Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Tautodailės turinys nuolat formuojamas priklausomai nuo santykio su dabartimi. Grafikos, kaip ir kitų žanrų, raidą tiesiogiai veikia technikos, technologijų kaita, nacionalinės kultūros, sąmonės tėkmė. I. Korsakaitė pažymi, kad ,,<...> tradicijų esmė yra neatskiriama nuo novatoriškumo <...>, <...> tradicijos be novatoriškumo – negyvos." Primityvistiniame-naiviajame tautodailės sektoriuje įvairių rūšių inovacijos slenka lėčiau, inertiškiau. I. Kantas naivumą įvardina kaip „protestą prieš nuoširdumą" turėdamas omenyje protestą ,,prieš meną slėptis po kauke, virstančiu antrąja prigimtim". Naiviojoje tautodailėje gyvybingumas pasireiškia per kūrėjų raiškos stilių įvairovę, kūrybinės galios įtaigą, veiklos aktyvumą. Dauguma tautodailės autorių yra perdėtai kuklūs, lyg savaime pabrėžiantys kūrybos reikšmę. Parodų kataloguose tokių autorių biografijos lakoniškai trumpos. Lenkų menotyrininkui A. Jackowski įsiminė pavyzdys kaip jautriai pats meistras pergyvena pristatymo lakoniškumą. Tautodailininkas Balthus (slapyvardis), kai buvo ruošiama jo kūrybos paroda Tate Gallery (Londonas) parodų rūmuose, pareiškė, kad kataloge vietoj biografinės įžangos parašytų: ,,Balthus yra menininkas apie kurį nieko nežinome. Žiūrėkime jo paveikslus ".

Dabar jau šiuolaikinės tautodailės klasikais galime vadinti Juozą Prielaidą, Oną Pusvaškytę, Romaną Krasninkevičių, kurie savo atspaudus pasirašydavo tik pieštuku formato paraštėse. XIX a. populiariuose medžio raižiniuose taip pat neišliko autorystės ženklų raižinio klišėje, nors plačiai naudotas vaizde tekstas, svarbi frazė ar temos pavadinimas.

b_530_589_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_doc20140325142628.jpg b_530_890_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_doc20140325142702.jpg

R. Krasninkevičiaus kūriniai
R. Krasninkevičiaus kūriniai

J. Prielaido kūrinys
J. Prielaido kūrinys

 R. Krasninkevičiui parašytas žodis labai svarbus, komponuojamas kaip konstruktyvinė visumos detalė, o savi inicialai sąmoningai pamirštami. Vyresnės kartos meistrai intuityviai suvokia plastinės formos tikslingumą ir apibendrinimą, grožio ir funkcionalumo ryšį, sąlygiškumą ir ekspresiją. R. Krasninkevičius šriftą ir formas apjungia viena bendra virpančia, pulsuojančia stilistika. Daug dėmesio skiria spalviniam sprendimui. Temą stengiasi atskleisti pagrindinio personažo jaukiu, susikaupusiu portretu, skirtingai nei J. Prielaidas demonstruojantis tikslų štrichą, tobulų įrankių gerą valdymą, turiningą daugiafigūrį literatūrinį pasakojimą.

O. Pusvaškytės braižas iškelia intuityvumą, virpantį vaizdo laikinumą, lyg banguojantį ežero paviršių. Sąžiningai išraižo visą plotą trumpais kalto dygsniukais, nepalieka juodų ar baltų erdvių. Komponavimo konstruktyvumas autorei nėra didžiausia vertybė. Tautodailininkei pavyksta perteikti plaukiančią, muzikalią ritmiką raižant ciklus lietuviškų dainų temomis.

