Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

b_700_383_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2021_Jore_virselis.jpg

2020 metų pabaigoje Kaišadorių „Printėjos“ leidykla-spaustuvė 500 egzempliorių tiražu išleido unikalią kaišiadorietės tautodailininkės, tradicinių amatų meistrės, edukatorės, edukacinių užsiėmimų „Šiaudinukas“ rengėjos, Žiežmarių kultūros centro floristikos būrelio vadovės, fotografės Jorės Jurgitos Treinytės knygą „Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas“. Knygoje pristatomi tradiciniai senieji lietuviški amatai, mokoma, kaip pasigaminti ir dekoruoti šiaudinius sodus ir žaisliukus, advento vainikus, verbas, žolynukus, kaip dažyti margučius, kaip karpyti karpinius. Nuostabiausia yra tai, kad tautodailininkė, fotografė Jorė Jurgita Treinytė yra profesionali visų šių amatų – dirbinių – meistrė-kūrėja. Jos kūryba susijusi su gamtos ciklais, gyvenimu darnoje su gamta.

 

Knygoje – Jorės Jurgitos Treinytės dirbinių fotografijos, o tekstų autorė – Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė, lėlių ir žaisliukų kūrėja, norvegų kalbos mokytoja iš Prienų rajono. Tekstai išsiskiria ypatingu jautrumu, vaizdingumu, pabrėžiama, kad Jorės Jurgitos vystomi tradiciniai amatai siejasi su gamtos – metų laikų ir švenčių – ciklais. Juk kiekvienam metų būdingu skirtingi amatai, pvz., pavasarį rišamos verbos, marginami margučiai, vasarą renkami žolynukai, džiovinami šiaudai (rugpjūčio mėnesį), rudenį-žiemą (ypač prasidėjus adventui, gruodžio pradžioje) gaminami šiaudiniai sodai ir žaisliukai, advento vainikai.

Itin svarbi simbolinė šių dirbinių prasmė. Jorės Jurgitos Treinytės dirbiniuose atsiskleidžia baltų simbolikos įvaizdžiai (pvz., ant knygos priekinio viršelio sumaketuotas saulės motyvas).

Svarbu paminėti ir dizainerio Roko Gelažiaus indėlį, kuris parinko gerą vizualinę medžiagą, puikias Jorės Jurgitos dirbinių fotografijas ir subtiliai sumaketavo knygą.

Knygoje pristatomas ir kūrybinis Jorės Jurgitos Treinytės kelias, subtiliai parodoma, kaip plėtojosi vystėsi Jorės kūrybingumas, kaip ji, VDA baigusi fotografijos ir medijos studijas, prisijaukino, pamilo ir prakalbino šiaudą, žolynus. Kaip teigia pati tautodailininkė, šios knygos idėja ir kūriniai brandinti apie dvidešimt metų.

Apie šios knygos gimimą pakalbinau ir pačią tautodailininkę Jorę Jurgitą Treinytę.

Jorė Jurgita Treinytė Žolinių dieną. Asmeninio archyvo fotografija
Jorė Jurgita Treinytė Žolinių dieną. Asmeninio archyvo fotografija

Kaip gimė knygos idėja? Kaip suprantu, ji brandinta gana ilgai?

Klausdama manęs, kalbate Ievos žodžiais. Tai jos tekstai, taip ir turi būti. Baigusi VDA fotografijos ir medijos meno studijas, kad ir kokį dirbinį padarydavau, fotografuodavau ir dėdavau kaip kūrybinį darbą į archyvą. Ir fotografijų archyvą rinkau, tiesa, tik baigusi studijas, peržvelgiau savo fotografijas ir išleidau mažą dviejų egzempliorių knygutę, kuri viena darbo paieškose pas kažką negrąžinamai liko.

