Šio tyrimo objektas – paukščių motyvo sklaida ir simbolika. Kaip atskaitos taškas pasirinkti Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje saugomi etnografiniai piešiniai.  

Kraitinės skrynios spalvotas piešinys. Piešė M. Rinkevičiūtė per 1959 m. etnografinę ekspediciją Sedos r., Gečaičių k.

Lietuvos nacionaliniame muziejus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriuje sukaupta apie 11 000 etnografinių piešinių, kurių didžiuma į muziejų pateko po etnografinių ekspedicijų, kurios buvo vykdytos tuometinio Etnografijos, o nuo 1964 m. Lietuvos SSR istorijos ir etnografijos muziejaus    1948–1960 metais.

Etnografinių piešinių autoriai tuo metu nebuvo žymūs dailininkai, tarp jų – Vilniaus dailės akademijos (tuometinio Vilniaus dailės instituto) studentai, dėstytojai: Stasys Šarka, Romas Kazlauskas, Juozas Šileika, Ona Vepštaitė, Emilija Rugytė, J. Kriukelis, R. Krukaitė, Algimantas Jasinskas, A. Jonutis, M. Rinkevičiūtė, kt.

Nesudėtingus buities rakandų, gyvenamųjų namų piešinius atliko ir etnografai, pavyzdžiui, etnografas Vacys Milius per 1948 m. Šalčininkų rajone. Pirmosios ekspedicijos vyko Žemaitijoje. Anksčiausiai ekspedicijos Rytų Aukštaitijoje – Zarasų, Švenčionių – rajonuose vyko 1948–1949 metais.

Peržvelgus 1000 Lietuvos nacionalinio muziejaus (toliau – LNM) Etnografinių piešinių rinkinio eksponatų, paaiškėjo, kad iš jų tik 31-uose kraitinių skrynių bei kuparų piešiniuose aptiktas paukščio motyvas. Piešiniai atlikti eskizavimo pieštuku technika, vėliau nutapyti guašu stengiantis kuo tiksliau perteikti per etnografines ekspedicijas užfiksuotas skrynias.

Kraitinės skrynios spalvotas piešinys. Piešė M. Rinkevičiūtė per 1958 m. etnografinę ekspediciją Skuodo r.

Apie paukščių motyvą kaip kraitinių skrynių sudėtinės augalinės kompozicijos elementą užsiminė Vladas Gasiūnas straipsnyje „Augalo vazoje motyvas“. Jis teigia: „su augalo vazoje motyvu lietuvių liaudies mene yra susiję ir gyvuliniai (zoomorfiniai) simboliai, pavyzdžiui, su gėle vazoje susiję paukščiai. Paukščio simbolika liaudies mene yra labai sena ir daugiareikšmė. [...] Lietuvių liaudies mene augalo, kylančio iš vazos, viršūnėje arba šakelėse paukščiai buvo vaizduojami po vieną, du, tris, penkis, septynis ir daugiau [...] Paukščių rūšis paprastai sunkiai atpažįstama. [...]“[1].

Šis paukščių vaizdavimas kraitinėse skryniose būdingas ir pačioms skrynioms, ir jų etnografiniams piešiniams.

Svarbu išsiaiškinti, kaip paukščio motyvas skleidžiasi etnografiniuose kraitinių skrynių piešiniuose iš skirtingų etnografinių regionų.

Kaip rodo ir kraitinės skrynios, ir jų etnografiniai piešiniai iš Žemaitijos, paukščiai tampa augalinės kompozicijos dalimi – jie spalviškai susilieja su augaline tamsesnių rudų, juosvų, žalių spalvų kompozicija.

Kraitinės skrynios spalvotas piešinys. Piešė A. Jonutis per 1958 m. etnografinę ekspediciją Skuodo r., Mosėdyje

Pvz., etnografiniame piešinyje LNM EI 1462 iš Žemaičių Kalvarijos, Plungės r., rudame fone pagal veidrodinės kompozicijos principus vaizduojamas augalas juosvai rausvais žiedais ir juosvai rudomis uogomis, patalpintas į vazoną. Abiejuose augalo pusėse – vienas priešais kitą ant lapų tupintys, tikriau kiek pakilę virš lapų, juodi paukščiai balsvais sparnais. Žinoma, šiuo atveju neįmanoma identifikuoti paukščių rūšinės tapatybės.

Tą patį patvirtina koloristiškai (rudas fonas, žalsvi augalai) ir stilistiškai (veidrodinė kompozicija, paukščiai įkomponuoti ant augalo šakų-lapų) panašūs – LNM EI 1457 ir LNM EI 1458 – piešiniai iš Žemaitijos etnografinio regiono. 

