Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Tautodailininkė Malvina Petraitienė (Kudūkytė) gimė 1920 metų rugsėjo 30 d. Rokiškio rajone, Suvainiškio miestelyje, Povilo Kudūkio ir Onos Przewlockos šeimoje. Tėvas P. Kudūkis, mokytojas, tais pačiais metais gavo paskyrimą vadovauti Pandėlio mokyklai. Šeima, kurioje jau augo ir vyresnė sesuo Elena, Pandėlyje praleido 10 metų, o vėliau, dar sykį tėvą paaukštinus, išvyko gyventi į Rokiškį, kur P. Kudūkis ėmėsi vadovauti Rokiškio gimnazijai.

b_700_933_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_IMG_5973.jpg

1934 m. šeima visam laikui persikraustė į Kauną, laikinąją sostinę. M. Kudūkytė-Petraitienė įstojo mokytis į Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, kurioje itin susidomėjo daile: gimnazijoje mergaičių meniniam ugdymui buvo skiriamas nemažas dėmesys, dailės pamokų metu mokinės piešė gipsinius modelius, taip pat ateidavo ir pozuotojai, mergaitės būdavo supažindinamos su vaizduojamosios ir taikomosios dailės sritimis, meno istorija. M. Kudūkytė-Petraitienė, paskatinta mokytojos, dalyvavo įvairiose tuometinėse gimnazistų dailės parodose, konkursuose. Būsimosios tautodailininkės planus stoti į meno mokyklą, nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1940/1941 metai - paskutiniai M. Kudūkytės-Petraitienės metai mokykloje ir abitūros egzaminai - buvo paženklinti Sovietų Sąjungos okupacijos ir net pirmųjų karo dienų, į Kauną įžengus nacistinės Vokietijos armijai, sugriovusioms natūralią Lietuvos Respublikos valstybingumo raidą. Tais pačiais metais, negalėdama pasirinkti meno studijų, M. Kudūkytė-Petraitienė įstojo studijuoti mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir ištekėjo už provizoriaus Antano Petraičio (1913–2007). Karo metais, ir šis universitetas buvo uždarytas, tad M. Petraitienė, šeimoje jau gimus dviem vaikams, baigė mokytojų seminariją ir 1952 m. pradėjo dirbti pedagoge vienoje iš Vilijampolės mokyklų, o vėliau Kauno aklųjų institute, kuriame dirbo ilgus metus. Mokiniams įskiepydavo meilę menui, kartu su aklais ar silpnaregiais vaikais lipdydavo molio figūras, ekskursijų metu buvo jų „akys“, iki smulkiausių detalių nupasakodama matomus peizažus, juos supančius daiktus ar meno kūrinius. Jai pavesdavo apipavidalinti visus mokykloje vykusius renginius. Pedagoginis darbas jai patiko ir sekėsi, ją kviesdavo skaityti pranešimus apie vaikų auklėjimą kitose mokyklose, ir netgi mokytojų tobulinimosi seminaruose Maskvoje. Turėdama laisvą minutę skaitė daug knygų apie meną ir kultūrą, lankėsi dailės parodose, kolekcionavo lietuvių liaudies taikomojo meno leidinius.

b_700_705_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_1.jpg

1976 metais, išėjus į pensiją, M. Petraitienė pagaliau galėjo atsidėti vien kūrybinei veiklai: daug tapė, liejo akvareles, susidomėjo profesionalia keramika, namuose įsirengė molio degimo krosnis. Įstojo į Tautodailininkų sąjungą, aktyviai dalyvavo parodose ne tik Kaune ir Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jos kūriniai, atstovaujantys Lietuvos tautodailininkų darbus, pabuvojo Rusijoje (Maskvoje), Japonijoje ir kitose užsienio šalyse. Lietuvoje yra surengusi ir savo personalines parodas, gavo apdovanojimus. Tautodailininkė M. Petraitienė buvo minima tuometinėje spaudoje.

b_700_1004_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_2.jpg

Pati keramikė pasakojo, kad tėvai atkreipė dėmesį į jos polinkį menui jau nuo kūdikystės: vos šliaužiojanti mergaitė paimdavo iš atšalusios virtuvės krosnies iškritusią anglį ir imdavosi piešti įvairias fantastines figūras ant plytelėmis išklotų grindų. Menui atsidėjusi antroje gyvenimo pusėje savo kūrybai dažnai motyvų semdavosi iš šiltų vaikystės atsiminimų, ją supančios aplinkos, lietuvių liaudies pasakų siužetų, perskaitytų mėgstamų knygų, pamatytų filmų, krikščioniškų temų, bažnyčiose matytų šventųjų atvaizdų ir daugelio kitų kasdienio gyvenimo inspiracijų. Studijuojant mediciną įgytos anatominės žinios prisidėjo prie tikslaus figūrų proporcijų pajautimo: stilizuodama vaikų ar piemenukų figūras ji specialiai išdidindavo galvas, norėdama toms figūroms suteikti vaikiško atpažįstamumo, liaudies menui būdingų formų. Tuo pačiu akvarele, pieštukais ar guašu piešė daugiafigūres bažnytinių procesijų, pasakų herojų, knygų personažų įkvėptas kompozicijas stebėtinai tiksliai atkartodama iš minios išnyrančių charakteringų ir įdomių tipažų detales, išryškindama atskiras detales.