VDA specialybės dėstytojų per atsiskaitymus buvo suformuotas mąstymas, kad kai ką nuveikti reikia, tad man knygos mintis atrodė savaiminė. Iš pradžių neapčiuopiama, vėliau, susikaupus dirbiniams, vis labiau ryškėjanti. Fotografuodavau, nes dirbiniai čia pat išnykdavo (dovanos, mainai, pardavimai) ir jie, skirtingai nuo fotografijų, turėdavo šiokią tokią vertę, apčiuopiamumą, buvo žmonėms reikalingi. Atėjo laikas kažką daryti su tuo, ką turiu sukaupusi. Po kokių dešimties penkiolikos metų, pradėjau kalbėti, kad norėčiau visa sudėti į leidinį. Bet tai, kad kalbėjau, lengviau darbuose nebuvo, žmonės tiesiog pasidžiaugdavo puikia mintim ir tiek. Po truputį mintis turėti knygą tirpo. Buvo ir taip ką veikti, knyga buvo mano tyli užmačia, kuri tik man kaip darbų aplankas reikalinga, kad parodyčiau tai, ką sugebu, pasididžiuoti tarsi nėra prasmės, tai galiu daryti ir mažais darbais, neinvestuodama savo laiko. Prasmę, kad žmonėms būtų reikalinga tokia knyga, sudėliojau vėliau – mano dirbinius ne tik įsigydavo, bet ir kviesdavo pamokyti, kaip juos daryti. Vadinasi, knygoje turėtų būti mokymai. Mokytojavimas – tokia stebuklinga profesija su pašaukimu, kai ateina laikas dalintis tiesiog reikia dalintis, vėliau tai išeina savaime. 

Galvojau, jei parašysiu projektą, kuriame viską padarysiu, bus lengviau, bet projekto, jį užpildžiusi, neišsiunčiau nei vienais, nei kitais metais, tai ėmė netekti prasmės. Šokių stovykloje sutikau jauną moterį žolininkę, kuri sakė visiems atnešti po žolių pluoštelį. Suskyniau visokių, o nendrę nupjoviau prie žemės, ketindama vėliau panaudoti jos šiaudelius, ji buvo ir už mane aukštesnė. Žvilgtelėjo žolininkė Silvija Statkutė ir sako: „kodėl tu nedarai kažko, kas yra tavo tikslas, žiūrėk jau net nepatogu, turi būtinai jį įgyvendinti.“ O mintyse man – knyga. Sukilo tie žodžiai manyje kaip didžiulis paskatinimas. Ir darkart Romuvos stovykloje sutikau kitą raganą Ritą Balkutę, šiai žolelių puokštę atnešus, tarp kitų buvau įdėjus karliną, pilną žiedų, augalas buvo pusiau žalias, pusiau nudžiūvęs, bet džiovinant dirbiniams tai nieko nereiškė, svarbiausia – gražūs žiedai. Klausia manęs būtent apie tą karliną žolelių žinovė ir sako, kad ji iš puokštės verčiausia, maža to, jau pusiau numirus, jei nepadarysiu dabar, tai ir nepasirodys. Supurtė mane tie žodžiai lig gelmių, žinoma, pirma mintis – knyga, su kuria taip delsiu.

Jorės Jurgitos dirbiniai
Jorės Jurgitos dirbiniai

Atsisėdusi surinkau per visus metus kauptas visur išsibarsčiusias fotografijas (vėliau tą patį reikėjo padaryti su savo tekstais, kuriuos perdaviau Ievos žiniai). Susitikusi su LTS pirmininku Jonu Rudzinsku ir redaktore Gražina Jurgaitiene kavinėje per mano nešiojamą kompiuterį žiūrėjome daugybę fotografijų. J. Rudzinskas pasiūlė knygos stuktūrą: pirma – mano kūryba ir darbai, vėliau pasakojimas, kaip pasigaminti ir trečioje eilėje – mano kelionės pas žmones, kur tuos dirbinius gaminame. Kaip matėme, dizaineris paskutinę dalį atmetė, fotografijose – mano darbai. 

