Birželio 23 d. – liepos 16 d. Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje vyko Rimanto Zinkevičiaus medžio skulptūrų ir Reginos Žvirblienės skiautinių paroda. Joje eksponuota 11 skulptūrų ir 12 tekstilės kūrinių.
Rimantas Zinkevičius gimė 1956 m. ir plastiniais menais bei amatais domėjosi nuo mažumės. 1975 m. jis pradėjo dalyvauti tautodailės parodose, o 1978 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Jo skulptūros stovi „Raganų kalne" Juodkrantėje, „Atminties take" Birštone, „Vestuvių kalne" Utenoje, Liongino Šepkos parke Rokiškyje ir dar daugelyje Lietuvos vietovių. Tautodailininko darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai. Viena iš jo skulptūrų buvo specialiai sukurta Pasaulio tautų etnografiniam muziejui Švedijoje. 2005 m. ir 2010 m. Zinkevičius tapo Lietuvos liaudies centro rengiamo konkurso „Aukso vainikas" laureatu. Taip pat 2010 m. jis tapo XVI respublikinės medžio drožėjų darbų konkursinės parodos Liongino Šepkos premijai laimėti laureatu.
Zinkevičiaus kūryba užima svarbią vieta lietuvių tautodailėje. Droždamas ąžuolines skulptūras tautodailininkas geba apjungti amatininkiškumą, individualų braižą ir literatūrinę potekstę. Parodoje eksponuojami kameriniai autoriaus darbai, pasižymintys puikiu medienos, ąžuolo, įvaldymu bei pajautimu ir stilistine vienove. Penkios iš parodoje rodytų skulptūrų skirtos Lietuvos tūkstantmečiui ir atspindi didingas mūsų šalies asmenybes: Didįjį Kunigaikštį Vytautą, M. Mažvydą, M. K. Čiurlionį, L. Šepką ir K. Donelaitį. Šis skulptūrų ciklas literatūriškai vaizduoja įvardytų asmenybių nuopelnus, o jas atpažįstant suklysti neleidžia realistiški pačių asmenų atvaizdai.
Zinkevičius – vienas iš tų tautodailininkų, kuriam rūpi aktualios, didingos, istoriškos temos. Šio skulptoriaus kūryboje poetizuojama ir išaukštinama Lietuvos kultūra. Temos pirmumas yra vienas iš išskirtinių Zinkevičiaus kūrybos bruožų. Tačiau ne ką mažiau unikali yra ir plastinė raiška. Tautodailininko plastinis braižas galėtų būti prilyginamas gotikinei skulptūrai ar net antikinei skulptūros tradicijai. Tą lemia Zinkevičiaus kūrinių komponavimo principai ir grafiškas paviršiaus išdirbimas. Skulptorius renkasi pasakojimą. Cikle, skirtame Lietuvos tūkstantmečiui, būtent pasakojimas ir sudaro kūrinių esmę, leisdamas įsigilinti į pasirinktos asmenybės nuopelnus. Pavyzdžiui, kūrinyje, skirtame K. Donelaičiui, išvysime ne tik jo paties figūrą, bet ir vaizdus iš poemos „Metai". Panašiu iliustratyvumu pasižymi ir M. K. Čiurlionio skulptūra, vaizduojanti garsiausių dailininko paveikslų fragmentus. Greta šių darbų parodoje eksponuota skulptūra „Eglė žalčių karalienė", kuri taip pat pasižymi literatūriškumu, pasakojimu, motyvų gausa.
Kitaip nei būdinga daugeliui Lietuvos medžio skulptūros meistrų, vertinusių formos monumentalumą, detalių apibendrinimą, Zinkevičiaus kūriniuose gausu dekoro elementų. Tautodailės skulptoriai į savo darbus nuo seno žvelgė praktišku žvilgsniu. Jie gebėjo įvertinti medžiagos patvarumą, laiko ir atmosferos poveikį. Dauguma jų vengė išplėtotų siužetų, vaizduodavo tik pagrindinius personažus, sutelkdami dėmesį į jų atributiką ir formų paprastumą. Vis dėlto Zinkevičiaus darbų dekoro gausa nesuardo tvirtos, apgalvotos kompozicijos bei prisideda prie temos išpildymo.
