Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Koks pats gražiausias, grakščiausias, didingiausias Lietuvos paukštis? Atsakymų gali būti ne vienas. Man – gervė. Aš su nuostaba laukiu kiekvieną pavasarį jų sugrįžtančių, su jauduliu stebiu jų elegantišką tuoktuvių šokį, grakštų pasivaikščiojimą tėviškės laukais, arimais ir pievomis. Su ilgesiu stebiu jas vasaros pabaigoje besibūriuojančias, besiruošiančias mus palikti, traukti į šiltuosius kraštus…

Julijos Daniliauskienės karpinys. Šiaulių muziejaus „Aušra“ eksponatas ŠAM D–LM 1156 (šaltinis - www.limis.lt)
Julijos Daniliauskienės karpinys. Šiaulių muziejaus „Aušra“ eksponatas ŠAM D–LM 1156 (šaltinis - www.limis.lt)

Lietuvių tautosakoje gervė, kaip ir kiti stambesni migruojantys paukščiai, pvz. gandras, gulbė, susiję su šeimos, šeiminių santykių peripetijų simbolika. Gervė, prof. etnologo Liberto Klimkos spėjimu, laikyta ir meilės dievaite1. Pasak etnologo prof. Liberto Klimkos, „ nuo švento Juozapo lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Tikrai stebina jų vestuviniai šokiai – jokie kiti paukščiai taip gracingai nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą… […] O štai rudens rūpesčiai irgi siejami su gervėmis. Toks pamokymas: „Pilk rugius gervių gerklėn, ne uodegon“ (žiemkenčius sėti reikia nevėluojant, iki gervėms išskrendant). Ir diena tuokart jau taip sutrumpėja, kad „gervės pietus nuneša ant uodegos“2.

Pasirodo, kad garsiojoje žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“3.  

Libertas Klimka teigia: „Žinant mūsų liaudies dainoms būdingą paralelizmą tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo, nesunku suvokti simbolinę šio paukščio prasmę tautosakoje. Aiškėja, kad po pilkomis gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervelė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje.4

Pasirodo, kad „Meilės dievaitės ženklų reikėtų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, Šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir Pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokę, prisidūkę imdavo žaisti netikras vestuves. Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę“. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per duonkepės krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“. Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“. Tas klausia: „Katras katro?“. Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji“, jeigu išlaikytų bandymą, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras žiužiu. Taip suporuojamas ir visas vestuvinis pulkas. O kas liktų vienas, pabus „kunigu“5.

Gervės įvaizdis svarbus ir lietuvių liaudies žaidimuose. Tik kyla klausimas, kodėl Užgavėnių žaidime „kepama“ būtent gervė? Atsakymas slypi Užgavėnių tradicijoje: gervė – būtinas persirengėlių vaikštynių personažas. Vienas dalyvių apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, į kurią rankovę įsikišdavo lenktą lazdą. Prie lazdos galo pritaisydavo iš dviejų balanų burokų rasalu nudažytą snapą. Tas snapas tampant virvelę galėdavo ir pliauškėti – „gervė“ kalendavo. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti merginas, ypač tas, kurioms jau labai laikas tekėti. Kad jos neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų“ – nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje visas gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų! Etnografų yra užrašyta, kad senovinėse vestuvių apeigose taip pat būdavusi tokia „gervė“6.

Leonardo Gutausko sakmelių knygos „Gervės trimitas“ viršelis
Leonardo Gutausko sakmelių knygos „Gervės trimitas“ viršelis

Prof. Liberto Klimkos teigimu, „Po gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Tačiau dainose ši prakilni paukštė retai minima“7. Pasirodo, kad meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė. Ne veltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant sociumo papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes8. Visgi dera pastebėti, kad L. Klimkos interpretacijos yra hipotetiškos ir negali būti laikomos mokslinėmis.

Svarbu pridurti, kad etnologė Daiva Šeškauskaitė, pagal savo disertaciją išleidusi knygą „Erotika tautosakoje“9, taip pat užsimena apie varijuojančią paukščių simboliką. Minėtoje knygoje „Erotika tautosakoje“ D. Šeškauskaitė aptaria atskirų paukščių bei jų grupių – karvelio-balandžio; anties; žąsų, gulbių, gandro, gervės; gegutės; varno; genio; vištos ir gaidžio simboliką lietuvių folklore ir mitologijoje. Etnologė teigia, kad paukščiai turi įvairialypę simboliką: susiję su gyvenimo virsmais (gimimu, vedybomis, mirtimi), simbolizuoja žmogaus sielą.

Etnologės teigimu, kiekvienas paukštis tautosakoje irgi turi savo vaidmenį. Laukiniai paukščiai – žąsys, gulbės, gandrai, gervės – dalyvauja per pirmąjį susijungimą, lytinį aktą10. Visgi ši D. Šeškauskaitės hipotezė kiek abejotina ir, mano manymu, „pritempta“.