Fotografijas išrūšiavau pagal temas, mėginau pati sudėti, sumaketuot, bet po to supratau, kad darbą turiu kažkam perduoti. Juolab neturėjau dvasinių jėgų surašyti tekstą, žodžius savo darbams. Kai Ieva įsiklausė į mano sumanymus, iš karto sutiko parašyti tekstus. Maža to, ji viską susistemino,  sumanė stuktūrą. Skyrių apie mane parašė, kad išplėčiau akis ir ausis. Labai gražus pasirodėo , to nebūčiau apie save kalbėjusi. Svarbiausia dalis buvo tekstai prie kiekvienos temos dirbinių. Tai, kuo aš pasidalijau siųsdama savo rašto medžiagą, buvo puikiai papildyta jos pastebėjimais, papildomais šaltiniais, visa sulydyta į vientisą tekstą. Pabaigus liko viena tema – karpiniai, ją darėme atskirai, ji taip pat gražiai įsiliejo į bendrą knygą. Ievos darbas su pagyrimu – knyga lengvai skaitoma. Kas įdomiausia, ji (Ieva) pajautė mano braižą, asmenį, jos tekstuose daug manęs. Darbas nusipelno aukščiausio įvertinimo. Žmogus turintis Dievo dovaną – rašyti.

Jorės Jurgitos Treinytės sukurtas sodas su arkliukais. Asmeninio archyvo fotografija
Jorės Jurgitos Treinytės sukurtas sodas su arkliukais. Asmeninio archyvo fotografija

Su dizaineriu buvo panašiai: dirbo tyliai, atsiuntė pirmą dalį peržvelgti, patvirtinti, pagal sutartą laiką atsiuntė jau sumaketuotą leidinį. Jis buvo puikus! Štai ką reiškia, kai perduodi tai, ko negali, profesionalams. Dizainerio vaizdų kalbą aš labai supratau, kai keitėme fotografijas, derinome, perfotografavau  tai, ko reikėjo, labai džiaugiausi, buvau dėkinga, „skraidžiau“ ir šypsojausi matydama tobulą rezultatą. Šie du žmonės be manęs yra labai svarbūs. Sakau „Mano knyga“, mano užmačia, bet be jų, nebūtų to, kas dabar yra.

Dar buvo du žmonės, kurie prieš spaudą skaitė knygą. Vienas iš jų mano lietuvių kalbos mokytoja, auklėtoja, kuri kruopščiai perskaitė tekstus ir dar ištaisė smulkias klaidas. Mokytojai esu dėkinga dar nuo mokyklos laikų už jos pasitikėjimą, talento manyje įžiūrėjimą, jauno žmogaus palaikymą ir supratimą.

Gal ir pati nesuvokiu, gal kažkam ši knyga bus svarbi, reikalinga. Daug padėkos, šilumos, susižavėjimo, džiaugsmo jau sulaukiau, kad ir virtualiame karantino laikotarpyje, kai kuriuos žmones matydavau ir gyvai. Nuostabus jausmas. Pirmiausia susižavima knygos vaizdo, dizaino kokybe, manau, skaitantys supras ir teksto kokybę.  Knygos esmė dirbinių mokymai, ką man bekalbant ir pristatant knygą puikiai pajautė Ieva. 

Taip pat antrasis žmogus, perskaitęs mano knygą, buvo mokslininkė etnologė, mitologė Daiva Vaitkevičienė, ji pasakė vieną pastabą ir tarė, kad esminių klaidų nėra. Be galo nudžiugino jos geri žodžiai, skraidžiau, kaip ant sparnų.

Kas Jums pačiai mieliausia iš tradicinių lietuviškų dirbinių? Ką lengviausiai „prakalbinti“ – šiaudą, lauko smilgą, margutį, popierių?

Pradėjau nuo šieno, iš pradžių su juo tapatinausi, labai daug laiko atidirbta, buvau nustebusi ir priblokšta kažkada po pastebėjimo, kad tai tarsi ne mano, kad tai ne aš, kad tai gali ir kiti daryti, mano mintimis gali imti kurti kiti.  Kopijavimas nuo manęs (autentiškų minčių) ir pačios kopijavimas nuo kitų kūrėjų. Labai jautri tema, kelianti visokių jausmų paletę. Kai pats kopijuoji, džiūgauji savo atrastom naujienom, kai kitas nuo tavęs ir pristato kaip savo, tau skaudu, pikta, niekinga. Tuos jausmus vis mokausi paleisti, neužgniaužti, dalintis. 

