Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

b_250_333_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Gintaras_Puzarauskas_-_hipis_menininko_siela_2014-01-20-13.56.09.jpg

Vilnietis tautodailininkas Gintaras Puzarauskas daugiau kaip pusę gyvenimo ieškojo savo pašaukimo, kokių tik profesijų nėra išbandęs, tačiau, kai vieno bičiulio dailininko paakintas prakalbino medį, surado tai, kas jam prie širdies. Tautodalininkas kone kasdien pasineria į savą kiek mistišką senovinių daiktų ir medžio skulptūrų pasaulį. „Man patinka, kad esu laisvas, kaip sakoma, pats sau ponas - ką noriu tą darau. Kadaise jaunystėje buvau hipis. Toks jaučiuosi esąs ir iki šiol", - tikina vyras.

Vos už keleto kilometrų nuo Vilniaus, apleisto Mažosios Riešės dvaro teritorijoje, įsigijęs buvusios fermos pastatą ir šiek tiek žemės, Gintaras čia įkūrė savo dirbtuves ir sutvarkė aplinką taip, kad kiekvienas pravažiuodamas pro šalį iš sykio suvokia - čia gyvena meistras. Lauke stovinčios įspūdingos jo padirbtos medžio skulptūros dabar apsnigtos ir laukia pavasario. Kaip ir pats Gintaras.

Norėjo būti nepriklausomas

Tai, ką matai jo dirbtuvėje, daugybę senovinių krėslų, spintelių ir dar kitų baldų, kurie laukia savo eilės, užbaigtų ir dar tebedrožiamų medžio skulptūrų, visokių dėžių dėželių, buteliukų su restauravimui reikalingais skysčiais ir paties sumūrytas židinys, kuriame smagiai spragsi malkos, - vaizdas kaip iš kokio filmo. Tačiau šio žmogaus gyvenimo istorija taip pat neeilinė, nors ir pats herojus ginasi: „Tokių kaip aš, kurie jaunystėje blaškosi, o pagaliau suradę savo pašaukimą, jaučiasi nepraradę vėjavaikiškumo, manau Lietuvėlėje nemažai. Tai, kuo aš užsiimu pastaruosius dvidešimt metų yra gal dešimta mano profesija, o tiksliau ir darbas, ir hobis. Ko gero neišaugau iš paauglystės, nes ir dabar nesijaučiu subrendęs, nors ir mano sūnui jau 21-eri. Man viskas įdomu, bet svarbiausia, kad noriu būti nepriklausomas ir daryti tai, kas man patinka, - kalba vyras. Jis stebisi, kai koks pažįstamas pasako, kad eina ir eina į Darbo biržą, nes laukia kol jam kas nors pasiūlys tinkamą darbą. Tada jam sako: „Negi tu nieko pats nemoki? Ateik pas mane, išmokysiu restauruoti senus medinius baldus. Jie dabar vėl konkuruoja su dabartiniais, kurie tiek dešimtmečių tikrai neišlaikys".

b_530_707_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Gintaras_Puzarauskas_-_hipis_menininko_siela_2014-05-22-14.57.06.jpg

Kaip atsitiko, kad Gintaras susidomėjo baldų restauravimu? Buvo metas, kai vyras neturėjo darbo, atsitiktinai užsuko į Vilniaus antikvariatą, kuris tuomet buvo įsikūręs po Šv.Jonų bažnyčia. Pasisiūlė restauruoti kelias nuo laiko aptriušusias, bet meniškai papuoštas kėdes, nors iki to meto mokėjo tik savo malonumui drožinėti bei skaptuoti medį ir jau buvo padirbęs kelias skulptūrėles, o ant savo močiutės kapo pastatęs originalų koplytstulpį. Pirmas restauravimo bandymas pavyko. Patiko ir jam pačiam, ir savininkui. Tuomet atsirado darbo dar ir dar. Paskui apie G.Puzarausko sugebėjimus sužinojo ir kiti žmonės, kurie mėgo senovinius baldus. Metus vyras triūsė prie "Naručio" viešbučio interjero, ilgokai vargo kol prikėlė naujam gyvenimui vieno Lietuvos vienuolyno jam patikėtą barokinę spintą, buvo ir nemažai kitų užsakymų, pareikalavusių sumanumo ir kruopštumo. Paklaustas kokiu stebuklingu eliksyru jis suteikia baldams antrą jaunystę, meistras šypsosi: „Na, tau jau mano paslaptis. Galiu tik pasakyti, jog naudoju ir kitiems restauratoriams žinomą skystį, kuriame yra tokių Indijoje skraidančių musyčių išmatų".

