Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Tradicijos – kietas riešutėlis. Tapytojų kūryba, prasibrovusi pro laikmečio negandas ir kliūtis, vargais negalais pasiekė Joniškio kultūros centro sales, kur eksponuojama jubiliejinė, dvidešimtoji, tradicinė respublikinė tautodailės tapybos konkursinė paroda, kraštiečio dailininko Adomo Varno premijai laimėti.

Aldutė Sadauskienė. Daugšiagirio dvaras. Aliejus drobė 50x40 cm
Aldutė Sadauskienė. Daugšiagirio dvaras. Aliejus drobė 50x40 cm

Autoriai sukosi kaip išmanydami – paveikslus vežė patys, siuntė paštu, tarėsi su autobusų vairuotojais, naudojosi siuntų tarnybos paslaugomis. 72 autoriai iš aštuoniolikos miestų ir rajonų savivaldybių pristatė 288 drobes. Kaip visada ir šiemet nepralenkiami kauniečiai, pateikę gausiausią kolekciją. Nemažai autorių iš Panevėžio, Vilniaus, Telšių. Sulaukėme po vieną kitą tapytoją iš Palangos, Jurbarko, Prienų, Ignalinos, Akmenės, Šiaulių, Utenos, Rokiškio, iš kitur. Užmetę akį į šalies žemėlapį pamatytume, kad per tą dvidešimtmetį, kai rengtos parodos, gražų tinklą nurezgėme – gijos nusidriekė vos ne į visus miestus, miestelius, rajonus.

Norintys parodą pamatyti turėjo kelias galimybes: užsiregistruoti tel. (86-14)25 348 ir pavieniui ar po dvi šeimas valandą pasivaikščioti salėse arba įsijungti Joniškio kultūros centro feisbuko paskyrą. Kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova parengė filmuką. Per pusvalandį, skambant Modesto Juknos sukurtai fortepijoninei muzikai, pasigrožėsite visais Virginijos Lengvenienės nufotografuotais tapytojų darbais ir dailininko Antano Bartašiūno parengta ekspozicija.

Darbus vertino ir 24-ąjį tapytoją, respublikinės Adomo Varno premijos laureatą, išrinko kompetentinga komisija: dailininkas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas, komisijos pirmininkas Jonas Rudzinskas, šiaulietė menotyrininkė, dailininkė Michalina Adomavičienė, tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Jonas Daniliauskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė.

Premijos steigėja Joniškio rajono savivaldybės taryba nusprendė nuo 2021 m. premiją padvigubinti. Dalį autorių prizais apdovanos parodos rėmėjai.

***

„Menas buvo ir tebėra gyvenimo atspindys. Kiekvieno amžiaus mene galima atpažinti tų laikų gyvenimą“, – teigė mūsų kraštietis, didis dailininkas Adomas Varnas. Tą bylojo ir tebebyloja autoriai dvidešimties parodų, skirtų jo atminimui, kurias organizuoja Joniškio kultūros centras. Daug triūso ir širdies jautrumo, rūpindamasi žymaus kraštiečio gyvenimo ir veiklos įamžinimu, prieš trisdešimtmetį skyrė šviesaus atminimo Vanda Šalkauskienė, anuometinė Joniškio kultūros rūmų Liaudies teatro režisierė.

1991 m. spalio 12-13 dienos. Joniškio kultūros rūmuose (dabar Kultūros centre) kraštiečio dailininko, profesoriaus Adomo Varno dienų iškilmės: jo atminimui skirtas publicistinis spektaklis „Visagalio valia sulaukiau...“, Veronikos Povilionienes koncertas, tautodailininkų kūrybos paroda.

Darbus – audinius, juostas, medžio drožinius, paveikslus, mezginius ir kitokius kūrinius – eksponavo 63 autoriai. Pirmosiomis Adomo Varno premijos laureatėmis pripažintos žadvainiškė audėja Antanina Norvaišienė ir tapytoja Elma Makaveckienė iš Žiurių kaimo. Netoli Žagarės apsigyvenusi menininkė ir monumentalias drobes tapė, ir didelių troškimų turėjo. „Kad man sveikata leistų, tai aš ne tik paišyčiau. Aš svajoju Žiurių kaimo muziejų įrengti. Į jį ir savo darbus atiduočiau“.