Spalviškai ir kompoziciškai panašiame etnografiniame piešinyje iš Žemalės k., Mažeikių r., – LNM EI 1481/1 – rudame fone žalsvame vazone, kuriame – tulpes ir rožes primenantys augalai, ant šonuose nutapytų augalų vienas priešais kitą tupi žalsvi neaiškios rūšinės tapatybės paukščiai. Šiuo atveju rusvai žalsvas paukščių koloritas susilieja su žalsva vingiuojančių augalų spalva. Tik šis piešinys neįprastas tuo, kad apatinėje pusėje šalia vazone abipus pavaizduotos nasrus rodančios būtybės, primenančios šunis arba liūtus, bet veikiausiai tai šunys. Tikėtina, kad ši kompozicija buvo kiek replikuota iš dvaro kultūros ikonografijos.

Kraitinės skrynios spalvotas piešinys. Piešė A. Jonutis per 1958 m. etnografinę ekspediciją Skuodo r., Mosėdyje

Keliuose kraitinių skrynių etnografiniuose piešiniuose iš Žemaitijos vyrauja šviesiai mėlynas – žydras – tonas ir kiek ekspresyvesnis paukščių vaizdavimas rausvais tonais (LNM EI 1480 / 1, Skuodo r.). Tačiau ir šiuo atveju paukščiai nedetalizuojami, o priešingai – susilieja su tomis pačiomis spalvomis nutapytais augaliniais motyvais.

Kita vertus, etnografiniuose piešiniuose iš Žemaitijos užfiksuota ir akivaizdžiai atpažįstamų paukščių, pavyzdžiui, gaidžių ir vištų. Nors ir šiame rudo fono skrynios piešinyje juodi paukščiai (dešinėje pusėje vienas gaidys, tupintis ant žiedo, kairėje – viena priešais kitą ant žiedo atsitūpusios paukštės, primenančios vištas) susilieja su juosvai rausvais ir gelsvais augalų tonais. LNM saugomose skryniose iš Žemaitijos nepavyko aptikti atpažįstamų naminių paukščių – vištų, gaidžių – motyvų, bet ką kita rodo ikonografinė medžiaga (LNM EI 1458): vaizde iš priekio – fonas šviesiai rudas, ornamentas tapytas, per vidurį vazonas, kraštuose gėlių šakelės, ant vienos jų tupi dvi juodos vištos, ant kitos – vienas gaidys. Tapyta juoda, balta, geltona, plytine spalva. Abipus užrakto užrašyta juodai „1863“. Apkaustai pilki.

Gana neįprastas piešinys iš Žemaitijos su žydru fonu (LNM EI 1464/1) iš Sedos r., Žemaičių Kalvarijos ap., Gečaičių kaimo. Jo centre – stilizuotas bažnyčios pastatas. Ant bažnyčios bokštų taip pat šoniniuose piešinio segmentuose – ant balsvų žiedų tupintys balsvi paukščiai.

Kiek neįprastame kitame Žemaitijos regiono etnografiniame piešinyje (LNM EI 1478/1) – žaliame fone  – du balti paukščiai, veikiausiai balandžiai. Juos galima traktuoti ir kaip meilės simbolį.

Piešinys (LNM EI 1480/1) iš Žemaitijos (Sedos r., Barstyčiai) išsiskiria kiek neįprasta kompozicija: paukščiai su stilizuotais augalais nupiešti rausvai pačiame centre, o du gėlių vazonai – abipus jų. Beje, pasirodo, tai senos skrynios piešinys (matosi 1842 m. žymuo ant piešinio).

Kraitinės skrynios spalvotas piešinys. Piešė M. Rinkevičiūtė per 1959 m. etnografinę ekspediciją Akmenės r.

Galima paminėti tris kuparų mėlyname fone piešinius iš Aukštaitijos. Kuparo piešinyje (LNM EI 1497) – žydrame fone, centrinėje dalyje – vazone įstatytas augalas, primenantis pasaulio medį, ant kurio šakelių veidrodinės kompozicijos principu vienas į kitą žiūrintys balsvai rusvi gaidys ir višta. Apkaustų atidalintose dalyse – žvaigždžių, o gal žiedų motyvas.

Kuparo piešinyje (LNM EI 1501) – tamsiai mėlyname fone – iš žalsvai gelsvame ir rausvame vazono besidriekiantys vingiuojantys stilizuoti augalai, abipus vazono – stilizuota gaidžio ir vištos pora. Iš abiejų kuparo šonų – stilizuotas augalo, primenančio žvakę, motyvas.

Tad matome, kad kuparų apkaustai sukuria tris plotus, tris dalis.

Kiek neįprastas etnografinio piešinio LNM EI 1502 iš Rokiškio r. Taraldžių k. – stilizuoti veidrodinės kompozicijos pagrindu nupiešti paukščių kontūriniai pavidalai – tokių pat spalvų (žalios, rausvos) kaip ir visa kompozicija su vazonu ir iš jo išnyrančiais augalais. Toks – kai paukščiai spalviškai susilieja visa skrynios dekoro kompozicija – su vaizdavimo būdas artimesnis skrynioms iš Žemaitijos.

