saugotas tik Baltijos gintaras. Žinoma, specialistė norėtu, kad gintaro iš viso pasaulio kolekcija būtu didesnė, tačiau ne visada galima įsigyti viską ko norisi. Galima drąsiai teigti, kad visgi niekaip nepavyktų vienoje parodoje pristatyti visą mūsų pasaulio gintaro įvairovę, juk žemėje egzistuoja labai daug gintaro radimviečių, taip pat ir visai nedidelių, kuriose išgaunamos ypatingos gintaro rūšys, be to kiekvienas gintaro gabalėlis skiriasi nuo kitų savo spalva (gintaro tyrinėtojai teigia, jog randamas 216 atspalvių gintaras), forma, net chemine sudėtimi – kitaip tariant yra unikalus.

b_316_150_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image012.jpg

Vienas iš įdomiausių eksponatų parodoje „Gintaras laiko vingiuose" yra tas, kurį muziejuj pavyko įsigyti palyginti visai neseniai, prieš keletą metų. Pasakojama, kad dvidešimto amžiaus viduryje Liepojos mieste kažkoks jūrininkas vietiniams pasiūlė pirkti didžiulį gintaro gabalą. Vienas gintaro mėgėjas jam pasiūlė visą savo algą, kurią kaip tik tą dieną buvo gavęs. Jūrininkas atsakęs, kad tokios sumos bus per mažai tam, kad įsigyti visą gintaro gabalą ir taip šis gintaras, sprendžiant pagal jo dabartinę formą, buvo perskeltas pusiau.

Ši, muziejuje pirmą kartą eksponuojama, gintaro pusė sveria 1,7 kilogramo ir tai, matyt, yra didžiausias gintaras Latvijoje. Kaip žinome Palangos gintaro muziejuje esantis didžiausias gintaras yra trijų su puse kilogramų svorio. Taigi iš tiesų labai gaila, kad toji milžiniško gintaro pusė praėjusiame šimtmetyje buvo taip paprastai nuskelta. Dėl to liūdi ir Latvijos Gamtos muziejaus specialistė Anita Saulīte, kurios dėmesį gintaras sugebėjo išlaikyti visą profesinį jos amžių – maždaug 40 metų. Paklausta kodėl taip yra, kuo gi gintaras ją taip traukia ji atsako: „kadangi jis visuomet sugeba užburti ir atskleisti ką nors nauja – nėra dviejų vienodų gintaro gabalėlių, būtent tai ir yra gintaro unikalumas, ir kartu tai ir neleidžia jam būti klasikiniu brangakmeniu. Gintaras ir toliau saugo savo paslaptis – nei vienam chemikui ligi šiol nepavyko sintezuoti gintaro analogą. Pasaulis pažįsta dirbtinai sukurtus deimantus ir ametistus, tačiau gintaro analogo nėra pavykę sukurti".

b_530_270_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image014.jpg

Gintaras tyrinėtojos nenuvedė pernelyg tolimais keliais, žinoma, būta Lietuvoje ir Kaliningrade. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo jinai Vienos muziejuje apžiūrėjo mėlynąjį Dominikos gintarą, o kai buvo Indijoje tikėjosi surasti birmitą, tačiau jai nepavyko. Paklausta kaip gi ji pažino ir taip pamėgo gintarą Anita Saulīte atsako, kad to neprisimena. Nors ji ir augo ne pajūryje, tačiau ją nuo vaikystės lydėjo gintariniai papuošalai – ir paveldėti ir tėvų nupirkti specialiai jai. „Vaikystėje aš daug sirgau, man buvo diagnozuotas tonzilitas, žmonės patarė nešioti gintarinius karolius ir tėvai man juos nupirko – paprastus ir tankius. Aš juos dėvėjau ir, sunku pasakyti dėl ko, bet nuo ligų išsivadavau", šypsodamasi prataria Anita Saulīte, kuriai kažin ar kada nors pabos tyrinėti gintarą, juk tikra aistra laikui bėgant tik stiprėja.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image016.jpg