Alina Burinskaaitė.Vasaros diena kaime. Akrilas drobė 40 cm
Alina Burinskaaitė.Vasaros diena kaime. Akrilas drobė 40 cm

Organizatorių pastangos išaugino vešlų, bujojantį medį, į kurį kas dveji, kas treji metai iš visos šalelės į Joniškį tarsi varniukai suskrenda tapytojų kūryba. Antrojoje, jau respublikinėje, parodoje dalyvavo septyniolika autorių iš Akmenės, Plungės, Raseinių, Kėdainių, Šakių, Molėtų, Biržų. Naujausias savo drobes eksponavo ir joniškiečiai: Vincas Maižius, Elma Makaveckienė, Teresė Norvaišienė, Daiva Radavičiūtė, Alvydas Ubarevičius. Adomo Varno premijos laureate tapo akmeniškė primityvistė Elena Adomaitienė. Kai po trejų metų ji vėl tapo laureate, premijos steigėjai susivokė ir pakoregavo nuostatus, – parodose dar dalyvaujantis laureatas į premiją nebepretenduoja. Jau šviesaus atminimo Elenos Adomaitienės kūryba buvo tokia ryški, kad vargu kas galėjo ją pranokti. Tapyti ir parodose – Šiaulių krašto, respublikinėse, tarptautinėse – dalyvauti pradėjo jau perkopusi penkiasdešimtmetį, bet susirinko visus svarbiausius apdovanojimus: Liaudies ūkio pasiekimų parodos laureatės diplomą Maskvoje, Lietuvos kultūros ministerijos respublikinę Pauliaus Galaunės premiją. Galiausiai jos talentą papuošė ir „Aukso vainikas“, aukščiausias Lietuvos tautodailininkų apdovanojimas.

Gausėjo autorių, kito geografinės platumos. Trečiojoje parodoje jau pasirodė pora kauniečių, kukliu šiauriniu šalies pakraščiu susidomėjo devyni sostinės menininkai. Ir... Virginija Kutkienė, vienintelė mūsiškė joniškietė.

Daiva Dlugoborskienė. Ėriukai tvartelyje. Aliejus drobė 50x60 cm
Daiva Dlugoborskienė. Ėriukai tvartelyje. Aliejus drobė 50x60 cm

***

Jau ir jubiliejus – dešimtoji paroda. Po sales su grupele moksleivių vaikštinėja Joniškio meno mokyklos (dabar Algimanto Raudonikio meno mokykla) Dailės skyriaus dėstytoja Vlada Ancevičienė. Aptarinėja tautodailininkų kūrybą. Nugirdusi, kad tapybos pradmenų norėtų pasimokyti ir viena kita moteris, meno mokykloje subūrė mėgėjų grupę. Keturios iš jų – šių metų parodos dalyvės. Petronėlė Leknickienė pateikė vientisą kolekciją, net paukštelių kasdienybėje įžvelgusi „Vienatvės“ liūdesį, „Pradžios“ rūpesčius, paguodžiančią bičiulystę. Pasidžiaugusi žydinčiomis „Ramunėmis“, palikusi prie miško prigludusią tėviškę su paršiukais ir kudakuojančiomis vištomis, kai į jų pulkelį įsibrovė netikėta viešnia varna („Mano kiemas“), Gražina Surgautienė nuklysta ne tik prie banguojančios „Jūros“, bet pasiekia ir dykumos smėlynus, kur riaumojanti „Dakaro ralio“ vilkstinė maišo dangų su žeme, smėlio dulkėmis nugelsvina žydrynę.

Jauku, gera nostalgiškame, ramių rudeniškų spalvų Vendrės Vaičiulevičienės pasaulyje. Ji pagarbina Lietuvos girių ir laukų valdovą „Ąžuolą“, stebi stirniukų „Pasimatymą“ saulėtoje miško properšoje ir, pasigrožėjusi „Pakelės“ žaluma, tuoj tuoj prisės ant krėslelio pailsėti („Rudenėlis“). Sonata Vasiliauskienė nuotaiką kuria natiurmortais, į grakščias vazas sumerkusi žibuoklių, aguonų, alyvų puokštes.

Danguolė Martinaitienė. Atšilimas. Aliejus drobė 60x50 cm
Danguolė Martinaitienė. Atšilimas. Aliejus drobė 60x50 cm

Norėjusi piešti nuo mažens, pedagogė Alina Jonaitienė prie šio pomėgio laisvalaikiu grįžo jau augindama vaikus. Parodai parengė ciklą „Mano giminė“. Ant suolelio susėdę „Seneliai“, jaunavedžiai „Tėvai“, su viltimi ir nerimu žvelgiantys į ateitį, prie berželio rymanti „Motina“ ir ji pati tarsi besiskleidžiantis rausvas pumpuras žydinčių pienių pievelėje. Tai poetinis joniškietės pasakojimas apie giminės istoriją, artimų žmonių dvasinį ryšį.
Prie Vidos Peleniuvienės paveikslų pajunti autorės nuoširdumą, jautrumą. Po tarsi „Žaibas“ veriančio skausmo, po juodagalvės sniegenos žiemos rūpesčių vėl prasideda „Žydėjimas“, svajoja geltonkasės mergaitės. „Man 82 metai. Daile domiuosi nuo pat mokyklos laikų“, – prisistato joniškietė Genovaitė Kubilinskienė. Dažniausiai tapė Salomėjos Nėries, Juliaus Janonio, Žemaitės, kitų žinomų žmonių portretus. Po ilgos pertraukos, kai žmoniją užplūdo netikėtos „koronės“, vėl susirado teptukus. Kur benuklystų – į tolimus žvaigždynus, į „Pasakų“ pilis, prie „Karantino“ rūpesčių – autorės mintys, kolekciją vienija švelnios pastelinės spalvos ir optimistinė nuotaika, – viskas bus gerai.