Labai įdomi kopijavimo klausimu tautinio paveldo tema: ji skatintama. Jei atkartoji, tai – tradicijų tęstinumas. Beje, kopijuodamas ypač pirmuosius dirbinius, įsisavini naujas žinias, tiesiog būtina mokantis kopijuoti. Vėliau reikia ieškoti savo stiliaus, minčių. Kažkas pasakė: kitaip taip ir liksi  kažkieno pasekėju.

Aš keičiu temas: dirbu tai su viena, tai su kita medžiaga. Iš pradžių buvo tik žolynai, nes turime sodą, kur juos auginame, vasaros bėga gamtoje. Vėliau atsirado margučiai (žmonių pakvietimu, noru), popierius (patogi, švari, visiems prieinama medžiaga darbui namuose, čia mokyklos laikų karpinių vadovės Almos Bernatonienės pradinis įdirbis). Labai įtraukė šiaudeliai, užbūrė pasakojimai apie juos, apie šiaudinių sodų sakralines prasmes.  Paimi darbą, jį darai ir jis rankose tirpsta. Kartais, kai keiti medžiagą jos visai nesinori, bet darai ir prisijaukini.

Pastebėjau, kad iš apeiginių, šventų dirbinių turiu ir verbas, ir margučius, ir šiaudinius sodus, ir advento vainikus, net eglutės žaisliukus – nuorodą į šventę. Gal toks žmonių poreikis, gal man taip savaime susidėlioja. Popieriaus karpiniai yra praktiški, skirti buičiai, nors ir jais prieš šventes gausiau pasipuošdavo. Pagal tradicinių dirbinių aprašą dar man trūktų bičių vaško apeiginių žvakių. Myliu jas, vaškas atsiranda marginant margučius ar kuriant advento vainikus, bet gal susilaikysiu, tebūna bitės kitiems. 

b_700_792_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2021_Jore_virselis_be_nugareles.jpg

Šiame unikaliame leidinyje – šeši skyriai. Kiekvieno jų pradžioje kalbama apie su tam tikrais tautinio paveldo dirbiniais susijusius papročius, vėliau supažindama su tų dirbinių atlikimo / sukūrimo būdais, dar vėliau pristatomi Jorės Jurgitos Treinytės sukurti dirbiniai. Kūrėjos pasaulis pradedamas pateikiant Jorės Jurgitos šiaudinius dirbinius: sodus, žaisliukus, girliandas. Pasirodo, kad šiaudo paruošimas yra pusė kūrybinio proceso, o sodui sukurti reikia bent trijų dienų: „vieną dieną ruošiami šiaudeliai, kitą veriama sumanytoji sodo struktūra, trečiąją dieną rišami mažieji papuošimai, žaisliukai ir viskas sujungiama į visumą“1. Jorė Jurgita taip liudija apie savo pirmąją pažintį su sodais: „Sodus pradėjau rišti dėl būrelio narių, kad būtų kuo įvairesni floristikos dirbiniai. Išmokau rišti ieškodama žinių internete, ypač padėjo pradžiamokslio pamokos iš Kauno tautinės kultūros centro puslapyje rastos internetinės knygelės. Dar sodus perprasti padėjo gyvas pabuvimas vienoje Marijos Liugienės pamokoje, kurioje mokė rišti patį mažiausią sodą iš dviejų piramidžių.“ Svarbu paminėti, kad tarp šiaudinukų, mažųjų papuošimų, populiariausi – gamtos pasaulio simboliai: žvaigždutės, saulutės, paukščiukai, širdutės.

Kitas knygos skyrius skirtas advento vainikams. Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė pažymi, jog seniausiai Lietuvoje advento vainikas yra rišamas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte, dėl vokiškos protestantiškos įtakos. Vainikai yra apskritimo formos, rišami iš eglių ar pušų šakų, tvirtinami siūlu ant sulenkto vytelių lanko. Advento vainiko papuošimui pasitelkiami džiovinti augalai, pavyzdžiui, kraujažolės, šlamučiai, pušų arba eglių kankorėžiai, kt.