Zinkevičiaus skulptūros ne tik išsiskiria pasakojimų motyvais, bet ir papildoma puošyba. Šis dekoras neretai yra prijungiamas iš atskiros medienos ir prisideda prie grafinio darbų išpildymo. Saulės spinduliais, paukšteliais ir augaliniais motyvais dekoruotas kūrinys skirtas K. Donelaičiui. Visos žiūrovui matomos Zinkevičiaus skulptūrų plokštumos išmargintos augaliniais raštais – išdrožtais, reljefiškais, ar išraižytais. Prie dekoro gausos prisideda ir gausus užrašų naudojimas. Visi autoriaus darbai išraižyti tekstais, cituojančiais vaizduojamų rašytojų kūrinius, pasakojantys pasirinktą siužetą, įvardijantys pagrindinius skulptūros personažus bei temą. Vienas iš tokių kūrinių skirtas M. Mažvydui, kurio paviršiuje skulptorius cituoja pirmosios lietuviškos knygos žodžius.
Autoriui svarbu, kad jo kūriniai ne tik perteiktų Lietuvos kultūrai svarbias temas, atpasakotų didingus siužetus, primintų apie reikšmingus mūsų šalies žmonių nuopelnus. Tautodailininkui rūpi ir plastinis kūrinių išpildymas, vaizdo įtaigumas, nuoširdus darbų išbaigtumas. Visa tai atsispindi ne tik žiūrovui matomose skulptūrų plokštumose. Pažvelgus į kūrinių galines puses ar apačią, priklausomai nuo kompozicijos, matysime, kad Zinkevičius puikiai išmano medienos apdirbimo technologijas, skulptūros ilgaamžiškumo paslaptis. Visi parodoje eksponuoti tautodailininko darbai yra išskobti iš vidaus, tokiu būdu neleidžiant medžiui stipriai skilinėti laikui bėgant ir medienai traukiantis. Nors autorius ir drožia tik iš sauso ąžuolo, laiko tėkmė gali negailestingai niokoti skilinėti linkusius medžio drožinius, tad čia Zinkevičiui praverčia drožybos amato išmanymas ir turimos restauravimo žinios.
Kartu su Zinkevičiaus skulptūromis parodoje pristatyti ir tekstilininkės Reginos Žvirblienės darbai iš skiautinių. Žvirblienė gimė 1958 m. Punžonių kaime, Vilniaus rajone. Nuo vaikystės mėgo megzti ir siuvinėti, tačiau rimčiau kūryba pradėjo užsiimti tik užaugus vaikams, po susižavėjimo O. Kujalienės paroda. 2007 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.
Parodoje eksponuotų Žvirblienės kūrinių tematika įvairi: metų laikai, etnografinės sodybos, bibliniai siužetai, natiurmortai, abstrakčios geometrinės kompozicijos. Kūrinyje „Senoliai" tekstilininkė vaizduoja senukų porą, užsiimančią tautodailės amatais. Tiek šiame, tiek ir daugelyje kitų autorės kūrinių, dominuoja žemiškos, natūralios spalvos, centrinė kompozicija. Plastiniu požiūriu galima būtų lyginti ciklą skirtą metų laikams ir kūrinius bibliniais motyvais. Kūriniai, vaizduojantys metų laikus yra realistiški, laikomasi tapybai būdingų peizažo vaizdavimo kanonų, jaučiama naiviosios dailės įtaka. Tuo tarpu religinės tematikos darbuose stipresnis profesionaliojo meno poveikis plastiniu požiūriu. Formos ir fonai geometriški, apibendrinti, naudojamos mažiau natūralios spalvinės gamos, vaizdo stilizacija.
Žvirblienės kūryba apima tradicinius lietuvių tautodailės ir profesionalaus meno bruožus, pasitelkiant unikalią skiautinių techniką, leidžiančią plėtoti tapybiškus siužetus, kurti spalvines kompozicijas, naudojant tiek realistinę, tiek ir abstrakčią prieigą.
