Norą kurti galime pajusti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Jei šiam potraukiui lemta atsiskleisti per tapybos raiškos priemones, galime pastebėti labai įdomių ir netikėtų kūrybinių rezultatų. Vyresniame amžiuje tapyti pradėję menininkai neretai lieka savamoksliais, gebėjimus piešti, komponuoti ir tapyti ugdantys nebent bendraminčių rateliuose ar pleneruose. Visgi yra ir tokių, kurie uoliai kimba į mokslus ir dažnai savo talentu ir įdėto darbo rezultatais pralenkia net visą gyvenimą kūrusius menininkus. Galima įžvelgti ir vieną svarbų bendrą bruožą, dažnai vienijantį vyresniame amžiuje pradėjusius tapyti žmones – tai tautodailė. Tautodailė kaip žanras, kaip mąstysena, kaip simbolių ir tradicijų visuma lydi juos nuo pirmųjų kūrybinių žingsnių ir pasireiškia tiek braižo primityvumu, tiek ir pasirinktu kompozicijų teminiu lauku. Tapę Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariais, tokie tapytojai atranda bendraminčių ratą ir galimybę ne tik gilinti žinias, bet ir eksponuoti savo kūrybą parodose bei konkursuose. Kūryba tampa gyvenimo būdu ir produktyvumą skatinančia kasdienybės palydove. Tautodailininkų sąjungos gretose rasime nemažai profesionalių dailės mokslų nebaigusių vyresnio amžiaus tapytojų. Dvi iš jų, Vilniuje gyvenančios – Ona Irena Januševičienė ir Almina Puskunigienė, kuriančios skirtingai, bet nestokojančios ir sąsajų.
Ona Irena Januševičienė – tapytoja, pašaukimą tapyti atradusi jau sulaukusi šešiasdešimties. Tapybos mene ji rado ne tik saviraiškos galimybes, bet ir progą pažinti akademinės tapybos išraiškos priemones bei komponavimo principus. Tapyti O. I. Januševičienė mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur atrado ją supratusius ir palaikiusius mokytojus Vidą Sevrukienę, Vytautą Pošką, Vytautą Dubauską. Kūrybiškoje dailės mokyklos aplinkoje O. I. Januševičienė mokėsi tapybos pagrindų ir palaipsniui atrado savitą kūrybos braižą. Žvelgiant į ankstyvuosius autorės darbus, matome drąsius ir sėkmingus bandymus įvaldyti natiurmorto žanrą. Būtent natiurmortas dažniausiai lydi profesionaliai tapyti besimokančius pradedančius tapytojus ir padeda jiems įvaldyti spalvų gamą, lavinti erdvės pojūtį bei kompozicinius gebėjimus. O. I. Januševičienės natiurmortai pasižymi potėpio laisvumu, spalvos grynumu. Jie atskleidžia dailininkės techninį pasirengimą, naujai savyje atrastą talentą ir nuoširdų norą tapyti. Vėlyvesni autorės natiurmortai „Rytas“, „Obuoliai“, „Derlius“ nutapyti ekspresyvia maniera, stilistiškai vieningi ir spalviškai įdomūs. Menininkė pernelyg nenukrypsta į detales ir siekia laisvos, nesuvaržytos kūrinio išraiškos. Savo kūrinius O. I. Januševičienė pristatė ir visuomenei, eksponuodama juos 2015 m., 2017 m. ir 2019 m. antroje, trečioje ir ketvirtoje Respublikinėse tautodailės konkursinėse parodose „Natiurmortas", kurias rengė Lietuvos tautodailininkų sąjunga.
Kūrybinio išsilaisvinimo erdve menininkei tampa peizažo žanras. O. I. Januševičienė atranda Lietuviško peizažo idilę ir romantiką dalyvaudama Lietuvos tautodailininkų sąjungos bendrose parodose ir pleneruose. Dalyvavimas pleneruose ne tik suteikia menininkei galimybę lavinti tapybos įgūdžius, bet ir padeda atrasti savitą braižą. Kūrėjos peizažams būdingas jautrus šviesotamsos pajautimas, atidus spalvos parinkimas ir drąsus potėpis. Kaip ir natiurmorto žanre, O. I. Januševičienė atsiriboja nuo pernelyg smulkmeniško detalių ištapymo ir koncentruojasi į nuotaikos, šviesų bei spalvų perteikimą. Menininkės peizažai išsiskiria ne tik ekspresionistine tapymo maniera, bet ir impresionistiniu spalviniu virpesiu. Gylio, tekstūros ir išskirtinumo jiems suteikia įvairių tapybos technikų panaudojimas, tame tarpe ir faktūros išgavimas smailiuoju teptuko galu. O. I. Januševičienės peizažai spalvingi, gyvybingi, kupini nuotaikos ir dramatiškumo. Kai kuriuose savo darbuose autorė atsisako realistinio vaizdavimo principų ir pasineria į ekspresiją, kurioje svarbiausiais paveikslo elementais tampa itin drąsus ir dramatiškas potėpis ir koloritas. Daugiausia O. I. Januševičienė tapo gamtos vaizdus bei marinistines Lietuvos pajūrio kompozicijas, tačiau gausioje dailininkės kūryboje, galima sutikti ir keletą urbanistinių peizažų. O. I. Januševičienė – nuolat tobulėjanti tapytoja, kurios kūriniuose susipina akademinis pasiruošimas ir pozityvus užsidegimas kurti bei mokytis. Platus kūrybinis laukas, technikos ir kolorito išmanymas, leidžia dailininkei gilintis į įvairius tapybos žanrus ir išraiškos būdus.
