Tautodailininkas gimęs 1962 m. Saldutiškyje, Utenos rajone. Vietinės Aukštaitijos regiono skulptūrinės tradicijos, garsios Liongino Šeptos talentu, gerai pažįstamos medžio drožėjui, gyvenančiam ir kuriančiam Rokiškyje. Šio miesto krašto muziejuje rengiamų respublikinių konkursinių parodų Liongino Šepkos premijai laimėti atgarsiai veikia ir skatina bei įkvepia daugelį šiuolaikinių medžio skulptorių, ne išimtis ir Eglūno Židonio kūryba. Meistras kuria įvairių parametrų kamerines ir eksterjerines skulptūras, tradicinius stogastulpius, koplytstulpius, kryžius, kurių gausu visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose ir už Lietuvos ribų. Išskirtinis tautodailininko domėjimasis senoviškais mediniais žaislais paskatino juos drožti. Žaisluose atskleidžiamas paprastumas, primityvumas derinamas su šiuolaikiškumu.
Daugelio šiuolaikinių tautodailininkų kūryboje ryškiau pastebima šepkiško braižo, stiliaus įtaka. Tuo tarpu E. Židonis, alsuodamas tais pačiais Aukštaitijos vėjais, eina itin savitu keliu. Naujųjų laikų aktualijos stipriai keičia liaudies talentų kūrybinį mąstymą. Ankstesnes kliūtis, slopinusias kūrybinį polėkį pakeitė nauji ekonominiai ir kultūrinės globalizacijos iššūkiai. Šiandieniniai informacijos srautai tapo beribiais. Nemažą jų dalis slopinančiai veikia tautodailei būdingą naivumą, optimizmą, artumą gamtai, natūralumą, sveiku protu ir kaimo išmintimi grįstą konstruktyvų tikslingą mąstymą, teatrališkumas neretai pradeda skandinti nuoširdžią tiesą. Išlaikyti tradicines vertybines nuostatas nėra lengva supant disharmonijos, antiestetizmo, kičo ir cinizmo madoms šiuolaikiniame mene.
E. Židonis puoselėja lakonišką ir racionalų braižą. Jo braižui būdinga, kad kaltai ir kiti įrankiai nepalieka jokio šiurkštesnio techninio pėdsako, jokių rupesnių faktūrų ant kuriamo objekto paviršiaus. Ypatingas dėmesys skiriamas drožybos tikslumui ir kokybei, todėl jo kūriniuose neaptiksime nepagaląsto kalto atplaišų, šerpetojimo aktyviai pasireiškiančio eksterjeriniuose tautodailės kūriniuose. ,,Trupindamas" paviršių skulptorius išlaiko monumentalumą ir judesio harmoningumą, paprastumą, būdingą naiviajai raiškai. Jo skulptūrinės formos apibendrintos, supaprastintos. Jose siekiama išryškinti medžio rievių ir tekstūrų ornamentiką. Savo kūrinių paviršių skulptorius ilgai ir labai jautriai šlifuoja, glūdina, vengdamas sukurti lakinių dangų blizgesio ar kitų pašalinių skulptūros paviršiaus efektų (pvz., impregnantų nenatūralių spalvinių pustonių). Tautodailininkas turi gerą stiliaus vientisumo pojūtį derindamas faktūrų ritmiką su gausiai naudojamais, ypač kamerinėse skulptūrose, ornamentais. Šios plastinės priemonės, rodančios meistro pagarbą medžiui, kai išryškinama natūrali medienos tekstūra, yra ypatingai svarbios, kai autorius nenaudoja polichromijos. Kitokio pobūdžio kamerinės skulptūros darbuose menininkas kartais naudoja polichromiją. Dailininkas puoselėja matines, nekontrastingas, pastelines spalvas. Jam ypač būdinga išlaikyti skulptūros vaizdo estetizuotą visumą.
Jo kūryboje galima įžvelgti akivaizdžių sąsajų su tautosakiniu mąstymu. Jis poetiškai interpretuoja paukščio, žiedo, augmenijos įvaizdžius. Lakoniškas stilius ypač tinka jo medinių žaislų kūrybai, kurią galima būtų vadinti kinetinėmis skulptūromis. Žaislo kategorija mums asocijuojasi su laikinumu ir žaismingumu, kurie būdingi nerimtiems daikteliams. Tuo tarpu Eglūnas Židonis stengiasi itin originaliai ir kūrybiškai išspręsti šios srities menines užduotis. Kartais jis pateikia tik simbolį-ženklą išpjautą siaurapjūkliu, neišryškindamas žaislo formų ar detalių. Kartais ima tikslinti, konkretizuoti formas, susiedamas jas su tikrovės objektais taip, kad gimsta žaislas panašus į tipinę autoriui būdingą skulptūrą. Dažnai įkūnijamas žirgo, arklio-sūpynių įvaizdis. Autorius ypač mėgsta sparnuotas skulptūrėlės, kurias kartais įrengia ant plono stiebo, kad išvystume jas erdvėje. Skrendančius ar laikinai nutūpusius paukščius mėgo vaizduoti ir L. Šepka. Paukščio įvaizdis itin paplitęs ir simboliškai reikšmingas visoje lietuvių tradicinėje kultūroje. Kitas dažnai naudojamas tradicinis vaizdinys yra gėlė. Gėlė, kaip ir paukštis jo kūriniuose iškyla kaip vienintelė svarbiausia detalė. Stilizuotų gėlių ornamentas raižomas siaurapjūkliu, plačiai naudojamas tautodailininko mažosios architektūros darbuose – kryžiuose, koplytstulpiuose. Juos kurdamas autorius išlaiko savitą, saikingą stilių. Dengiamąjį dažų ar lako sluoksnį jis parenka tradiciškai artimą natūralios medienos spalvai. Koplytėlėse po stiklu įmontuoja kuklią ,,Nukryžiuotojo" skulptūrėlę. Reikia pastebėti, kad mažosios architektūros darbuose dailininkas pagrindinį dėmesį skiria medžio kamieno apdailai, architektūros proporcijoms, grakštumui, o ne skulptūrinėms detalėms.
Eglūnas Židonis parodose dalyvauja nuo 1984 m. Menininko kūrybinis braižas išsiskiria savitu apibendrinimu, ornamentiškumu ir monumentalumu. Jis tęsia aukštaitiškos medžio skulptūros tradicijas, originaliai sprendžia lietuvių tautodailės šiuolaikiškumo iššūkius. Gilus etnokultūrinių tradicijų pažinimas ir pajauta, aktyvus dalyvavimas kūrybiniuose seminaruose, pleneruose, keliant kvalifikaciją, perimant profesionalias žinias iš vyresnės kartos meistrų, byloja apie atkaklų medžio skulptoriaus siekį puoselėti gilumines tradicijas šiuolaikinėje tautodailėje.