Be abejonės, Ryga tikrai nusipelnė tokios puikios parodos, džiuginančios ir vietinius gyventojus ir atvykėlius iš tolimų kraštų, pristatančios Baltijos pasididžiavimą – gintarą - visam pasauliui. „Labai senai, praėjusio amžiaus aštuoniasdešimtais metais Rygoje buvo panaši paroda, tačiau ši yra daugiau apimanti, be to ji taps pastovia Gamtos muziejaus ekspozicija", porina specialistė. Ji, kaip ir žinomas latvių poetas Imants Ziedonis, stengęsis gintarą „iškelti į dienos šviesą", labai norėtu, kad ir Latvijoje, taip pat kaip Lietuvoje, būtu gintarui skirtas muziejus. Anita Saulīte mano, kad Latvijoje yra pakankamai daug medžiagos, kad būtu galima tokį muziejų įkurti, deja įvairios kolekcijos yra išmėtytos po skirtingus Latvijos muziejus ir miestus. Žinoma įdomių gintaro pavyzdžių taip pat yra ir privačiose kolekcijose, tačiau gana sunku nustatyti jų spektrą ir vertę, juk ne visuomet žmonės linkę atskleisti ką turi... Belieka tikėtis, kad mūsų kaimynai, mėgstantys gintarą ne mažiau nei mes, lietuviai, su laiku irgi turės puikų muziejų skirta tiktai gintarui – saulės akmeniui.

b_530_321_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image018.jpg

Gintaro žemė Latvija.... Kaip senai ir kaip dažnai mes vartojame šią sąvoką kasdienybėje? Tikriausiai jau labai, labai senai, jeigu jau gintaras buvo minimas senovės dainose, naudojamas kuriant amuletus ir nuo žilos senovės vartojamas liaudies medicinoje. Gintaro papuošalai yra etnografinio tautinio kostiumo sudedamoji dalis, ypatingai vakarinėje Latvijos dalyje, kur gintaras renkamas. Gintaras mūsų valstybės teritorijos pakrantėje yra išskalaujamas jau nuo tų laikų kuomet ėmė formuotis Baltijos jūra, taigi kam kitam jeigu ne Gintaro žemei būti tos jūros, kuri vadinama Gintarine jūra, krante? Gintaras tai pirmutinė prekė, vežta iš Baltijos į senosios kultūros šalis, senovės baltų gentys pasaulyje tapo žinomos būtent gintaro dėka ir gintaro dėka jos pirmą kartą paminėtos rašytiniuose šaltiniuose.

b_600_294_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image020.jpg

Kas gi yra ši Baltijos jūros srovių glaistyta, skalauta medžiaga, kurią mes dažnai vadiname saulės akmeniu? Nors gintaras ir yra žinomas iš gilios senovės, tačiau teisinga jo esmės ir susiformavimo samprata yra, geriausiu atveju, tik kelių šimtmečių senumo. Savo auksiniu spindesiu, šilta, saulėta spalvų gama ir gydomosiomis ypatybėmis gintaras jau žiloje senovėje užkariavo žmonių širdis. Papuošalų gamyboje gintarą naudodavo ir finikiečiai, ir graikai ir romėnai. Sugebėjimas gerai patrintam pritraukti vilnonius drabužius ar smulkius popieriaus gabalėlius gintarui, senovės liaudies akyse, suteikė antgamtinių galių, todėl Graikijoje jis buvo vadinamas elektron, tuo tarpu romėnai ji vadino succinum – sulos akmeniu, kas leidžia galvoti, jog romėnų samprata apie gintaro kilmę buvo artima tiesai. 19 amžiaus antrojoje pusėje po Berento, Geperto, Kaspari ir Konvenco tyrinėjimų visi klausimai dėl gintaro pobūdžio ir kilmės buvo laikomi atsakytais. Pasak minėtų autorių darytų išvadų – gintaras yra spygliuočio Pinites succcinifer Conw suakmenėję sakai.