Beveik visos aukštaitiškų skrynių ir kuparų su paukščių įvaizdžiu fonas – šviesesnis negu žemaitiškų, mėlynas, kartais tamsiai mėlynas, kartais žalsvas. Tą patį patvirtina ir daiktinė medžiaga, artefaktai. Mėlyna – dangaus spalva.

LNM saugomuose etnografiniuose piešiniuose pavyko aptikti atpažįstamų gaidžių ir vištų ant kraitinių skrynių. Tad ikonografinė medžiaga papildo artefaktus.

Akivaizdu, kad aukštaitiškų ir žemaitiškų kraitinių skrynių kompozicinis ornamentas, dekoras, tikriau paukščio įvaizdžio sklaida, kiek varijuoja.

Kalbant apie Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus etnografinių piešinių rinkinį, dera paminėti, kad jame – iš viso 700 piešinių, ir tik apie 50 etnografinių piešinių su paukščiais. Nacionaliniame M.  K. Čiurlionio muziejuje saugomi unikalūs tarpukario meto etnografinių piešinių – pieštų baldų – rinkiniai: dailininkų Antano Tamošaičio (1906–2005), Vlado Vaitekūno, Povilo Andrejausko, Petro Kiaulėno (1910–1966 metų). Piešinius atliko Kauno meno mokyklos mokiniai-studentai.

Įdomūs kraitinių skrynių piešiniai, atlikti Leopoldo Andrejausko – jis piešė apimtinius – trijų išmatavimų – skrynių piešinius (taip pat ir Petras Kiaulėnas, Vladas Vaitiekūnas).

Deja, LNM nėra saugomi tarpukario piešiniai.

Saviti ir Lietuvos etnografės, kraštotyrininkės Mikalinos Glemžaitės (1891–1985) piešti kraitinių skrynių nespalvoti, nedetalūs piešiniai su paukščių motyvu su detaliais aprašais.

Įdomus ir Lietuvos baleto artistės, dailininkės Olgos Dubeneckienės (Kalpokienės, 1891–1967) 1925 m.  lėkių piešinių rinkinys „Klaipėdos krašto kaimų (Nida [...] Preila [...] Klaipėdos miesto tautodailės rinkinys“, kuriame užfiksuoti keli piešiniai su paukščių langų lėkiuose motyvu – šiuo atveju miniatiūriniai paukščių siluetai yra papildomi dekoratyviniai elementai susikryžiavusių lėkių su arklio galvomis.

Kaip teigia Monika Gineitienė straipsnyje „Skrynių piešiniai liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje: autoriai ir atlikimas“[2], „skrynios, kaip baltas įvairiems daiktams susidėti, su lygiais ir gaubtais antvožais, tapytos, kaustytos geležiniais apkaustais, šiandien vis dar kelia susidomėjimą, ypač dėl gyvybės medžio simbolikos naudojimo puošyboje. XIX a. ir XX a. pr. pagamintas skrynias kaimo gyventojų sodybose ekspedicijų ir individualių išvykų dalyviai įamžino piešiniuose. Vėliau nemažai tokių piešinių pateko į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus liaudies meno skyriaus archyvo rinkinį. Liaudies meno skyriaus archyvo skrynių piešiniai beveik netyrinėti [...]“[3]

Neatmestina, kad etnografiniuose piešiniuose, skirtingai negu fotografijose, kartais piešiami objektai būdavo šiek tiek interpretuojami ir galėdavę pasitaikyti vaizdavimo netikslumų. Nepamirština, kad dažnai per etnografines ekspedicijas piešiniai būdavo tik eskizuojami pieštuku, o padengiami dažais tik kur kas vėliau, jau ekspedicijos dalyviams grįžus namo.

Svarbiausia – daiktas, piešiniai – savotiška interpretacija. Visgi dominuojantis paukščio simbolis kraitinių skrynių piešiniuose – sudėtinė vazos arba gyvybės medžio kompozicijos dalis. Šiuo atveju paukščių rūšinė įvairovė nėra labai svarbi, nors aukštaitiškose skryniose dominuoja gaidžio ir vištos motyvas.

 

[1] Gasiūnas Vladas. Paukščio vazoje motyvas. Liaudies meno savitumas. Kaunas: Šviesa, 1984, p. 39–40.

[2] Monika Gineitienė. Skrynių piešiniai liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje: autoriai ir atlikimas. Pauliaus Galaunės skaitymai. Prieiga per internetą: https://issuu.com/m.k.ciurlionio-muziejus/docs/pauliaus_galaunes_skaitymai_straipsniu_rinkinys_su

[3] Ten pat.