Elvyra Butkienė. Natiurmortas prie šulnio. Akrilas drobė 50x60 cm
Elvyra Butkienė. Natiurmortas prie šulnio. Akrilas drobė 50x60 cm

***

Įtariu, kad varnas, išmintingas paukštis, tampa parodos simboliu. Nebe pirmi metai autoriai, norėdami pagerbti Adomą Varną, tapo ne tik jo portretus, bet ir paukštį. Mažeikiškė Vilma Sendrauskienė, pagavusi aštrų susimąsčiusio dailininko žvilgsnį, tolumoje pamato ir varniuką, nutūpusį ant stogastulpio („Prisiminimai“). Paukščio motyvą matome ir kitose jos drobėse. Susirūpinusi ar „Panašus“, varniuką tapo mažoji dailininkė, tik pasilypėjusi vos pasiekianti molbertą. Akylas paukštis stebi prie koplytėlės rymantį žmogų („Atradimai“). Uteniškė Alvyra Žemaitienė, tapanti peizažus ir natiurmortus, nuolat ieško naujų kūrybos formų. Pakvietusi pasigrožėti saulėlydžio gaisais, pasivaikščioti jai miela „Pamiške“, drobėje įamžino ir dailininką („A. Varnas tapo paežerės beržus“).

Genovaitė Adiklienė. Užgavėnių linksmybės prie malūno. Akrilas kartonas 60x60 cm.
Genovaitė Adiklienė. Užgavėnių linksmybės prie malūno. Akrilas kartonas 60x60 cm.

Skaudžią dūmą dūmoja joniškietės Petronėlės Leknickienės „Varnas“, nutūpęs ant šviežiai nupjauto medžio kelmo, – ar beišliks Lietuvos miškai? Gal dėl to toks įniršęs ir šiauliečio Rimanto Daugino „Varnas“, liūdnas ir Adomas Varnas, mintijantis apie senosios kunigaikščių Lietuvos didybę, girių platybes („Nostalgija“). Primityvistė Genovaitė Adiklienė iš Utenos nutapė prie lango rymantį Adomą Varną ir visa esybe pasinėrė į savą kūrybos pasaulį. „Žiema Utenėlės kaime“. Apšerkšniję medžiai. Kaminai nerūksta, nes malkų dar nepriskaldyta. O vaikai jau dūksta. Ant moters pečių sunkūs naščiai su vandens sklidinais kibirais. Pats „Užgavėnių linksmybių prie malūno“ įkarštis. Deginama Morė, kipšiukai gundo mergeles. „Atbėga, atidunda eiklūs žirgai“. Vienas, kitas,... ketvirtas kinkinys. Matyt, pasitreniruos ir dums pas kaimynus palenktyniauti ant Dusetų ežero.

***

Anot menotyrininkės Alės Počiulpaitės, primityvas – viena iš trijų tautodailės stilistikos atmainų. Autoriai savaip interpretuoja įvykius, ieško vientisumo, etnografinių tradicijų, drobėse susilieja spalva, forma ir mintys. Primityvistų kūrybos nestokoja visose parodose. Jie – Elena Adomaitienė, Nijolė Dirvianskytė, Danguolė Raudonikienė, šiemet parodoje dalyvaujančios Regina Juodžbalienė, Ramutė Gylienė, kiti – pelnė ir laureatų titulus.

Jūratė Abromavičienė. Panevėžys Bajorų gatvė 1903. Aliejus drobė 70x50 cm
Jūratė Abromavičienė. Panevėžys Bajorų gatvė 1903. Aliejus drobė 70x50 cm

Prieniškė Ramutė Gylienė, daugelio parodų savo šalyje ir užsienyje dalyvė, į Joniškį atvežė vientisą kolekciją, – grynomis, sodriomis spalvomis įamžino mums visiems brangias vietas: Gintaro muziejų, Kauno ir Gedimino pilis, gamtininko Tado Ivanausko namus. Visur daug žalumos, raudonio, žydėjimo, vaikštinėja žmonės.