Šiltas ir lengvai apdirbamas

Tarp visų brangakmenių bei pusiau brangių akmenų gintaras užima ypatingą vietą. Skirtingai nuo kitų medžiagų gintaras perima nešiotojo kūno šilumą ir yra palyginti lengvai apdirbamas, kadangi yra minkštesnis negu kiti akmenys. Taip yra todėl, kad gintaras nuo pat pradžių formavosi iš organinių medžiagų, o ne atsirado kaip neorganinių cheminių procesų rezultatas. Gintaras išties yra suakmenėję (fosiliniai) sakai. Dabar jau yra įrodyta, kad gintaras formavosi iš įvairių augalų rūšių sakų. Baltijos gintaras daugiausia formavosi iš spygliuočių medžių išskyrų, tuo tarpu, pavyzdžiui, Dominikos gintaras formavosi daugiausiai iš lapuočių medžių sakų. Apie gintaro susiformavimą iš sakų kartais taip pat liudija ir jo natūralios – lašo, varveklio ir panašių pavidalų – formos, jeigu tik jos nėra nugludintos jūros bangų. Gintaro chemine formule yra laikoma C40H64O4, bet iš tiesų kiekvieno gintaro gabalėlio cheminė sudėtis yra skirtinga.

image026.jpg

Gintaro specifinis svoris yra artimas vandens specifiniam svoriui, todėl jis gerai plaukia ir vandens srovės, ypatingai po audrų, jį lengvai išplauna į krantą. Tačiau kadangi atskirų gintaro gabalėlių tankis yra skirtingas, tai ir gintaro specifinis svoris yra kintantis. Priklausomai nuo tankio taipogi kinta ir gintaro permatomumas. Tankiausias, taigi ir nedaug sunkesnis, yra permatomas gintaras; truputėlį lengvesnis yra matiniais laukais perpintas gintaras, kuris dar vadinamas bastardo gintaru, visiškai matinis ir dar lengvesnis yra „pieniškas" gintaras; toliau seka baltasis – taip vadinamas „kaulinis" gintaras; pats lengviausias, mažiausio tankio, yra taip vadinamas „putų" gintaras, kuris laikosi vandens paviršiuje, primena sustingusių vandens putų gabalėlį ir dėl savo poringos struktūros netgi nėra poliruojamas. Visgi nėra taip paprasta surasti kuriai nors konkrečiai iš minėtųjų grupių visiškai atitinkantį gintaro gabalą, kadangi net viename gabaliuke jo tankis kinta. Kintantys tankis bei cheminė sudėtis apsprendžia kiekvieno gintaro gabaliuko išskirtinumą, kiekvienas gabalėlis yra originalus ir identiško analogo rasti nepavyks.

b_300_440_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image030.jpg

Kaip Baltijos gintaras formavosi?

Pirmajame etape vyko sakų išsiskyrimas iš medžių, tai buvo trumpalaikis, intensyvus ir dažnai besikartojantis procesas. Antrajame etape sakai pakliūdavo į „gintaro miško" dirvą. Sausoje, gerai besivėdinančioje, smėlingoje dirvoje sakuose vyko fizikiniai-cheminiai pokyčiai, aktyviai dalyvaujant deguoniui išsiskyrė lakiosios frakcijos, sakai tapo kietesniais ir atsparesniais.

Trečiajame gintaro formavimosi etape prasidėjo jo išskalavimas, pernešimas ir nusėdimas vandens baseine. Gintaras formavosi sakus skalaujant vandeniui, praturtintam deguonimi ir šarminiais kalio junginiais, jų poveikis ir skatino gintaro rūgšties bei druskos susidarymą.

