„Šiaulių dienos-2014". Kaštonų alėja, tapusi vienadiene Tautodailės alėja. Čia savo kūrybą demonstravo Šiaulių krašto tautodailininkai: šiauliečiai, kuršėniškiai, joniškiečiai, radviliškiečiai, meškuitiškiai. Darbai virte virė. Miestelėnai ar šventės svečiai ne tik apžiūrinėjo, pasidžiaugė, kažką nusipirko, bet ir teiravosi, sužinojo, kaip darbai kuriami, smalsesnieji, drąsesnieji ir patys pabandė pasimokyti. Vienas iš tų populiariųjų buvo skaistgirietis (Joniškio r.) kalvis Milvydas Gedraitis. Abudu su gizeliu (nuo seno taip vadinamas meistro mokinys ir padėjėjas) Aldu Navicku, per visą dieną nuolat apsupti smalsių žiūrovų, pūtė žaizdrą, trinksėjo kūju, lankstė pasagas, tiesino vinis. Antrus metus šalia esantį skaistgirietį gimnazistą Aldą meistras jau vadina vyresniuoju gizeliu, nes vaikinas stropus ir talentingas.

Milvydas, demonstruodamas nelengvą kalvystės meną, savąjį žaizdrą tarsi skraidinte skraidina į amatų dienas Reibiniuose, Žagarėje, Joniškyje, latvių Tervetėje, Jelgavoje, Duobelėje. Ne vienas iš žiūrovų susigundė nusikaldinti grakštų lauko žibintą „Berželį svyruonėlį". Kiti, nieko nelaukę, įsigijo suvenyrinį įkurtuvių raktą, savo būstą sumanė pasipuošti laimę pritraukiančiu voriuku.

Nustelbdamos minios šurmulį „koncertavo" joniškiečio keramiko Virginijaus Padgurskio švilpynėlės: arkliukai, avinukai, paukšteliai, drakoniukai, šuniukai. Mažyliai stabdė kuo greičiau norinčias prasmukti mamytes ir patys rinkosi skambiausią švilpuką. Vaikščios po miestą ir skardens.

Tų molinukių pagundų buvo, oi, kiek daug. Jurgita Čiplytė ir Kastytis Mičiulis rodė keramikos dekoravimo paslaptis. Eilutė rikiavosi prie kuršėniškių keramikų Marytės ir Stanislovo Tamašauskų, respublikos aštuntojo Puodžių karaliaus Vydmanto Vertelio, – norėjo savo rankomis pajusti drėgno Lietuvėlės molio aksominį švelnumą, nusižiesti nors dar ir ne per lygiausią puodeliuką.

Patyrusios kuršėniškės keramikės Virgilija Silvestra Šufinskienė ir Asta Ginčienė, prisiglaudusios po vienu stogeliu, visą dienelę dirbo be atvangos. Virgilija Silvestra lipdė, o Asta buvo gulte apgulta mažųjų lankytojų. Tam ir ruošėsi, – atsivežė visą krepšį nulipdytų, išdegtų drugelių, paukštelių ir kitokių padarėlių. Davė vaikams teptukų, dažų. Ir prasidėjo... piešė, spalvino, kūrė.

Įnikę darbavosi medžio drožėjai Vaclovas Onaitis, Gintaras Daukša, kaukių meistras Saulius Tamulis. Vaclovo Adomavičiaus spalvingi mediniai švilpukai-paukštukai net į alėjos kaštonus panūdo suskristi ir pačiulbėti.

Lėlininkė Asta Liaudanskienė ruošėsi demonstruoti savo originaliuosius rauktinukus – lėlytes, pelytes, beždžionėles ir kitokius žaisliukus, ant gumos suvertus skiaučių skridinėlius. Tautodailininkė dirba Šiaulių „Sigutės" darželio auklėtoja, tad prisigalvoja būtų nebūtų dalykų. Bet šį kartą įklimpo į kitokią balą. Mat atsinešė ankstėliau susikurtą negirdėtą neregėtą „Pasakų knygą", čia pat kažkieno pramintą „Gyvąja knyga". Knyga didžiulė, lapai aptraukti spalvingu su gamtos vaizdais audiniu. Autorė susikūrė didokas, audiniu aptrauktas plokštumines „Raudonkepuraitės", „Trijų paršiukų" bei „Katinėlio ir gaidelio" pasakų personažų figūrėles, aprūpino jas kibukais. Knygoje, verčiant lapus, figūrėlės gyte atgyja. Taip Kaštonų, atsiprašau, laikinojoje Tautodailės alėjoje prasidėjo spektakliai. Mergaitėms ir berniukams, mamytėms ir tėtukams, močiutėms ir seneliams... sekė, sekė, sekė pasaką po pasakos.