Pusvaškytės kūriniai
Pusvaškytės kūriniai
Pusvaskyte-2.jpgb_530_627_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_Pusvaskyte.jpg

 Naujos kartos aktyviai veikiančių grafikų nėra daug. Pastarojo dešimtmečio tautodailės parodose randame Gedimino Spūdžio, Viktoro Žilinsko, Amalijaus Narbuto, Gintarės Markevičienės, Algirdo Sakalausko, Vilmanto Ladygos, Gintaro Puzarausko, Loretos Kazlauskienės, Sauliaus Rupšio, A. Rimkūnaitės, A. Klesevičienės ir kitų įvairiomis technikomis atliktus kūrinius. Reikšmingai stilių ir formą veikia šiuolaikinės dailės grafikos raida. Įprastomis tampa skaitmeninės technologijos, jų estetika skverbiasi į tradicijų erdvę. Tai globalistinis reiškinys. Tautodailės parodų, seminarų, konkursų vertinimo prioritetus, kriterijus stengiamasi išlaikyti įprastus etninei kultūrai, užtikrinančius jos vystimąsi ir tęstinumą. M. Gimbutienė apie XX a. antros pusės meno raidą pastebi: ,,<...> liaudies menas yra daugiau nei ornamentacija, ekspresija, spalvos; jo simbolizme yra išlikęs praeitų amžių palikimas." Loretos Kazlauskienės stilizuotuose lino raižinių įvaizdžiuose yra asociatyvaus ryšio su archajiška simbolika. Personažų charakteriai, formų siluetai, pagrindinių plotų tonai ir faktūros sukuriamos pasikliaujant patirtim, nekopijuojant tikrovės. Atsiranda erdvė dviprasmiškumui: medžio lapai virsta plaukais, nardančios detalės – žalčiais. Cinkografijos, akvatintos technika atliktuose atspauduose ieškoma savito braižo, vaizdo ir minties ryšio.

b_530_422_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_doc20140319124145.jpg

L. Kazlauskienės kūriniai
L. Kazlauskienės kūriniai

Tautodailei įprasta aiški išskaitoma forma, simboliai, optimistinės nuotaikos. Panaši šiuolaikinio žmogaus savijauta perteikiama ir Gintaro Puzarausko kūriniuose.

b_530_761_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_doc20140319123755.jpg