Ketvirtajame etape nusėdusios gintaro sankaupos pasidengdavo smėlingomis nuosėdomis. Kintant jūros krantų konfiguracijai gintaras arba atsirasdavo sausumoje, arba likdavo užkastas jūros dugne. Atskiri gintaro turintys nuogulų sluoksniai buvo perstumti ledynų. Susiliesdamas su atmosfera gintaras veikiamas deguonies kinta, todėl galima teigti, jog skirtingai nuo neorganinių mineralų, gintaras yra permainingas ir nestabilus.

image032.jpg

40 milijonu metų senumo

Gintaras randamas įvairaus senumo nuogulose. Yra žinomi gintaro sankaupų atradimai jau mezozojaus laikotarpio nuogulų sluoksniuose. Vis dėl to reikšmingesni atradimai siejami su kainozojaus nuogulomis, taip sakant Baltijos gintaras formavosi eoceno-oligoceno laikotarpiu. Taigi išeina, kad mūsų gintaras yra apytiksliai 40 milijonų metų senumo. Sakai išsiskirdavo taip pat ir seniesiems paleozojaus eros augalams, ir dalis iš jų taip pat fosilizavosi, bet, fosilizacijos procesui ilgainiui besitęsiant, šie sakai suanglėjo bei susiliejo su akmens anglimi. Kvartero periode, vietovėse, kuriose vyravo tam tinkamos klimato sąlygos, taip pat vyko sakų fosilizacija. Tiesa šios fosilijos dar neturi daugelio gintarui charakteringų ypatumų, todėl jos vadinamos kopalais, dammarais ir kauri.

b_530_398_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image034.jpg

Kur pasaulyje yra randamas gintaras

Mezozojaus gintarai randami Japonijoje, Taimyre, Šveicarijoje, Libane, Aliaskoje, Niu Džersyje ir kt. Dažniausiai jie randami kreidinio periodo nuogulose. „Priešpaleogeno" gintaro formavimasis siejamas išskirtinai su spygliuočiais medžiais. Niu Džersio gintaras, kuriam būdingi skirtingi atspalviai, yra raudonesnis ir tamsesnis negu Baltijos gintaras, tuo tarpu Aliaskos gintaras yra itin skaidrus ir intensyvių atspalvių – pradedant nuo medaus geltonumo ir nukeliaunant iki juodų tonų. Japonijos gintarui itin būdinga maloni karamelinė spalva, jis dažnai randamas kartu su jūros fosilijomis, o formavosi maždaug prieš 85 milijonus metų. Rusijoje, Taimyro pusiasalyje, randasi, tikėtina, didžiausias kreidinės sistemos gintaro depozitas visame pasaulyje. Tuo tarpu Libane randami vieni iš seniausių gintarų – jei yra apytiksliai 120-130 milijonų metų senumo.

b_530_343_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image036.jpg

Gemologų dėmesį prikausto tiktai keletas gintaro rūšių, tai gintaras, kuris įvairiais istoriniais periodais buvo naudojamas kaip medžiaga juvelyriniuose dirbiniuose. Visos šios rūšys yra susiformavusios teracito laikotarpiu, tai yra: Baltijos gintaras – sukcinitas, Rumunijos gintaras – rumenitas, Sicilijos gintaras – simetitas, Birmos gintaras – birmitas, o taip pat gintarai iš Meksikos ir Dominikos respublikų.

b_300_449_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image037.jpg

Sukcinitui būdingi gelsvo medaus tonai; jo cheminiam sąstatui charakteringas aukštas (2-8℅) gintaro rūgšties kiekis – tokį turi tiktai sukcinitas. Jutlandijos pusiasalyje ir Britų salų pakrantėje sukcinito telkiniai išseko jau prieš mūsų erą. Turtingiausios pasaulyje sukcinito radimvietės yra Rusijoje, Kaliningrado srityje, jis taip pat randamas Lenkijoje, Ukrainoje, Rovno apskrityje, Latvijos ir Lietuvos pakrantėse. 99,8 ℅ Baltijos gintaro yra sukcinitas. Labai retai randama bekerito ir stantenito. Mūsų gintare vyrauja geltonas tonas, kuris pereina į rausvą, rudą, taip pat į melsvą bei žalsvą.