Ketvirtą kartą mūsiškėse parodose dalyvaujančios Joanos Zinkevičienės iš Širvintų kūrybinis braižas jau kitoks. Sugiedojusi „Himną gamtai“, tapydama Zapyškio bažnytėlę, evangelikų bažnyčią Rusnėje, Kernavės beržus, renka švelnias rusvas, žalsvas pastelines spalvas tarsi norėtų juos apglėbti ir globoti. Telšiškės Neonilos Amosėjevos drobėse prie upelių, tvenkinukų augantys medžiai ir pavasariškai žaliuoja, ir jau rudenėlio nugelsvinti. Augusi ir gyvenanti gamtos ir miškų apsuptoje Šlienavos gyvenvietėje, Alina Burinskaitė gamtą ir tapo. Lanko „Piliuonos“ (Kauno r.) tautodailės studiją, daug kuria ir džiaugiasi, kad savo kūriniais perduoda žmonėms gerą, pozityvią, jaukią nuotaiką. Kaunietis Tadas Makūnas ieško įvairovės, negaili sodrių spalvų, ryškių potėpių. Palydi į erdves kylantį „Sakalą“, aplanko žalumos apsuptą ryškiai nuspalvintą „Židikų koplytėlę“, plaukia burlaiviu, pabūna „Prie upės“, kur smagu ir žmonėms, ir gyvūnėliams.

Lietuvaitės. Aliejus drobė 142x109 cm
Lietuvaitės. Aliejus drobė 142x109 cm

Su rokiškietės Marijonos Mieliauskienės kūryba jau susipažinome pastarojoje, Žagarėje rengtoje parodoje. Savaime suprantama, kad ilgametės muziejininkės drobėse dominuoja etninės kultūros tema. Įamžinta „Panemunėlio bažnyčia“, „Buvęs Rokiškio dvaro bravoras“. Ir dideli, ir maži, rateliu apsupę liepsnojantį aukurą, švenčia „Baltų vienybės dieną ant Moškėnų piliakalnio“. „Rokiškį – kiškių miestą“ autorė dėlioja tarsi mozaiką. Žaliuojančioje, mėlynai žydinčioje pievoje išaugęs milžiniškas medis ant šakų laiko miesto mūrus, ant stuomens – gražuolę bažnyčią, o tolėliau švieste šviečia dvaro rūmai – muziejus. Prie milžino šaknų linksmai straksi kiškių pulkelis. Kaunietė Daiva Balytaitė-Dlugoborskienė, su joniškiečiais jau pažįstama nuo 2004 metų, ant drobės kloja ir pastelines, ir ryškias, sodrias spalvas, – kuria nuotaiką. Stanislava Baronienė iš Vilniaus tarsi eksperimentuoja, spalvomis, potėpiais, pagauna judesį („Mauduolės“), netikėtą „Akimirką“, paryškina „Lentvario parko grotos“ paslaptingumą.

Neonila Amosejeva. Be pavadinimo. Akrilas kartonas 50x60 cm
Neonila Amosejeva. Be pavadinimo. Akrilas kartonas 50x60 cm

„Daugšiagirio dvarą“, „Tado Ivanausko sodybą Ringauduose“, „Tiltą“ ar vestuvininkų šurmulį kaunietė Aldutė Sadauskienė kruopščiais potėpiais skandinte paskandina žydinčiuos gėlynuose, apsupa medžių žaluma. Kitai kaunietei Elvyrai Butkienei svarbiau pagarba dirbančiam žmogui. Jos herojai kepa duoną, raugia kopūstus, kemša dešras.

Dar vienas svečias iš Kauno Saulius Maziliauskas kuria ir sodrių spalvų plėmais, ir santūriais štrichais. Vos vos peržiūrimas pilkšvas rūkas slepia „Miesto sargybą“ ir visas dėmesys ryškiam vaidmeniui pasiruošusio aktoriaus figūrai („Prieš spektaklį“). Ką betapytų – žirgais kinkytais vežimais ir mašinomis skriejančius linksmus vestuvininkus, Joninių tradicijas, velykinę procesiją, – kaunietė Snieguolė Marija Savickaitė stengiasi aprėpti ir kuo didesnes platumas: laukus, upes, miesto daugiaaukščių panoramą. Naujomis, ryškiomis drobėmis džiugina Regina Juodžbalienė, 2003-čių metų A. Varno premijos laureatė, Kauno rajono „Piliuonos“ tautodailės studijos vadovė, išugdžiusi ir ugdanti nemažą būrį menininkų, daugiausia primityvistų. Pasidžiaugusi gėlynais, fontanais tviskančiais „Lukšiais“, tapytoja pasirinko vartų temą. Įamžino baltus arkinius „Rumšiškių bažnyčios vartus“. Pinami vainikėliai, apie laužą šokami rateliai prie stilizuotais žirgeliais puoštų „Joninių vartų“. Su duona ir druska tėvelių sutikti jaunavedžiai tuoj tuoj žengs pro vestuvininkų palydos apvainikuotus vartus, iškeltas tautines juostas („Vestuvių vartai“).