Trečiajame skyriuje pristatomos verbos, jų įvairovė (volelinės, rykštelinės, plokščios, figūrinės). Knygoje mokoma, kaip rišti Vilniaus kraštui būdingas volelines ir rykštelines verbas. Pristatoma augalų, tinkamų kurti ir rišti verboms, įvairovė (pvz., kermėkai, gubojos, kraujažolės, šlamučiai, įvairios gėlės, kt.). Augalai, skirti verboms rišti, turi būti renkami ir džiovinami vasarą. Ievos Anelauskaitės-Motiejauskės tekstą lydi Jorės Jurgitos sukurtų įvairiaformių verbų fotografijos. Išskirtinis dėmesys Jorės Jurgitos verbose skiriamas ir paukščio figūrai, kuri dažniausiai komponuojama viršutinėje verbos dalyje.

Kitas knygos skyriuje kalbama apie margučius, kiaušinių marginimo tradicijas. Skyriaus pradžioje apžvelgiama apeiginė margučių prasmė. Atskirai aptariamos kiaušinių marginimo vašku ir kiaušinių dekoravimo skutinėjant, kiaušinių marginimo natūraliais gamtiniais augaliniais dažais technologijos.

Penktasis knygos skyrius pasakoja apie šiaudinukus – įvairių dydžių žolynukus, skulptūrėles iš šiaudų ir žolynų. Dėl žolynukų, kūrinių iš šieno, Jorė Jurgita pradėjo kurti. Pirmieji šiaudinukai buvo višta, paukščių skulptūrėlės, elniai. Šiaudinukai kuriami imant žolynų, šieno kuokštą ir pinami sutvirtinant figūras siūlais. Tarp populiariausių Jorės Jurgitos sukurtų šiaudinukų – paukščiukų, arkliukų, ožiukų, elnių, zuikučių – motyvai.

Paskutinis knygos skyrius yra skiriamas ažūriškiems, juvelyriškiems Jorės Jurgitos Treinytės karpiniams iš popieriaus. Apskritai karpymo menas, karpiniai reikalauja ypatingo kruopštumo, preciziškumo. Lietuvos tautinio paveldo apraše karpiniai skirstomi į langų užuolaidas, lentynų papuošimus, paveikslų rėmų apvadus, kalėdinės eglutės papuošimus, servetėles. Jorė Jurgita yra išbandžiusi ir profesionaliai įvaldžiusi visą karpinių įvairovės diapazoną. Karpyti išmoko vaikystėje, lankydama mokyklinį karpinių būrelį pas Almą Bernatonienę.

Ši knyga, kaip teigia tekstų autorė Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė, skirta ir jauniems, ir seniems. Leidinio tikslas – kad žmonės, susipažinę su knygoje aprašomomis dirbinių technologijomis, patys pradėtų kurti.

Pristatymą norėtųsi užbaigti tekstų autorės Ievos žodžiais, „Kaip senovės baltų pavasario šventė Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų, taip Jorė – Jurgita budina šiandienos lietuviuose etnines šaknis, primindama, jog gamta, augalija – mūsų iš senovės atsineštos vertybės, kurias ir šiandien – net jei ir dėl kitų priežasčių – turime saugoti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms“2.

Knygą galima įsigyti tiesiogiai kreipiantis į Jurgitą Treinytė per jos Facebooko paskyrą arba el. paštu – Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. (kaina – 15 Eur).

1 Jorė Jurgita Treinytė. Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas. Kaišiadorys: Printėja, 2020, p. 19

2 Ten pat, p. 12.

Rasti svetainėje

Projektus svetainėje finansuoja:

Straipsnių ir filmuotų reportažų ciklas, skirtas LTS 55-mečiui

"Strateginė Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos finansavimo programa"
"Virtualios tautodailės parodos, skirtos LTS 55-mečiui"

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2021