Pavadinimą rumenitas 1891 metais įvedė Oto Helmas, taip pavadindamas Buzau slėnio rausvai – rudą gintarą. Vadinti rumenitais likusius Rumunijos gintarus nebūtu korektiška, nes jiems, daugiausiai, būdinga balsvai-gelsva spalva bei aukštas vidinių įtrūkimų lygis. Simetito pavadinimas yra kilęs iš Simeto upės, kurios pakrantėse yra randamas Sicilijos gintaras, pavadinimo. Šis neįprastos spalvinės gamos, dažnai „fluorescuojantis" gintaras mūsų dienomis tapo itin didele retenybe. Birmito spalvinė gama kinta nuo sodriai rudos iki pavandenijusiai gelsvos (šerio spalvos), tačiau jis niekuomet nebūna intensyviai geltonų ir kaulo spalvos tonų. Labiausiai vertinamas vyšninės spalvos birmitas. Literatūroje dažnai aprašoma birmito savybė „fluorescuoti" dienos šviesoje melsvai-žalsva arba violetine spalva. Labai gaila, bet birmito atsargos faktiškai beveik išsemtos.

Nors Dominikos gintarą minėjo jau Kolumbas, plačiai žinomu jis tapo tiktai paskutinių dvidešimties metų bėgyje. Paskutiniu metu atrasti telkiniai - turtingos sankaupos, juose randami dideli gintaro gabalai. Šis gintaras pats minkščiausias. Pagal likusias ypatybes Dominikos gintaras yra panašus į simetitą. Itin retai randamas mėlyna spalva „fluorescuojantis" gintaras. Tokį gintarą, Kultūros kapitalo fondui (Kultūrkapitāla fonds) remiant, pavyko įsigyti Latvijos Gamtos muziejui.

b_530_321_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image041.jpg

Papuošalas, vaistas ir povandeninių laivų kuras

Labiausiai paplitusi gintaro naudojimo sritis yra jo naudojimas įvairiuose juvelyriniuose dirbiniuose, papuošaluose.

Nuo senų senovės daromi gintaro pakabučiai, sagos, karoliai, o laikui bėgant ir vis sudėtingesni papuošalai. Gintaras plačiai naudojamas kultinių atributų gamyboje. Senas tradicijas turi gintaro vartojimas gydymo tikslais. Manoma, kad gydomųjų ypatybių gintarui suteikia gintaro rūgštis, kuri yra unikalus biostimuliatorius. Kadangi gintaro rūgšties praktiškai turi beveik vien tik Baltijos gintaras, galima teigti, jog gydomosios savybės būdingos tiktai sukcinitui, be to kiek vienam jo gabaliukui skirtingu mastu.

b_530_378_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image043.jpg

Sukcinito cheminė sudėtis nulemia didelių gintaro kiekių sunaudojimą jį chemiškai perdirbant. Tokių procesų išdavoje išgaunama išgryninta gintaro rūgštis, kuri vartojama gydomųjų preparatų gamyboje, bei naudojama kaip strateginė medžiaga atominiuose povandeniniuose laivuose bei kosminių laivų varikliuose, kartu, kaip šalutinį produktą, išgaunant gintaro aliejų ir gintaro laką. Pastarieji yra panaudojami aukštos kokybės dažų ir lakų gamyboje. Be gintaro lako negalimi architektūrinių paminklų auksuotų stogų perdengimo darbai.

image045.jpg

Jau nuo senų laikų yra panaudojamos gintaro optinės ypatybės. Viduramžiais iš gintaro buvo gaminami akiniai. Mūsų laikais daugelis optikos gamintojų taip pat naudoja gintarą optikos skaidrinimui. Gintaras, ypatingai presuotas, naudojamas kaip izoliatorius elektronikoje. Gintaro šerdys buvo naudojamos įrenginiuose, kuriais buvo nustatinėjamas radiacijos lygis po Černobylio AES avarijos.

