Lietuvos tautodailininkų gretose tapytojų yra daug ir labai skirtingų. Jų tarpe – tiek savamoksliai, tiek ir profesionaliai tapyti besimokę autoriai. Tautodailės tapyba be galo spalvinga tiek temų, tiek ir meninės raiškos įvairove. Jos platybėse rasime ir naiviąją tapybą ir daugelį moderniosios tapybos srovių, neretai įvaldytų profesionalaus mokslo mačiusių meistrų. Viena įdomiausių tapybos kategorijų, ko gero, yra savamoksliai autoriai, dailės amato nesimokę visiškai arba darantys tai dar visai neilgai. Stanislava Baronienė yra būtent šios kategorijos dailininkė, kurios kūrybos įvairovė nestokoja nei individualaus braižo, nei profesionalios dailės tyrinėjimo apraiškų.
Stanislava Baronienė gimė 1967 m. Zarasų rajono Kalniškės kaime. Kaip ir daugelio iš kaimiškų vietovių kilusių tautodailininkų, S. Baronienės kūrybos pagrindą sudaro būtent Lietuvos peizažo vaizdavimas, nulemtas nuo ankstyvos vaikystės lydėjusio glaudaus ryšio su gamta. Toliau nuo miesto šurmulio užaugusiems menininkams, kūrybos šaltiniu neretai tampa gimtojo krašto peizažo idealizavimas – jo kaita bėgant metų laikams, jo spalvinės nuotaikos, kintant paros laikui, jo pastovumas ir ramybė, lyginant su judriu ir triukšmingu miesto gyvenimu. Nors su meno priemonių galimybėmis S. Baronienė susipažino dar vaikystėje, kuomet teko lankyti piešimo pamokas, tačiau rimčiau užsiimti kūryba pradėjo prieš kelerius metus, įstojusi į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Galimybė iš arčiau susipažinti su dailės teorija ir praktinėmis tapybos galimybės, leido autorei atrasti sau artimas išraiškos priemones, o savo kūrybą ji apibūdina kaip ekspresionistinį realizmą.
Viena iš gausesnių ir išskirtiniu charakteriu pasižyminti S. Baronienės kūrinių dalis yra peizažai. Juose lietuviškas gamtovaizdis susitinka su dramatišku koloritu ir intensyviais šviesotamsos kontrastais. Autorės peizažai įtraukia žiūrovą savo gelme – „Jaunuolynas“, „Palanga – Birutės parkas“, „Medžių alėja ties Sedos ežeru“ – juose žaidžiama kontrastais ir sodriomis spalvomis. Dažnai S. Baronienės tapytuose peizažuose sutinkami architektūros statinių motyvai – tai ir tradiciniai kaimo trobesiai, ir Lietuvos dvarų fragmentai, ir mažoji architektūra. Tautodailininkė savo paveiksluose dažnai vaizduoja tiltus, lieptus, švyturius, varpines ir kitus kiek rečiau tautodailės tapyboje sutinkamus elementus.
Unikalu, kad S. Baronienės peizažams būdinga fotografiška kompozicija. Jos kūryboje netrūksta darbų, kurie atrodo lyg didesnio paveikslo fragmentas, tarsi išdidintos detalės fotografijoje. Fragmentiškumu pasižymi paveikslai „Akimirka žavinga“, „Pro Vytėnų Saleziečių vienuolyno langą“ ir kt. S. Baronienės peizažuose dažni sodybų, laukų, vandens tvenkinių bei medžių motyvai. Tematika panašūs, tačiau labai skirtingi savo raiškos priemonėmis yra paveikslai „Karvio dvaro žvejys“ ir „Mauduolės“. Pastarasis atskleidžia autorės susižavėjimą ekspresionistinėmis tapybos priemonėmis – ryškiu, kontrastuojančiu koloritu. Būtent spalva šiame paveiksle yra esminis kompozicijos elementas. Nors ekspresionizmo atstovai sąmoningai siekė atsiriboti nuo tikroviškumo ir dailininkui svarbiausia buvo išreikšti savo būseną, šiuolaikinės tautodailės tapybos drobėse ekspresionizmas susipina su primityviosios tapybos raiška. Abiejuose paveiksluose ryškus savamoksliams tapytojams būdingos perspektyvos bei kūno proporcijų iškraipymas. Kaip ir kiti naiviosios tapybos autoriai, S. Baronienė eksperimentuoja spalvomis, dydžiais, plėtodama tautodailei artimas temas, tačiau nevengdama ir savito braižo bei originalios kompozicijos paieškų.
Kita reikšminga S. Baronienės tapytų paveikslų grupė yra natiurmortai. Juose, ko gero, labiausiai atsispindi dailės mokyklos įtaka ir pirmieji bandymai profesionaliai mokytis tapybos amato. S. Baronienės natiurmortai spalvingi, ekspresyvūs, išbaigti ir apgalvotai sukomponuoti. Autorės gebėjimas pajausti spalvinius derinius ir būtent koloritą paversti esminiu paveikslo akcentu geriausiai atsispindi natiurmortuose „Gimtadienio puokštė“, „Natiurmortas A“, „Natiurmortas C“ bei daugelyje kitų. Tokie drąsūs kolorito sprendimai pastebimi ir peizažuose bei lydi visą S. Baronienės kūrybą.