Koks apima jausmas, kai prisiliečia prie seno medinio daikto ar dirbinio, kurį reikia prikelti naujam gyvenimui? „Visaip būna. Kartais kokia nors XIX a. pabaigos ar XX a, pradžios kėdė, spintelė ar veidrodis pasiduoda atnaujinimui per savaitę ar dvi, o būna ir taip, kad pradedu restauruoti ir įstringu... Nelimpa rankos ir viskas. O štai, tarkim, prie šio sekretero durelių, traukte traukia, - rodo meistras inkrustuotą ornamentu baldo detalę. - Esu įsitikinęs, kas daiktai, ypač mediniai, turi savo aurą. Kaip ir mano medžio skulptūros. Vieni sumanymai tirpsta rankose ir juos išdrožinėju greitai, o štai kiti įstringa ir nepasiduoda. Mistika ir tiek". Meistras rodo prie pastato gulintį didelį dar nepabaigtą drožti medinį kryžių, kurio negali pabaigti jau keli metai. Trūksta Kristaus skulptūros, kuri jam vis dar nepavyksta. „Kažkas kliudo... Gal per daug nuodėmių esu padaręs", - svarsto nestokojantis humoro jausmo pašnekovas. Dirbtuvėje ant lentynėlės surikiuoti nedidelio formato drožiniai: rūpintojėliai, angelai, kryžiai, stogastulpiai, kurie vėliau ir asitarnauja dideliems meistro darbams.

b_530_707_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Gintaras_Puzarauskas_-_hipis_menininko_siela_2014-05-22-14.57.30.jpg

 

Medinės skulptūros atvėrė kelią

Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu G. Puzarauskas tapo taip pat galima sakyti netyčia. Prieš keletą metų Švedijos mieste Kristianštate vyko Lietuvos kultūros dienos, kuriose mūsų tautodailės meistrai buvo surengę parodą. O Gintaras kaip tik tuo metu už 15 km nuo Kristianštato esančiame nedideliame Vinslau miestelyje viešėjo pas savo kelis bičiulius švedus. Vienas iš jų miškininkas davė svečiui iš Lietuvos darbo prie medžių tvarkymo, rąstų pjovimo. „Man užsidirbti kiek pinigų, nes Lietuvoje tuomet nelabai sekėsi, bet pamačius ąžuolo rąstus ėmė rankos niežtėti ir aš pats pasisliūliau ką nors gražaus išdrožinėti. Šeimininkas panoro, jog padaryčiau stogastulpį, ženklinantį jo lentpjūvės vartus. Išėjo visai įdomus, tad, kai sužinojau apie atvykusius iš Lietuvos tautodailininkus, magėjo su jais susipažinti", - prisiminė vyras. - Pamačiau ką jie atvežė, o dabartinis Tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas panoro pasižiūrėti ir mano darbą. Jam patiko, todėl jis mane paakino, kai grįšiu į Lietuvą su mano drožiniais dalyvauti parodose. Taip ir tapau tautodailininku".

Šelmiškai jaunatviška siela

Tai kokia gi iš tiesų Gintaro profesija? Apie savo blaškymąsi ir savęs ieškojimą vyras sakė galintis pasakoti pusę dienos. „Pagal popierius esu aukštos įtampos geležinkelio tinklų elektrikas, o dirbęs esu ir plentų valymo mašinistu, ir staliumi, o iki atvažiavimo į Vilnių Palangoje valiau „Klumpės" restoraną... O mano svajonė buvo jūreivystė. Kai su tėvais iš Šiaulių persikėlėme gyventi į uostamiestį, buvau įstojęs į Klaipėdos „moriachodkę" (jūreivystės mokyklą, - aut.). Va tada ir buvau uostamiesčio hipis. Priešais I. Simonaitytės biblioteką buvo mūsų susbūrimo vieta. Ten ir durniuodavome... Kas be ko, mus sekė saugumas. Kartą mane pasikvietė ir pasiūlė informuoti apie tai, ką kas iš draugų kalba. Nesutikau... Tuomet man pasakė: „Dirbsi ant kranto, nes į jūrą tavęs neišleisime". O juk mano svajonė buvo jūra. Mečiau tuos mokslus ir išvažiavau į Vilnių. Įstojau į geležinkelininkus rengiančią „profkę", kad nepaimtų į armiją".

Nepriklausomoje Lietuvoje G. Puzarauskui gyventi patinka. Tik norėjosi, kad viskas būtų gražiau, sąžiningiau. „Norėti, žinoma, galima, bet yra kaip yra. Mane erzina politikų veidmainystė, nesusikalbėjimas. Turiu tokių pažįstamų iš aukštesnių sluoksnių, kurie viena kalba per televiziją ar spaudoje, o prie „čierkos" ką kitą. Toks įspūdis, kad kažkieno interesais daromas valdžioje cirkas".

b_530_707_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Gintaras_Puzarauskas_-_hipis_menininko_siela_2014-05-22-14.58.16.jpg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019