G. Puzarausko kūriniai
G. Puzarausko kūriniai

Ne kartą grįžtama prie tipiškos Lietuvių tautodailėje ,,Gyvybės medžio" temos. Kartono raižinyje apjungti skirtingi faktūrų plotai, primityviai stilizuoti ąžuolo lapai ir žolės. Atspaudas rodo, kad buvęs ne vienas bandymas. Pavyzdiniu pasirinktas su kartono natūralios faktūros fonu. Bendras pilkas tonas kapotai išraižytam kūriniui suteikia ,,minkštumo", fonas ima pulsuoti pustoniais. Cinko plokštės raižinyje medis blausioje mėnesienoje lyg rentgeno aparatu peršviestas su šaknimis ir obuoliais šakose. Tiksliai įcentruota kompozicija, nebaigti įvairaus štricho plotai verčia žiūrovą susimąstyt – kodėl? Lino raižymo technika meistras sukūręs eilę tautodailės kontekstą atitinkančių brandžių portretų. Gediminui Spūdžiui portretas – tai pilnas žmogaus visu ūgiu siluetas. Svarbi apranga, judesys, priežastingumas, mintis dažnai pabrėžiama tekstu. Tautodailininkas profesionaliai sprendžia komponavimo uždavinius. Paruošiamieji eskizai lieka segtuvuose, o brandžiausi perkeliami ant raižomos lentelės. Mėgstami maži formatai, juvelyriniai rėžtukai. Raižoma per padidinamąjį stiklą. Kiekvienas rėžis pasvertas ir racionalus. Vaizdo architektonika monumentali. Dominuoja juodo ir balto plotai. Pustoniai formuojami tankinant štrichą. Dar vienas nuoseklaus charakterio rezultatas – skaitlingi klasikinės Lietuvių literatūros kūrinių iliustracijų ciklai. Tarp jų ir K. Donelaičio ,,Metai". Neatsisakydamas komplikuotų uždavinių, autorius išlaiko sąsajas su Lietuvių grafikos tradicijomis, nes sprendžia juos pagal seniai išrastą formulę. Jo kūrybinių priemonių visuma harmoningai susilieja su pasirinktu formos apibendrinimu, stilizavimu. Kuriami personažai įprasti žiūrovo akiai. Daugelyje kompozicijų meistras noriai ir kūrybingai naudoja ornamentiką. Sėkmingai derina, randa plastinį ryšį tarp ornamentų ritmiško ir chaotiško mirgėjimo. Autorius mėgsta tapyti nedidelio formato drobes aliejiniais dažais. Tai reiškia, kad gilinasi ir supranta vaizde spalvą. Medžio raižiniuose gi įvesti spalvos nemėgsta. Užduotis, kurią nuolat gvildena meistras, yra šrifto forma, teksto reikšmė ir santykis su vaizdu. Šiuolaikinių įmantrių šriftų nenaudoja, pasirenka lengviausiai žiūrovams atpažįstamą. Svarbiausia, kad vaizdo intriga ir simbolika atitiktų šrifto vizualinės raiškos registrą. Kartais raidės atsiranda pašiauštame žolyno plote, dangaus erdvės sūkuryje, o kartais griežtai surikiuojamos juodomis eilutėmis, kaip Žibunto Mikšio lakštuose. Tradiciškai klasikinės formos šriftą autorius naudoja ekslibrisuose, grožinės literatūros iliustracijų cikluose. Individualaus braižo sąsajos su lietuvių grafikos tradicijomis nedaro lemtingos įtakos šiuolaikiškumui. Temų įvairovė plati: urbanistikos vaizdai, portretai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai, teminės iliustracijos, grožinės literatūros iliustracijų ciklai, kompozicijos etnokultūrinėmis temomis. Akvatintos technika atlikti raižiniai turi realizmo bruožų. Juose nėra intarpų fantazijai. Tai lyg mokymosi priemonės, asmeninių galimybių bandymai. Vertingiausi autoriaus kūriniai kuriuose laisvai fantazuojama ir improvizuojama. Daugiau jėgos įgauna tie kūriniai, kuriuos autorius įspraudžia į ryškesnį ar skaidytą kvadrato rėmą. G. Spūdys atradęs pusiausvyrą, vaizdo aprėminimas nėra gelbėjimosi ratas, tai dalyvaujanti, susieta su turiniu kompozicinė priemonė. Kartais figūra savo šešėliu, detalėmis ar aplinka suauga su rėmu įvairiais kūrybiškais variantais. Grafikas tai vykdo tirpindamas piešinio detales, aukodamas jas pagrindinės vaizdo schemos įtaigumo vardan.

_D8Y4565.jpg_D8Y4556.jpg

G. Spūdžio kūriniai
G. Spūdžio kūriniai

Lyginant R. Krasninkevičiaus ir G. Spūdžio kūrybą, matome skirtingą priėjimą prie šiuolaikinės Lietuvių tautodailės. Pirmasis naudojamomis priemonėmis, tema ir tekstu stengiasi pabrėžti būties trapumą, intuityvumą, jausminį pradą. Antrasis – ieško pastovumo, santūrumo, logiškos konstrukcijos. Savo kūrybinių rezultatų profesionalumu abu autoriai reikšmingi šiuolaikinės tautodailės dalyviai. G. Spūdžio kūrybos unikalumas yra tiksliai valdomas štrichas, pustoniai, nepriekaištinga raižymo precizika, aukštas kūrybinio amato ir tradicinių technologijų valdymas.

Susidaro atskira šiuolaikinių autorių grupė, aktyviai dalyvaujančių parodose, eksponuojančių įdomius, originalius kūrinius, atliktus paprasčiausiomis piešimo priemonėmis, panašiomis į tradicines technikas. Tokios kategorijos kūrėjų tautodailėje buvo visais laikais. Dėl įvairiausių gyvenimiškų priežasčių nesinaudodami technikos galimybėmis užsibrėžto rezultato pasiekia žymiai didesnėmis pastangomis. Viktoras Žilinskas į tautodailės arimus įžengė kaip skulptorius kuriantis ąžuolo eksterjerinius-monumentalius darbus, tapytus paveikslus, koliažus. Pastaraisiais metais aktyviai besireiškiantis kaip poetas. 2013 m. išleidęs eilėraščių ir esė rinktinę, kurią pats ir iliustravo. Lakoniški, kuklūs piešiniai atlikti minkšto grafito pieštuku. Atlikimo precizika, estetika primena litografinius atspaudus, turinčius ryškų autorinį, manieringą stilių. Vengiama realybės kopijavimo, tuo artėjama prie teksto filosofinės minties. Autorius pastoviai išlaiko ryšį su tautos daile - abstrahuotose formose žiūrovas atpažįsta tikroviškas detales: veidą, medį, briedį, paukštį žiedą, žolę. Pustonių, formų konstravimo principuose aidi K. Šimonio formuotas muzikalumas. Litografijoje įprastą ,,minkštumą" kūrybiniu braižu taip pat pasirinko Aldona Klesevičienė ir Gintarė Markevičienė. Grafikės kuriančios skirtingą įvaizdį.