Dailininkė mėgsta tapyti gėles – tą rodo ir ankstyvesni darbai, kuriuose buvo tapomos gėlės gamtoje, tiek ir naujausi kūriniai, kuriuose gėlės jau dažniau sutinkamos natiurmortuose. Paveikslai „Kaiminystė“, „Šlamučių ir rudbekijų bendrystė“ – puikūs plenerinės tapybos pavyzdžiai, kuriuose perteikiamas natūralios gamtos grožis, laisvės ir kvapnių žiedų pojūtis. S. Baronienė gėles tapo lengvai, jautriai, beveik impresionistine maniera. Pagrindinis autorės tikslas perteikti gėlių jūros įspūdį, užuot charakterizavus kiekvieną jų rūšį atskirai. Todėl šiuose paveiksluose stiprus vientisumo, akimirkos fiksavimo įspūdis. Kitokie savo koloritu ir tapybine raiška yra natiurmortai su gėlėmis. Paveikslai „Klasėje“, „Puokštė su šilokais ir šermukšniais“ yra puikūs kamerinės, interjerinės tapybos pavyzdžiai, kuriuose esminį vaidmenį atlieka apšvietimas ir nuotaikos sukūrimas. Taipogi šie du paveikslai perteikia ir autorės universalumą, siekį išmėginti įvairias tapybos technikas ir kompozicinius sprendimus.
Apžvelgiant S. Baronienės tapybos darbų visumą, norėtųsi stabtelėti ties dar keliais primityviosios tautodailės tapybos pavyzdžiais. Tai paveikslai „Aukštadvario Šv.Dominyko bažnyčios kieme“, „Šulinys“, „Grupiokių maudynės Varduvos upelyje“. Šiuose labai skirtinguose, tačiau kartu drąsiu potėpiu pasižyminčiuose kūriniuose, autorė vaizduoja ją supančią aplinką, išreiškia savitą pasaulėvaizdį. Paveikslai gyvybingi savo spalviniais sprendimais, spontaniški ir laisvi nuo realistinio, fotografiško vaizdo perteikimo. Nors šiuose kūriniuose ryškiai matomas autorės savamoksliškumas – kompozicijos, žmogaus silueto vaizdavimo kanonų nesilaikymas, tačiau būtent tai ir paverčia juos unikaliais, asmeniškais. Juose atsiskleidžia miesto ir kaimo gyvenimo subtilybės, ekspresyvus ir spalvomis trykštantis pačios autorės vidinis pasaulis. Nors naujausia autorės tapyba yra atliekama gana profesionaliai, matyti silueto bei technikos ekspresija, nes ji jau mokėsi dailės ir siekia profesionalumo, tačiau S. Baronienės darbai išlieka artimi naiviojo meno atstovų kūrybai ir šiuolaikinės tautodailės principams.
Didžiąją dalį S. Baronienės kūrybos sudaro tapybos darbai. Vis dėlto, nevengia autorė ir kitų atlikimo technikų. Tarp jų – akvarelė, grafika, piešiniai. Grafikos plotmėje, autorė gerokai nutolsta nuo tapybos drobėse plėtojamos tematikos – peizažo, kaimo ir miesto vaizdavimo, kompozicijų su gėlėmis. Čia kūrybiškai ir laisvai skleidžiasi ekspresyvi dailininkės kūrybos maniera. Atsisakoma realistinio vaizdavimo, prisirišimo prie siužeto ar natūralaus kolorito. S. Baronienės grafikos darbai nestokoja gyvų spalvų, o jų kompoziciniai sprendimai apgalvoti ir išbaigti. Nors gamta išlieka pagrindini motyvu, čia ji paslaptingesnė, o dinamiški linijų perėjimai ir ritmo pojūtis byloja apie mus supančio pasaulio nuolatinę kaitą. Įdomu tai, jog fragmentiškumas, kuris lydėjo S. Baronienės tapybos paveikslus, persikelia ir į grafikos bei akvarelės darbus. Čia jis tampa dar konkretesnis, labiau apgalvotas, dažnai net minimalistinis. Būtent tai būdinga akvarelėms iš serijos „Dūzgės sodybos fragmentai“. Čia minimaliomis raiškos priemonėmis ir subtiliai parinktu santūriu koloritu, autorė kuria konceptualiai apgalvotas dekoratyvias kompozicijas. S. Baronienės gebėjimas nuo ekspresyvios, ryškiaspalvės tapybos pereiti prie subtilaus piešinio yra ne kiekvienam meistrui duoto universalumo išraiška. Žvelgiant į visą autorės kūrybos spektrą, jame galima rasti ir gaivališkų, drąsių drobių ir kamerinių, interjerinių paveikslų, ir visiškai dekoratyvių piešinių ar grafikos darbų. Šis universalumo ieškojimas ir savęs išbandymas įvairiuose žanruose ir įvairiomis raiškos priemonėmis, ko gero, kyla iš prisilietimo prie profesionaliosios dailės ir noro nesustoti vietoje, išbandyti save naujuose kūrybiniuose keliuose.
Stanislava Baronienė yra produktyvi tapytoja, aktyviai dalyvaujanti pleneruose, kūrybinėse dirbtuvėse ir grupinėse parodose. Taip pat ji yra surengusi ir kelias personalines parodas, o autorės kūrinių nevengia įsigyti meno kolekcionieriai ir jos kūrybos mylėtojai. S. Baronienės kūryboje susipina ekspresyvus tapybos braižas, kaimo ramybės bei gyvenimo mieste sintezė. Autorei būdingas savitas požiūris bei spalvinis pajautimas ir gimtojo krašto gamtos vaizdavimas. Pradėjusiai intensyviai kurti jau vyresniame amžiuje, S. Baronienei kūryba tapo gyvenimo būdu ir kasdienybę praskaidrinančia palydove, atvėrusia kelius į naujas pažintis, naujus iššūkius ir saviraiškos laisvę. Sistemingas darbas ir savo krašto unikalumo pajautimas leidžia dailininkei atskleisti save tiek tautodailės, tiek ir profesionaliosios tapybos plotmėse.