b_600_1009_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_3.jpg

M. Petraitienė kūrė dekoratyvines lėkštes, plokštes, skulptūras. Kaip minėta, vienas mėgstamiausių jos motyvų ir įkvėpimo šaltinių buvo lietuvių liaudies dainos, pasakos, jų personažai. Kūriniuose sutinkame basus piemenukus, žąsiaganę, Sigutę su karvute, tautiniais drabužiais vilkinčias lietuvaites - atgimstančios Lietuvos šaukles. Tautodailininkė su lengvu humoru žvelgė į gerai pažįstamus storo turtuolio, išsidabinusios apkūnios ponios ar turgaus prekeivės tipažus, kurių motyvais yra sukūrusi nemažai dekoratyvinių skulptūrėlių. M. Petraitienė didelį dėmesį skyrė lietuvių liaudies dainų motyvams: dekoratyvinėse lėkštėse ar pano netgi užrašomi dainų posmai („Aguonėlę sėjau“, „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, kt.), vaizduojami dainuojantys vaikai.

b_600_1064_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_4.jpg

Prie naujo kūrinio atsiradimo susikaupusią savo mamą prisimena jos duktė, dailininkė Eglė Petraitytė – Talalienė: „Mama dirbdavo virtuvėje, atskiros dirbtuvės neturėjo. Labiausiai mėgo kurti ką nors naujo, šviesaus, viską, kas išplaukia iš atminties. Rankos tarsi pačios atgnybdavo molio gabaliuką iškočiodavo jį, sulenkdavo, palankstydavo į priekį - atgal, rasdavo pasvirimo kampą, iš kito rutuliuko su steku išskaptuodavo veiduką, kurį priderindavo prie apatinės dalies, ir staiga atsirasdavo torsas, kuriam tereikėdavo sukurti ,,šukuoseną“. Tam ji naudodavo arbatos sietelį: su nykščiu spausdavo jos rankoms paklūstantį molį ir išlįsdavo nuostabios garbanos. Norint jas prilipinti prie veidelio, tereikėdavo pamirkyt pirštą į visada po ranka esantį vandens indelį. Tuomet plaštakose iškočiodavo apvalias juosteles, kurias priklijuodavo prie kūno ir dar kartą kritiškai iš visų pusių pasukinėjus kūrinį, pastatydavo jį džiūti. Stebėdavo, ar džiūdamas neaižėja tuščiaviduris kūrinys. Jei reikėdavo, kurią nors vietą vėl pašlapinusi vandeniu pataisydavo. Po poros savaičių pašaudavo į elektrinę krosnelę – išdegdavo. Jis tapdavo jau ne žaliu moliu, o terracotta (it. - degtas molis). Ir štai prieš akis stovėdavo puiki piemenaitė. Kiekvienas jos darbas autentiškas, individualus“.

b_600_1038_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_5.jpg

Vėlyvesniuose darbuose didelę reikšmę užėmė religinė tema: kryžiai-saulutės (kai kurie jų dedikuoti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus apsilankymui Lietuvoje 1993 m.), Šv. Mergelės Marijos portretai, Šv. Antanas, Šv. Jurgis žudantis drakoną, Rūpintojėlis, Velykų avinėliai, Paskutinės vakarienės tema, kitų šventųjų atvaizdai. Akvarelėse ir eskizuose dominuoja Kristaus apreiškimų scenos, paskutinės vakarienės tema ar atlaidų Lietuvos miesteliuose vaizdai.

b_600_959_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_6.jpg

M. Petraitienės kūryboje svarbią vietą užima švilpynės, kurios yra vienas iš labiausiai paplitusių lietuvių liaudies muzikos instrumentų: tai ir paukšteliai, gaideliai, vištytės, avinėliai ar net kiaulytės. Švilpynės dekoruotos lietuvių liaudies ornamentais ne tik kad džiugina akį, bet ir atlieka savo funkciją, jomis galima kuo puikiausiai muzikuoti. Švilpynių techniką tautodailininkei padėjo ištobulinti jos vyras A. Petraitis, kuris taip pat buvo užsidegęs švilpynių kūrimu. Jis išliedavo gipso formas iš žmonos kurtų autorinių modelių, taip paspartindamas švilpynių gaminimo procesą: išėmus iš formos vieną paukštelio pusę, sujungdavo su kita ir pamirkius vandeniu dar braukinėdavo steku ir pirštais, dekoruodavo rankiniu būdu su glazūromis ir vėl pašaudavo į pečių.

b_700_827_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_7.jpg

Keramikė taip pat domėjosi orientalistikos sritimi ir japoniškais motyvais, itin populiariais dar tarpukario Lietuvoje. Tą liudija jos kurtos azijietiškos kaukės, vazelės, japoniškos stilistikos inspiruoti tapybos, akvarelės darbai.

b_700_656_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_8.jpg

Malvinos Kudūkytės Petraitienės kūriniai puošia M. K. Čiurlionio muziejaus Galaunių namus, Kauno P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejų, Rokiškio krašto muziejų-dvarą, Onuškio istorijos visuomeninį muziejų, Jurbarko krašto muziejų, privačias kolekcijas Lietuvoje ir už jos ribų.

Menotyrininkė Ieva Šadzevičienė (M. Petraitienės anūkė)

b_700_825_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_9.jpg

b_700_933_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_10.jpg

b_500_1019_16777215_00_images_iliustracijos_straipsniai_2020_malvina_11.jpg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2020