Kaip žmonės galėjo praeiti pro šalį, nepasigrožėję Angelės Steponavičienės paveikslais, užuolaidėlėmis ir kitokiais karpiniais, patys nepabandę žirklių aštrumo? Autorė sugalvoja vis ką nors naujo. Subtiliais karpinukais papuošė lauko akmenukus. Prikarpė miniatiūrinių raidelių, – gali kur nors prisiklijuoti inicialus, padovanoti. Kaimynystėje įstaisiusi Valerija Berteškienė susidomėjusioms aiškino, kaip susikurti papuošalus.

Mikliai narstė vyteles įgudusios pynėjo Rimanto Arlausko iš Joniškio rankos.

Daugybė dailių, tvirtų, skirtingų jo pintų krepšių krepšelių traukė moterų žvilgsnius. Rinkosi, kuris, kaip sakoma, labiau prie rankos limpa, derėjosi.
Nepaleisdama iš rankų teptukų visą dieną darbavosi joniškietė tapytoja Dalia Sutkuvienė.

Praeivius viliojo po išlakiais kaštonais išrikiuotos spalvingos drobės, o ji pati baiginėjo pradėtus darbus, bendravo su besidominčiais kūrybiniu procesu. Prie molberto prabėgo ir visa tapytojos Lionginos Grietnickienės dienelė.

O kas naujo, gero ir gražaus tekstilininkių „pasvietėje"? Burzgia Irenos Gaidamavičienės ratelis, ne verpia, o suka siūlus. Regina Martišienė pina mažas juosteles. Seserys Vitalija Monkienė ir Sigita Milvydienė, patyrusios juostų audėjos, aiškina, rodo, moko šio vieno tradiciškiausių ir iki šiol reikalingo liaudies meno paslapčių.

Daug smalsaujančių sustoja prie Nijolės Smailienės,– suka, suka, suka siūlais apvytus pagaliukus-branktelius, o ant volelio jau ryškėja neapsakomai dailus pinikų raštas, plonytis, subtilus, grakštus. Nėriniai, mezginiai šiauliečių Liucijos Lekienės, Aldonos Lamauskienės, radviliškietės Aurelijos Norvaišienės rankose. Greta mezgėjos Reginos Vaišnorienės ir vyras Paulius su dailiomis vaško figūrėlėmis, medučiu.

Dalia Petraitienė iš Joniškio demonstravo vienetinius originalius veltinius: pirštines, riešines, skraistes, skrybėlaites, rūbus. Brangūs? Pabandykime patys susikurti, tada ir pamatysime tikrąją jų vertę. Ne viena Tautodailės alėjos lankytojų pasipuoš joniškietės Rimos Baltokienės sukurtomis segėmis, žiemą šildysis jos megztomis pirštinėmis, kojinaitėmis.

Buvo prie Zitos Lukytės iš Meškuičių, joniškietės Anicetos Krajinienės stabtelėjusių praeivių, nustebusių, kad mūsų laikais dar ir siuvinėjama kiauraraščiu, adinuke, peltakiu, gobelenu. Perkančių, žinoma, nedaug, bet gobelenu siuvinėtus skirtukus knygoms glostė ir glostė. Vienas kitas užsiprašė.

Pabendraujama. Susitinkami seni pažįstami, bičiuliai, pajunti žmonių nuotaikas. Į devintąją dešimtį įkopusi moteriškė pasigyrė svarbiausiu gyvenimo įvykiu,– dalyvavusi Dariaus ir Girėno laidotuvėse. Tai kas, kad dar nė pusės metukų neturėjo, bet dalyvavo, tėvai eidami ir ją vežėsi. Vyriškis, matyt, aistringas kolekcininkas, rodė naujutėlaitį penkiasdešimties litų banknotą: „Matote, nė neperlenktas, dar apyvartoje nebuvęs, puikus kolekcijos egzempliorius,– ir vaikų vaikai sužinos, koks buvo Lietuvos litas".

O biznis? Amatų kiemelių, šiuo atveju Tautodailės alėjos, tikslas ne pirk – parduok, o priminti žmonėms, kad dar gyvos liaudies meno tradicijos. Kad reikia jas puoselėti,– išmokti savo rankomis sušildytais darbeliais susikurti jaukius namus, pradžiuginti tuos, kuriuos mylime. Ar ne to mums reikia?