Nijolė Jackevičiūtė. Turgaus dabar Laisvės aikštė. Aliejus drobė 70x50 cm
Nijolė Jackevičiūtė. Turgaus dabar Laisvės aikštė. Aliejus drobė 70x50 cm

Filologė Laimutė Širvydienė iš Vilniaus dar studijuodama atrado dailininko Rimo Zigmo Bičiūno suburtą dailės studiją „Paletė“. Ji dėkinga dailininkui, kad paskatino pasirinkti naiviojo primityvaus meno kryptį, ragino nepamiršti savo šaknų, nenutolti nuo lietuviškos temos. Ten, „Kur Vilsa įteka į Nerį“, kur gulbelės plūkauja, galima ir pasvajoti, ir prisiminimais pasidalyti. Liūdna, „Nerimas“ slegia, kai reikia išsiskirti. Ir žmonėms, ir gyvūnėliams linksma atsivėrus „Armonikos pasauliui“. O ką jau bekalbėti, kai grįžta prisiminimai apie „Tėvelio tėviškę“, kur plūgą traukia širvukas, girdomos karvės, aviliuose po žydinčiom obelim dūzgia bitės, už kaimynų sodybų dunkso miškas. Menininkė viskam randa savas spalvas. Laimutės duktė Simona Širvydaitė-Šliupienė, archeologė ir turizmo profesionalė, įvairiapusiškai pasauliui pristatanti Lietuvą, panašiai pateikia ir savo kūrybą. Įvairus formatas, netikėtos, grynos spalvos. Mintį išsako ne detalėmis, o stambiais plėmais, juos numargindama taškeliais ir skrituliukais. Prisimena rudaplaukes, mėlynplaukes „Žalčio dukras“, pagarbina „Mamos duoną“. Ant žalio kalnelio ne velnių, o „Angelų malūnas“, bet jei jau sumanei sūpuotis, susirask patikimą petį ir „Laikykis“.

***

Autoriai, kalbantys simboliais, – svajingi, jautrūs, pagavūs. Tai, ko gero, tie, kurie, pasak Alės Počiulpaitės, tarpiniai tarp primityvistų ir siekančių profesionalumo, jie šiek tiek šimoniški, šiek tiek čiurlioniški, romantiški. Susipažinkime. Susimąsčiusios, žydinčios, veiklios, puošnios, – tokias ypatingomis Dievo malonėmis apdovanotas moteris („Charizmos“) mato sediškė (Mažeikių r.) Vaida Blistrubienė. Prie fantastiško medžio svajoklės „Seserys“, su aitvarais „Norisi lėkti“ į pasakiškai spalvingą, viliojančią begalybę. Spalvų žaisme, linijomis, ornamentais ornamentėliais čiustyte iščiustytos drobės sklidinos optimizmo. Net juodame dumblyne atsidūręs gali išsikapstyti, nes „Už pelkynų bažnytėlė“, šviesus horizontas, – teigia autorė. Panašia maniera gėles, fantastiškus paukščius, paslaptingus „Pasikalbėjimus“ tapo ir kita mažeikiškė Genė Brasienė.

Regina Balčiūnienė. Žiema. Aliejus drobė 60x50 cm
Regina Balčiūnienė. Žiema. Aliejus drobė 60x50 cm

Simboliais mintis išsako Rita Bukienė iš Rokiškio. Per vandenį ir ugnį visada braunasi užsispyręs „Zodiakas. Avinas“. Jaunystė ir yra jaunystė, viliamės, kad mūsų „Numegztas gyvenimas“ bus gražus ir žvaigždėtas. Palygindama gulbių ir žmogaus „Įštikimybę“, autorė primena, kad galima ir kitokia „Metamorfozė“. Daugelyje parodų dalyvavusios ir šiemet Joniškyje debiutuojančios panevėžietės Jūros Butkevičiūtės kūryboje jaučiame nuotaikų kaitą. Pasigrožėjus „Saulėlydžiu“, pasilinksminus prie „Joninių laužo“, tykų „Kūčių vakarą“ kažko dar laukiama, dar šviečia „Viltis“. „Tapyti – tai gyventi“, – teigia kaunietė Janina Audra Fiserienė-Toleikytė. Ji rimtai domisi tapyba, nuolat mokosi. Puikiai pagavus šviesų žaismę, ir peizažai, ir siužetinė drobė „Pas močiutę kaime“ dvelkia švelnia romantika. Etnografinė simbolika – tautiniai rūbai, skulptūrėlės, rankšluosčiai – vienija išraiškingą Ilonos Janulienės iš Kernavės (Širvintų r.) kolekciją.