Tautodailininkės kūryboje susipina klasikinės tapybos braižas, savitas požiūris bei spalvinis pajautimas ir ekspresyvistinė meninė raiška. Dailininkė aktyviai kuria natiurmortus ir peizažus pasirinktame teminiame lauke ir savo paveikslais perteikia individualų požiūrį į ją supančią aplinką. Dėmesio sutelkimas į kūrinio visumą, kūrinių gausa, sistemingas dalyvavimas parodinėje veikloje bei pleneruose leidžia O. I. Januševičienę laikyti nuolat tobulėjančia ir intensyviai kuriančia savo srities profesionale. Reikšminga, jog autorė pradėjo tapyti tik vėlesniame amžiuje, tačiau tai nesutrukdė jai ne tik išreikšti savo kūrybiškumą tapybos priemonėmis, bet ir siekti visapusiško išsilavinimo šioje srityje bei sėkmingai pristatyti savo kūrinius parodose.
Almina Puskunigienė universitete įgijo inžinierės-statybininkės specialybę, tačiau nuo 1967 m. autorė lanko Vilniaus dizaino mokymo centro senjorų studiją „Sidabrinis pavasaris“ bei aktyviai dalyvauja tapytojų pleneruose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. A. Puskunigienė daugiausia kuria akvarelės bei pastelės technikomis. Jos paveikslai išsiskiria švelniu, pasteliniu koloritu. Autorės kūriniams būdingas potėpio lengvumas, spalvos skaidrumas, impresionistinis virpėjimas, akimirkos fiksavimas. Tai suteikia menininkės darbams perregimumo pojūtį, perteikia subtilų ir jautrų pačios autorės požiūrį į kūrybinį procesą. Paveiksluose dominuojantis šviesus žemės atspalvių koloritas kuria mums atpažįstamo Lietuvos peizažo vaizdą. Dailininkės peizažų įvairovėje esama ir M. K. Čiurlionio braižui artimų kompozicinių sprendimų, spalvinių sąskambių. Dailininkės darbai pasižymi jautriu kolorito susiliejimu, potėpio virpesiu. O paveikslų siužetai artimi impresionizmo tapybai – čia ir medžių, ir vandens motyvai, prabėgusios akimirkos trapumas ir ilgesys.
A. Puskunigienė taip pat kuria ir kamerines kompozicijas, artimas natiurmorto žanrui. Jose dominuoja gėlių kompozicijos. Šiems paveikslams būdingas laisvas, ekspresyvus komponavimas ir raiška. Gėlių žiedai nėra vaizduojami fotografiškai tiksliai, autorė stengiasi perteikti jų medžiagiškumą, trapumą, laikinumą. Tam ji pasitelkia laisvą potėpį, drąsų štrichą. Menininkės drobėse galima justi trapumo, laikinumo ženklus. Tam išreikšti ji pasitelkia laisvą potėpį, drąsų štrichą, o paveiksluose dažniausiai dėmesys sutelkiamas į konkrečių, išieškotų augalų rūšį. Taip gimsta kūrybiška ir jautri augalo studija, kurios vizualinė raiška, kaip ir peizažuose, nenutolsta nuo impresionistinio vaizdavimo. Tokie natiurmortai yra lyg trumpo gėlės žiedo gyvenimo pasakojimas, jo laikinumo įamžinimas. Ekspresija ir dinamika žavi paveikslai su mišriomis gėlių kompozicijomis, kuriose nei augalo rūšis, nei realistinis jo atvaizdavimas nėra esminiai. Čia svarbiausia laisvumo pojūtis, spalvų ir potėpių tėkmė.
Kaip atskirą kūrybinę visumą būtų galima įvardyti A. Puskunigienės pieštus portretus. Šie piešiniai bene geriausiai atspindi dailininkės profesionalumą ir akademinio piešinio išmanymą. Autorė ne tik tiksliai vaizduoja žmogaus portretą, bet ir kruopščiai perteikia jo nuotaiką, individualumą. Nors ši kūrinių grupė ir nėra gausiausia, ji prasminga A. Puskunigienės kūrybos kontekste. Tautodailininkės kūryboje susipina impresionistinės bei ekspresyvios tapybos braižas, jautrus spalvinis pajautimas ir akademinio piešinio išmanymas. Menininkė aktyviai kuria peizažus, natiurmortus ir portretus pastelės bei akvarelės technikomis.
Abi tapytojos kūryboje ne tik išlaisvina mintis ir pojūčius, bet ir atranda naujų galimybių mokytis, tobulėti, praplėsti akiratį. Sistemingas darbas ir savo krašto tradicijų pajautimas leidžia joms atskleisti save tautodailės tapybos plotmėje. Menininkės nesistengia savo kūryba perteikti sudėtingų socialinių ar politinių žinučių. Jų paveikslai dvelkia ramybe, kalba apie savojo krašto grožį, metų laikų virsmus bei neblėstantį žmogaus potencialą kurti.