Svarbu paminėti, kad gervių įvaizdis aptinkamas ir liaudies karpiniuose (plg. eksponatą iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus – ŠAM D-LM 115), liaudies stilistikos paveiktose vaikiškų knygų iliustracijose (plg. Leonardo Gutausko knygos vaikams „Gervės trimitas“ viršelį); taip pat Lietuvos dvarų kultūroje (plg. išlikusį varinį spaudą su stilizuota abstrahuota gervės figūrėle – ŠAM I-A 1108).

 

Gervės simbolika slavų ir kitų šalių folklore

Slavų kraštuose, pirmiausia Rusijoje, gervės kartu su gandrais ir lakštingalomis laikomos „Dievo paukščiais“. Gervės simbolika yra susijusi su saule. Tai pasireiškia artimu žodžių, vartojamų šilumai žymėti, skambėjimu: жеравик yra žodis, reiškiantis ir gervę, ir karštas žarijas; karštas – deginantis, karštas, raudonas; жаравь gervė. Šių paukščių įvaizdis ant senovinių Dniepro upės rankšluosčių taip pat apibūdinamas kaip kultinė Saulės paukščių apraiška. Gervių parskridimas, jauniklių pasirodymas ir išskridimas yra siejami su trimis saulės ciklo fazėmis: pavasario ir rudens lygiadieniu bei vasaros saulėgrįža. Ornamentuose šokančios gervės dažnai vaizduojami kartu su „semargais“, augalų globėjais ir vilkais, kurių globėjas buvo šv. Jurgis (balandžio 23 d.)11.

Varinė gervės skulptūrėlė. Šiaulių muziejaus „Aušra“ eksponatas, ŠAM I–A 1108 (šaltinis www.limis.lt)
Varinė gervės skulptūrėlė. Šiaulių muziejaus „Aušra“ eksponatas, ŠAM I–A 1108 (šaltinis www.limis.lt)

Heraldinė gervė vaizduojama su akmeniu vienoje kojoje ir yra budrumo emblema: ji apsaugo pulką nuo priešo atakų. Mokslininkai, kurie nagrinėjo genealogiją XIV amžiaus Anglijoje, žymėjo į rodyklę panašų ženklą, kad pažymėtų, kas iš ko kilęs. Panašus simbolis, primenantis gervės brydę, taką šlapiame smėlyje, Prancūzijos teisme buvo žinomas kaip pied-de-grue (pažodžiui – „gervės takelis“).

Gervė Kinijoje ir Japonijoje simbolizuoja budrumą, ilgaamžiškumą, išmintį, atsidavimą, garbę. Pasak legendos, gervės susirenka į ratą, kad apsaugotų savo karalių, viena koja stovi ant žemės, o kita suspaudžia akmenį: jei gervė užmiega, akmuo nukrinta ir jį pažadina (tokią gervę aprašo Aristotelis). Kinijoje gervės, skrendančios į Saulę, įvaizdis yra socialinių siekių simbolis, jos sniego baltumo kūnas yra grynumo simbolis, jos raudona galva yra gyvybės ugnis.

Vieniša gervė, kuri nėra greta pulko, laikoma daoistų šventojo simboliu ir palydovu.

Priešinga simbolika būdinga šiam paukščiui Indijoje, kur gervė yra išdavystės simbolis, kaip ir kai kuriuose keltų regionuose. Gervė su akmeniu tarp pirštų – nelaimės skelbėja.

Egipte dviejų galvų gervė yra klestėjimo simbolis. Senovės Graikijoje gervių šūksniai migracijos metu skelbė pavasario sėjos ir derliaus nuėmimo pradžios laiką.

Mūsų protėvius sužavėjo gervės ištvermė ir grožis, sudėtingi poravimosi šokiai, garsus balsas. Apskritai visame pasaulyje gervė yra ryšio su dievais, anapusybe simbolis.

 

1 Prof. Liberto Klimkos hipotezė.

2 Prieiga per internetą: https://zpasaulis.lt/lek-gerve-lek-gervele/ (žiūrėta 2020 04 22)

3 Prieiga per internetą: https://zpasaulis.lt/lek-gerve-lek-gervele/ (žiūrėta 2020 04 22)

4 Prieiga per internetą: https://zpasaulis.lt/lek-gerve-lek-gervele/ (žiūrėta 2020 04 22).

5 Prieiga per internetą: https://zpasaulis.lt/lek-gerve-lek-gervele/ (žiūrėta 2020 04 22).

6 Prieiga per internetą: https://zpasaulis.lt/lek-gerve-lek-gervele/ (žiūrėta 2020 04 22).

8 Prieiga per internetą: https://zpasaulis.lt/lek-gerve-lek-gervele/ (žiūrėta 2020 04 22)

9 Daiva Šeškauskaitė. Erotika tautosakoje. Sargeliai: Kruenta, 2011.

11 Prieiga per internetą: https://megabook.ru/article/%D0%96%D1%83%D1%80%D0%B0%D0%B2%D0%BB%D1%8C%20(%D1%81%D0%B8%D0%BC%D0%B2%D0%BE%D0%BB)

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2020