Rimantas Dauginas. Varnas. Aliejus drobė 50x60 cm
Rimantas Dauginas. Varnas. Aliejus drobė 50x60 cm

Puikiai įvaldęs techniką, pasitelkęs pastelines spalvas, Modestas Mykolaitis iš Kazlų Rūdos (Marijampolės r.), kuria nuotaiką ir... filosofuoja „Kas pirmiau?“ Gimtojo krašto „Pakrantės“ akmeniškei Sonatai Pocienei per maža. Pasidomėjus „Girių paslaptimis“, kur raganų trobelės ant vištų kojelių, spalvingi, raibuliuojantys „Svajonių sūkuriai“ nuskraidina į neaprėpiamas platumas („Kosmoso šėlsmas“). Norėdama išsakyti savas emocijas, panevėžietė Laimutė Tučiūtė-Vološkevičienė naudoja įvairias technikas, ieško savitų būdų ir formų. „Tėvo Stanislovo maldai“ nereikia blizgančios prabangos. Visas pasaulis – saulė, mėnuo, gyvybės medžiai su paukšteliais, svastikos, saulės žirgeliai – telpa įspūdingame „Lietuvių darbų ir švenčių kalendoriuje pagal runų rašmenis“. Santūrūs ir prasmingi kaunietės Stasės Bagdonaitės-Kanapeckienės ciklai „Medinės skulptūrėlės“ ir „Iš tautodailės paveldo“, įprasminę senųjų koplytėlių, koplytstulpių grožį, tautinio meno vertę.

Valentinas Yla. Čia Lietuva. Aliejus drobė 80x60 cm
Valentinas Yla. Čia Lietuva. Aliejus drobė 80x60 cm

***

Gėlės, kad ir labai gražios, kvapios – nužydi, nuvysta, o telšiškės Jadvygos Mačiūnienės „Irisai“, „Burbulai“, suskintos puokštės – ilgaamžės. Kitos telšiškės Genios Čepienės „Lubinai saulėlydyje“ lyg laukymę saugantys bokštai, geltonuoja „Saulėgrąžų“ laukas. Tapydama darželio gėlių, lauko žolynėlių kompozicijas, natiurmortus, panevėžietė Lidija Dailidėnienė tarsi medituoja, pati pajaučia ir kitus kviečia grožėtis gamtos harmonija. Apsupta gamtos, palangiškė Ingida Oginskienė, visada svajojusi tapyti gėles, tai ir daro. Suskynus „Ta proga“ tulpių puokštelę, užplūsta toks lengvumas, kad „Laukinių“ aguonų raudonis pasklinda po visą dangaus žydrynę.

Pasigrožėjus vakarėjančiu rudeniu prie Bedugnio ežerėlio, Ingos Ponomarenko iš Ignalinos įdėmų žvilgsnį patraukia gamtos detalės, – melsvi „Šilaikiškės snapučiai“ ūkanotą rytą, raudonuojančių „Erškėčių“ šakelė. Ką betapytų – tulpes, medetkas, „Rugpjūčio pilnatį“ – telšiškė Rasa Vičkačkienė plačiais potėpiais kloja ryškias, kontrastingas spalvas.

Vytas Jaugėla.Be pavadinimo. Aliejus drobė 60x40 cm
Vytas Jaugėla.Be pavadinimo. Aliejus drobė 60x40 cm

Iš sostinės po daugelio metų grįžusi į gimtuosius Telšius, Regina Balčiūnienė vėl ėmėsi seno pomėgio – tapybos. Matome saulėlydžio gaisų nuspalvintą „Įlanką“, sniegu apklotą pamiškę, tolumoje dunksančių kalnų peizažą. Plungiškis Henrikas Bertašius, tapydamas patikusį gamtos kampelį, „Pajūrio kopose“ prisivilioja krykštaujančių žuvėdrų pulką, stebi, ar sėkmingas bus valtele išplaukusio „Žvejo rytas“. Klaipėdietis menininkas Valentinas Dilginas domisi baltų etnokultūra. Vientisą kolekciją jungia subtili spalvinė gama, pasirinkta tema, – lietuviui šventos vietos: Ventės ragas, Nida, Trakų pilis, „Žemaitių Alka“. Tapytojas Valentinas Yla iš Vilniaus menininkų klubo „Plekšnės“ iki pat horizonto plytinčioje „Pamiškės pievoje“ sutiko merginą su uogų kraitele, pakvietė į žydintį „Seną sodą“ su nokstančiais obuoliais. Jei pamatysite išlakių medžių guoto nuo vėjų saugomą sodybą, prie jos bręstančio pasėlio laukelį, vadinasi, „Čia Lietuva“.