Ar gintarą pažinojo senojo pasaulio kultūros?

Įsisavinant civilizacijos istoriją mes pirmiausiai susipažįstame su senovės Egiptu, Asirija, Graikija, Roma. Šių kultūrų paliktame archeologinių radinių lobyne yra sutinkami dirbiniai iš gintaro, o cheminės analizės įrodo, jog tai yra Baltijos gintaras. Gintaras ir alavas buvo tos prekės, kurios pačios pirmos paskatino antikinio pasaulio žmones susidomėti Europos šiaure ir vakarais, šių prekių apyvartos dėka buvo skatinamas civilizacijos vystymasis. Bronzos amžiaus žmoniją simbolizavo bronziniai ginklai ir sakraliniai gintaro papuošalai – tų laikų pasaulietiniai ir dvasiniai apsaugos įrankiai.

b_300_225_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image047.png

Gintaras minimas asirų amatininkų sąrašuose, kurie priskiriami 1000 metams prieš mūsų erą. Gintariniai karoliai buvo rasti šventyklų ir bokštų pamatuose Asirijos sostinėje Ašuroje bei Babilone. Tigro pakrantėje, kur buvo asirų miestas Kalaha, buvo atrastas asirų valdovo Ašurnasirpalo (883. – 859. metai prieš mūsų erą) gintarinis atvaizdas. Ekspertizės šį gintarą priskiria prie Baltijos gintaro. Senovės graikai gintarą vadino elektronu, kas reiškia – saulės materija; gintaro savybė jį trinant „pasikrauti" ir pritraukti smulkias daleles vėlesniais laikais davė elektros pavadinimą. Daugybė gintarinių karolių rasta Mikėnų griuvėsiuose, gintariniai papuošalai puošdavo Tėbų damų pečius bei plaukus, tačiau ypatingai populiarus gintaras buvo Senovės Romoje. Pavyzdžiui Akvilėjos archeologiniame muziejuje saugomos gintaro kolekcijos, kuriose yra damų kosmetikos reikmenys, pavienės mitologinės figūrėlės bei jų grupės, vaisių kopijos, žiedai. Ypatingą dėmesį prikausto žiedų, su moterų galvų atvaizdais, kolekcija, sukurta palyginti trumpu laiko tarpu – 60.- 160. mūsų eros metais. Gintaro vertingumą Senovės Romoje puikiai iliustruoja tas faktas, jog už vieną gintaro gabalą galima buvo nupirkti stiprų vergą. Damų tarpe gero tono požymiu buvo laikoma nešiotis delne gintarinį rutuliuką, o Nerono valdymo laikotarpiu ypatingai madingi buvo gintaro spalvos plaukai. Yra pagrindas manyti, kad Senovės Romos moterų tarpe gintarui buvo priskiriama ypatinga – mistinė, ritualinė ir magiška - reikšmė.