A. Klesevičienės kūrinys
A. Klesevičienės kūrinys

Pirmoji romantiška pasakotoja, antroji simboliška monumentalistė. Plunksnos prisilietimais pažerdamos smulkius tušo taškiukus meistrės žengia ypatingo kruopštumo reikalaujančiu keliu. Sukuriami jautrios šviesotamsos be giliausių juodų tonų vaizdai. Gintarės Markevičienės stilius pabrėžtinai konstruktyvus, stilizacija logiška, išnaudojama simetrija pabrėžia monumentalumą. Autorė puikiai jaučia erdvių, mastelio, etnokultūrinės heraldikos ryšio harmoniją. Sėkmingai sukuria rimties, iškilmingumo aurą. Pasirenkamos reikšmingos temos atitinka formą.

b_530_735_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_Perkunas-2007m.-G.jpg

G. Markevičienės kūriniai
G. Markevičienės kūriniai

Romantė Ušpalienė pasirinkusi realistinį, labiausiai mėgiamą tautodailininkų, braižą - studijuoja supančią gamtą. Kompozicijose ieško poetiško turinio, potekstės, techninės įvairovės. Fragmentiškai šneka apie būties trapumą. Algirdas Sakalauskas kuria tapybos ir poezijos srityse. Kaip daugeliui tautodailininkų-literatų atsiranda poreikis iliustruoti savo eiles. Tai miniatiūros, piešiniai, bet yra įgyvendinta ir grafinio dizaino kūrinių. Amalijus Narbutas ir Vilmantas Ladyga eksperimentuoja skaitmeninės grafikos erdvėje. Skirtingų stilistikų autoriai susiduria su problema, kaip išlaikyti sąsajas su etninės kultūros ištakomis, tradicijomis. Uždavinys turės būti išspręstas, nes techninės pažangos nėra tikslo stabdyti. Turint idėją ir priemones telieka atrasti formą. Skamba paprastai, bet iššūkis nemažas.

b_530_707_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_grafikos_tradiciju_tasa_20140210_174514.jpg

R. Ušpalienės kūriniai
R. Ušpalienės kūriniai

E. Urbonavičiūtės kūrinys
E. Urbonavičiūtės kūrinys

Eurikos Urbonavičiūtės grafikos ir tapybos darbuose pasirinktas dekoratyvus vaizdo formavimo būdas. Paveikslo erdvė sąlyginiu piešiniu suskaidoma plotais, kurie dekoruojami skirtingais panašios prigimties ornamentais. Atsisakoma formos ir šviesotamsos, pagrindinį vaidmenį vaidina stilizuoto piešinio ornamentuotų plotų, bendrinio dėmių tono ritmika. ,,Sutrupinta" stilistika asocijuojasi su O. Pusvaškytės lino raižinių ažūrais. Būtina pastebėti, kad tautodailininkė techniškai ir išradingai ornamentą naudoja aliejinėje tapyboje.

Tautodailininkų kuriama šiuolaikinė grafika, kaip ir kitos raiškos sritys yra įvairi savo temomis, technikomis ir autoriniais stiliais. Kultūriniame gyvenime tradicinės grafikos kūrėjams yra sąlygos reikštis, eksponuotis. Turėtų būti aktyvesnė strategija populiarinant žanrą visuomenėje. Šio kūrybos žanro vystimasis priklausys nuo visokeriopų pastangų aktualizuojant ir skatinant.

 

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2019