Kiekvienas peizažų tapytojas turi savą matymo lauką. Vladimiras Jarmolo iš sostinės ir gilios, ir besitraukiančios žiemos vaizdus nurausvina saulėlydžio spalvomis. Kauniečio Vytauto Lazausko upelyje atsispindinčius žydinčių ievų kupolus, gaivia žaluma sprogstančius ąžuolus gaubia beribė dangaus žydrynė. Palangiškė Giedrė Švedienė savo drobių nė neįvardija. Aprėpdama visumą, plačiais, sodriais potėpiais augina žaliuojančius, žydinčius, rausvakamienius medžius. Margaspalvėje „Pievoje“ pagavusi nektarą čiulpiantį drugelį, uteniškė Regina Eidžiulienė parodo akmenukų tvorele, gėlių juostele paženklintą „Kelią į kalnelį“, šviesų žaisme nuspalvina ne tik „Rudeninį mišką, bet ir „Raisto“ augmeniją. Panevėžietės Irmos Pažimeckienės peizažuose vilioja begalinės „Slėnio“ platumos, „Žydi sodai“, net į giliausią tankmę prasiskverbia saulėta „Šviesa“. Ar vėjai, ar pūgos visada lauks „Kelias namo“, kur šiluma ir ramybė.

***

Retas autorius ryžtasi tapyti portretus. Šiauliškės Onos Girdvainienės paveikslai, tapomi ant glamžyto popieriaus, pasidengia savita tarsi virpčiojančia faktūra. Mirguliuoja velykiniai natiurmortai su verbomis, žilvičių „katinėliais“, mąsliais Rūpintojėlių ir kitų medinių skulptūrėlių veidais. Autoportretą menininkė tapo žalsvame kaimo sodybos kiemelyje. Mamą matome pasodintą vežimėlyje prie lango ir, matyt, apmąstančią, prisimenančią visus gyvenimėlio padovanotus vargelius, džiaugsmelius.

Buvusi pedagogė Irena Stasikėlienė iš Rokiškio žino paauglių troškimus, jais pasitiki, kuria šviesius jų portretus. „Pirmasis koncertas“ jaunam violončelininkui – didelis išbandymas, tad savaime suprantama, kad veide tebetvyro nerimas. „Berniukas su balandžiais“ džiugus, nes paukščiai juo pasitiki. „Amžinybės liepsnelė“ nušviečia visą trapią medituojančios mergaitės figūrėlę. Žvejys šypsosi, matyt, gerą naujieną pašnibždėjo auksinė žuvelė. Drąsiais potėpiais, netikėtų spalvų dermėm rūsčius tragiškų likimų žmonių portretus tapo vilnietė Austėja Baronaitė.

Nedaug šiemet ir natiurmortų. Nežinia, kas išsiris iš skeldėjančių kiaušinių, nežinia, kokiuos pataluos įsitaisys ant stalo numesta vieniša silkė, o jau visai kas kita su Birute Dapkiene pasisvečiuoti „Pas mamą“ Rokiškyje – dūmeliu kvepia rūkyti lašinukai, svogūnas, pomidoras, žalias agurkėlis. Ech!.. Telšiai ežeringas kraštas, tad nėra ko stebėtis, kad Nijolės Tamulionienės natiurmortai su citrina kvepiančiomis žuvelėmis.

 

***

Žemaitiškai santūrus plungiškis Vytas Jaugėla rusvomis, pilkšvomis spalvomis tapo sniegais apklotą pamiškės sodybą su kryžiumi, kaimo pakračio keliuką, bažnytėlę, saugiai tarp medžių pastatytą koplytėlę. Žvarbi žiema Žemaitijoje. Ir liūdesį, ir viltį santūriomis spalvomis išsako Danguolė Martinaitienė iš Vilniaus. Autorei skaudu dėl „Dumblino ežerėlio“ kaimo pakrašty, dėl „Apleistos sodybos“. Bet prasideda „Atšilimas“, „Žiema traukiasi“... Vilnietė Eugenija Martinaitytė keliauja po pamėgtą, akacijomis žydintį Žvėryną. Stebi jo vaizdus pro langą, apsilanko Birutės gatvės kieme, susidomi mėlynu namu, retu architektūriniu statiniu Vytauto gatvėje. Algiui Petruokai iš Panevėžio parūpo įamžinti begriūvantį Palėvenės dvarą, Panevėžio vėjo malūnus, didingą Marijonų vienuolyną. Panašią temą gvildena ir panevėžietis Albertas Valikonis. Kelio vingis juosia medžių slepiamą Aukštadvarį, „Senuosius Klebonų kaimo kapus“ saugo milžinai ąžuolai ir pražilę berželiai. Mėlynuoja grakšti „Kristaus karaliaus cerkvė“. Ar kas nors pasirūpins kaimo pakrašty begriūvančiu stogastulpiu?