b_300_200_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image049.jpg

Gintaro keliai į antikinį pasaulį

Seniausios rašytinės žinios apie Baltijos gintarą aptinkamos Tacito raštuose. Jis pažymėjo, jog aisčiai yra vieninteliai, surenkantys Baltijos jūros brangenybes ir parduodantys jas kitiems. Prekyboje gintaru dalyvaudavo ne vienas tarpininkas, o daugelis, todėl faktai apie šiaurines žemes, kuriose buvo įsigyjamas gintaras, graikų ir romėnų raštuose yra netikslūs, dažnai netgi mitiniai. Daug geriau už neaiškius išsireiškimus raštuose prekybinius Baltijos gintaro kelius į antikinį pasaulį žymi gintaro depozitai. Atskaitant Jutlandijos kelią, kur gintaro sankaupos išseko jau prieš mūsų erą, visi kiti keliai veda tiktai iš Baltijos - Sambijos pusiasalio, Kuršių kopų ir Kuržemės (Kurzeme) pakrantės. Rytinis kelias veda per Azovo ir Juodąją jūras. Juo naudojosi ir artimųjų rytų šalys. Vyslos - Dnestro kelias atvedė gintarą prie Romos imperijos slenksčio iš rytų. Vadinamieji Moravijos vartai atvėrė kelią į pačią imperijos širdį. Oderis (taip pat ir Vysla) susijungia su Moravos aukštupiu ir prie Bratislavos pasiekia Dunojų. Tai vadinamasis didysis gintaro kelias – jis labai aktyviai buvo eksploatuojamas imperatoriaus Nerono laikais, kuomet mada gintarui Romoje pasiekė kulminaciją.

 

Kaip gintaras buvo naudojamas Baltijoje?

Jau gilioje senovėje Baltijos jūros pakrančių gyventojai gintarą rinkdavo ne vien tik prekybai, bet ir naudodavo savo kasdienėje praktikoje – papuošalams, gydymui, ritualams. Seniausios pasaulyje atrastos gyvūnų figūrėlės datuojamos 8.-7. tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

Latvijos ir Lietuvos teritorijoje gintaras imtas apdirbinėti 4. tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Įdomiausi gintaro dirbinių radiniai yra iš Sarnatės (Sārnates), Lubanos (Lubānas), Juodkrantės, o paskutiniu metu iš Pūrciemo (Pūrciema). Didelė šių atradimų dalis atlikta vadovaujant Latvijos Mokslų akademijos narei, habilituotai mokslų daktarei Ilzei Lozei. Ji taip pat yra tarptautinės priešistorinės ir senovės istorijos tyrinėtojų asociacijos gintaro tyrinėtojų komiteto narė.

Iš gintaro buvo gaminami pakabučiai, karoliai, verpsčių skriemuliai, įvairūs kultiniai atributai. Kaip magišką medžiagą, turinčią gydomųjų savybių, bei kaip religinių ritualų sudedamąją dalį gintarą plačiai naudodavo senovinės kaimynų – slavų – tautos Kijevo Rusioje, Lenkijoje. Su kryžiuočių įsiveržimu į Baltiją 13 amžiuje vietinės gintaro apdirbimo tradicijos nunyko. Jūros pakrančių apskrityse apie Dancigą gintaro gavybos monopolines teises sau paėmė Pomeranijos hercogai. Vokiečių ordinas, sau nuosavybės teisėmis perėmęs Prūsiją, susigrobė ir nuosavybės teises į visą išgautą gintarą. Jeigu vietiniai gyventojai nepriduodavo gintaro jie būdavo baudžiami mirties bausme pakariant. Latvijos pajūrio kiemus taip pat „puošė" kartuvės gintaro vagims. Siekiant apsisaugoti nuo neapdirbto gintaro vogimo dirbtuvės buvo steigiamos kaip įmanoma toliau nuo radimviečių: Briugėje (1302. metais), Liubeke (1310. metais), Dancige (1477. metais), Elbinge (1539. metais), Karaliaučiuje (1641. metais). Gildijos daugiausia užsiimdavo rožinių gamyba. Palaipsniui gintaro apdirbimo technika gerėjo. 17. ir 18. amžiui būdingos iš gintaro padarytos mozaikos, inkrustacijos ir kiti dariniai. Tai vienas iš gintaro apdirbimo žydėjimo periodų, kuomet atsirado unikalusis gintaro kabinetas, vėlesnysis gintaro kambarys. 19. amžiuje nuo gintaro rinkimo prie gintaro gavybos pereinama Juodkrantėje, vėliau Palmnikenės (Jantarnyj) radimvietėse; iš pradžių šachtose, po to atviruose karjeruose. Radimvietė randasi jūros krante ir dalį jos dengia jūros vandenys. Vandens srovės, ypatingai po audrų, iš tenai ligi šiol neša gintaro gabalus, kuriuos išskalauja Lietuvos ir Latvijos pakrantėse. Radimviete naudojasi Kaliningrado gintaro kombinatas.