Anot menotyrininkės, dailininkės Dalios Puodžiukienės, uteniškė tapytoja Jolita Gradauskaitė-Levčenkienė yra viena savičiausių menininkių, kasdienę aplinką pakylėjanti į amžinumo terpę. Tarsi glostyte nuglostytas visas „Gimtinės kvapo“ ciklas. Prie šulinio gagena žąsys ir antys, prieangyje snaudžia katinas. Pasieniais su gražiomis langinėmis svyra sunkios bijūnų kekės, saulės atokaitoje džiūsta ant tvorų sumautos puodynės. Kasdieniams darbams pasiruošę ištikimi baltakarčiai sarčiai.

Plungiškės Vlados Mišeikienės peizažus pagyvina kontrastingos spalvos, besiganančios avelės, meškeriotojo siluetas valtelėje. Gilų viduržiemį Modesta Elena Pocienė, Kauno rajono „Piliuonos“ studijos tapytoja, girdi angelišką „Kalėdų varpų“ gausmą, vasarą gėrisi pelkėje braidančiomis gervėmis, stebi pusryčiaujančią upių karalienę lydeką. Ramias pilkšvas, rusvai gelsvas spalvas įgudusiai klojanti vilnietė Erika Šernaitė nuošalioje jūros pakrantėje pastato suolelį, stebi droną valdantį berniuką. Pro tirštą pilką rūką vos vos gali įžiūrėti skubančius žvejus („Stinta eina“). Kol migla dar neišsisklaidė, susirask „Ramybės“ švyturį.

***

Kai kurių autorių kolekcijose randi visko. Pasigrožėjęs panevėžietės Jūratės Abromavičienės kompozicija su lubinais ir rainu katinu, kartu su paukščiais pasiklausęs fantastiško, stilizuoto „Senojo gluosnio pasakojimų“, atsiduri judrioje Panevėžio Bajorų gatvėje ir sutinki išsipusčiusį „Užgavėnių“ žydą su ilgais „peisais“. Kam, jei ne klaipėdiškiams šlovinti jūrą? Ką Snieguolė Yair betapytų – ant kranto ištrauktą valtį sodyboje, „Žvejonę“, prie jūros bėgančias žvejo dukras, net mažą žąsiukus lesinančią mergaitę – šėlte šėlsta, maišosi visos spalvos. Ir tema, ir spalvų derme įvairi panevėžietės Nijolės Jackevičiūtės tapyba. Prie raudono namo žydinčios geltonos lelijos. „Prosenelės“, kilmingos damos, portretas. „Javapjūtė“ su bėriukų traukiama arkline javapjove. Panevėžio buvusi Turgaus aikštė, grindiniu dardantys vežimai ir arklių kanopų kaukšėjimas.
Nutiesusi laiptelius į „Ąžuolų kalną“, kaunietė Jūratė Marija Jaronienė iš „Piliuonos“ studijos nutapo geriausio sprendimo ieškančio „Išradėjo“ portretą, o Suomijoje susidomi „Švento Andreas bažnyčios varpine“. Nutapiusi vakaro sutemų melsvinamą „Daniliškio liepų alėją“, panevėžietė Irena Jasiūnienė tarsi grąžina laiką – ant lieptelio suklupusi moteris su kultuve skalbia žlugtą. Pro tamsius brūzgynus prasibrovusiame akmenuotame upeliuke iškylauja „Seserys“. Turi ką spalvomis papasakoti patyrusi tapytoja piliuoniškė Janina Petraitienė. „Parke“ vaikštinėjančiai porelei nė motais, kad prie suolelio paliko skėtį. Kas tykios kaimo sodybos kiemo šeimininkas? Žinoma, kad gaidžio šeimyna. Pasteliniai tonai, pustoniai gaubia prie pilies kuorų esančio Vyčio ant piestu stovinčio žirgo paminklą. Netrukus autorė nukeliauja ir prie įsisiautėjusios jūros. Audra blaško vienišą burlaivį.

***

Trumpai drūtai peržvelgėme parodos ekspoziciją. Belieka sulaukti vertinimo komisijos sprendimo ir sužinoti, kas tapo dvidešimt ketvirtuoju Adomo Varno premijos laureatu, parodos prizininkais...

 

Rasti svetainėje

Projektus svetainėje finansuoja:

Straipsnių ir filmuotų reportažų ciklas, skirtas LTS 55-mečiui

"Strateginė Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos finansavimo programa"
"Virtualios tautodailės parodos, skirtos LTS 55-mečiui"

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2021