b_530_429_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image050.jpg

Kniepķeni, Sagės ir karoliai

Tiktai 19. amžiuje, kuomet buvo atšaukta gintaro gavybos monopolija, pakrančių gyventojai galėjo atnaujinti šimtmečiais slėptas gintaro apdirbimo etnografines tradicijas. Tautiniuose pakrantės gyventojų drabužiuose išliko trys tipiniai etnografiniai gintaro papuošalai. Tai kniepķeni, sagės ir karoliai.

Kniepķeni tai papuošalas, naudojamas moteriškų marškinių apykaklės sutvirtinimui, susegimui, panašiai kaip vyriškų marškinių sąsagas, jį puošia daug pakabučių. Toks motyvas šiandien dažnai naudojamas darant įvairias sąsagas. Sagės, skirtos įvairių drabužio dalių susegimui, kuriamos iš gryno gintaro, kairėje pusėje jose išgraviruotas tradicinis baltų ornamentas. Joms būdinga apvali forma, tačiau sutinkamos ir netipinės formos, pavyzdžiui širdies, lapo pavidalo ir kt. Sutinkamos taip pat ir metalo sagės su gintaro akutėmis. Karoliams būdingos trys formos: cilindro, bačkutės ir suapvalinta. Dažnai sutinkami gintariniai kryželiai. Beje, Liepojos pakrantėje ligi pat 20. amžiaus pradžios darbavosi ištisos giminės, kurių pagrindinis pajamų šaltinis buvo gintaro „žvejyba".

Milžinai

Rasti Prūsijoje 1803. metais – 6750 gramų ir 1860 metais – 9700 gramų. Viduramžiais buvo surasti ir dar didesni – 12, 16 kilogramų sunkumo gintarai, tačiau tikslesnių žinių apie tai nėra. Kaliningrado gintaro muziejuje saugomas 4280 gramų sveriantis gintaras, kuris buvo rastas 20. amžiaus 50. metais. Didžiausias mūsų laikų atradimas yra iš Saravako radimvietės Malaizijoje - jis sveria daugiau kaip 150 svarų ir yra saugomas Študgarto Gamtos muziejuje.

Kas yra gintaro inkliuzai?

Gintaras – unikalus mumifikatorius, todėl gintaro inkliuzai pritraukia visuotiną dėmesį. Daugiausiai - 80℅ - „intarpų" sudaro vabzdžiai. Aromatiniai sakai priviliojo į „gintaro mišką" mažuosius gyventojus ir, įkalintus mirgančiuose gnybtuose, pranešė juos pro milijonus metų, taip išsaugodami liudijimus apie anų laikų entomofauną. Dažnokai sutinkami gintare įstrigę vorai, yra ir unikalių radinių – gintaro sukaustytas driežas, gintare įkalinta varlė. Pardavime neretai galima aptikt padirbtų, netikrų gintarų su inkliuzais. Inkliuzai padeda tiksliau nusakyti gintaro amžių.

Dažnai sutinkami inkliuzai yra augalų likučiai, kuriuos identifikuoti žymiai sudėtingiau. Pagal juos stengiamasi atkurti „gintaro miško" aplinką. Pavyzdžiui, ir Europos ir Amerikos gintaruose randamas pelkinis kiparisas. Tai leidžia manyti, kad pelkinio kipariso sakai taip pat galėtu būti žaliava gintaro susiformavimui. Gintare taip pat randamos mineralų dalelytės bei dirvos gabaliukai.

b_530_397_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_gintaras_image052.jpg

 

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019