Tautodailės metraštis Nr. 56-57 * 2024
- Smulkiau
- Kategorija: Informacija
- Paskelbta: 2024-04-30
Lietuvos Respublikos Ambasadorės Kinijoje Inos Marčiulionytės kvietimu š. m. rugsėjo mėnesį lankiausi Kinijos Liaudies Respublikoje, kur teko pristatyti tradicinius lietuviškus karpinius ir raižinius. Į Kiniją vykau kartu su savo studente dukra Paulina.
Bene svarbiausias renginys, kuriame teko dalyvauti, tai rugsėjo 11, 12 ir 13 dienomis Pekino Parodų centre vykusi tarptautinė kultūrų mugė „Spalvotas pasaulis“. Tarp gausybės labai spalvingų reklaminių stendų, Lietuvos stendas išsiskyrė subtilumu ir meniniu lygiu. Stende buvo eksponuojami mano karpiniai paveikslai, baltos popierinės užuolaidėlės, spalvingesni atvirukai ir karpinių miniatiūros bei lino ir medžio raižiniai, autorinės knygos. Lietuvos stendas visas parodos dienas buvo apsuptas vietinių dėmesiu. Kinai stengėsi pabendrauti su autore, pasakojo, kad Kinijoje labai mėgstami karpiniai, prašė kartu fotografuotis ir keitėsi kontaktais. Per šias parodos dienas turėjome galimybių ne tik savo tradicinį meną pristatyti kintiečiams ir kitų Ambasadų Kinijoje atstovams, bet ir pačios galėjome bendrauti su egzotiškų ( Etiopijos, Maldyvų, Zimbabvės, Mongolijos, Sudano ir kt.) šalių atstovais.
Pirmąją parodos dieną buvo suorganizuotas tautinių kostiumų pristatymas. Mano autentiškas aukštaitiškas tautinis kostiumas sulaukė labai daug dėmesio, nes jis labai skyrėsi nuo daugelio šalių ryškiaspalvių teatralizuotų kostiumų.
Visas tris dienas buvome apsuptos žmonių, kurie domėjosi Lietuva ir jos menais. Bene daugiausiai dėmesio sulaukė tradicinės popierinės užuolaidėlės. Kinai labai žingeidūs, viskuo domisi. Gaila, kad tik nedaugelis iš jų nors truputį mokėjo anglų kalbą. Per šias dienas teko duoti interviu ne vienam kinų spaudos ir TV atstovui.
Rugsėjo 14 dieną Lietuvos Respublikos Ambasados Kinijoje patalpose buvo suorganizuotas susitikimas su menininkėmis iš Pekino karpytojų asociacijos.
Dvi originalios Pekino karpytojos ir jų vadovė pasakojo apie karpinių tradicijas Kinijoje, demonstravo savo originalius karpinius. Kinijos karpiniai yra įtraukti į JUNESKO nematerialaus paveldo sąrašą. Karpinių meistrė Haifan Guo rodė savo iš šilko kirptus ir ant šilko priklijuotus karpinius. Daug savo karpinių pristatė ir papasakojo meno dėstytoja Kelin Zhang. Ji karpyti moko ir vaikus, ir suaugusius.
O pačiai meistrei karpiniai yra tik hobis, ji jų neparduoda, dažnai dalyvauja parodose.
Dažniausiai kerpa iš specialaus plono raudonos spalvos popieriaus. Abi karpytojos karpiniams naudoja ir peiliukus, ir žirklutes. Pačios savo karpinių neklijuoja. Tiesiog yra specialistai – karpinių klijuotojai, kuriems ir nuneša savo darbus priklijuoti. Raudonos spalvos karpinius dažniausiai klijuoja ant langų prieš metines šventes, dovanoja draugams ir giminėms. Popierius yra tokio plonumo, kad per kartą kerpa iki 10 vienetų to paties karpinio. Mes apsikeitėm ne tik kontaktais, bet ir savo originaliais darbais. Dovanų gavau to plono raudono popieriaus, skirto karpiniams. Savo kolegėms karpytojoms Lietuvoje būtinai padovanosiu po lapą šio popieriaus, tiesiog pajusti, koks jis yra ypatingas.
Šios karpinių meistrės ne tik pristatė savo kūrybą, bet labai domėjosi ir lietuviškais karpiniais. Aptarėm mūsų karpinių panašumus ir skirtumus. Joms įdomūs buvo mūsų karpytų paveikslų motyvai ir, žinoma, tradicinės popierinės užuolaidėlės.
Dar vienas lietuviškų tradicinių menų pristatymas vyko rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Ambasadorės Kinijos Liaudies Respublikoje Inos Marčiulionytės Rezidencijoje. Savo užuolaidėles, karpinius paveikslus ir lino bei medžio raižinius teko pristatyti kinų verslininkams ir spaudos atstovams susitikimo su Lietuvos Respublikos Ūkio viceministre Lina Sabaitiene metu.
Labai svarbus ir atsakingas susitikimas vyko Šanchajaus savivaldybės menų centre rugsėjo 18 d. Susirinko Šanchajuje gyvenančios lietuvaitės ir didžiulis būrys karpinių mėgėjų kinų. Pora Kinijos menininkių atvyko su savo darbais, juos labai norėjo parodyti man ir kitoms lietuvėms. Renginį pristatė Lietuvos Respublikos Ambasadorė Kinijos Liaudies Respublikoje Ina Marčiulionytė. Aš skaičiau skaidrėmis iliustruotą paskaitą „Lietuviškų karpinių istorija ir dabartis“. Žinoma, kartu demonstravau ir originalius karpinius. Supratau, kad kinams karpiniai yra labai artima ir įdomi meno sritis. Jie labai domėjosi lietuviškais karpiniais ir norėjo bendrauti su autore. Tikiu, kad šis mano vizitas Kinijoje bus gražios dviejų šalių karpytojų draugystės ir kūrybinio bendradarbiavimo pradžia.
Nors buvo labai įtemptas mano grafikas Kinijoje, tačiau abi su dukra Paulina spėjome daug pamatyti. Susipažinome su labai tradiciniu istoriniu Pekinu ir šiuolaikišku moderniu Šanchajumi. Aplankėme Didžiąją Kinų sieną, Tianmenio aikštę, Uždraustąjį miestą ir unikalius senuosius Pekine. Šanchajaus muziejuje susipažinome su tūkstantmete kinų meno istorija ir gėrėjomės įstabia naktinio Šanchajaus panorama iš 100-ojo aukšto.
Tautodailininkas ir meno kūrėjo statusas
Menininko būklė Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, visada buvo nevienareikšmė. Antikos, gotikos, renesanso ar baroko kultūrų klestėjimo metu ne tik didikų, bet ir valdovų rūmų vartai atsiverdavo grožio kūrėjams. Kultūros erdvių, taigi ir meninis pakilimas visada byloja apie visuomenės, valstybės gerovę, jos išsivystymo lygį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais meistrystės klestėjimo buvo siekiama kviečiant geriausius savo amato meistrus steigti dirbtuves šalies miestuose, sudarant ypač palankias sąlygas veiklai. Menų, t.y. žmogaus kūrybinių galių, mecenavimas inspiravo daugelio objektų, tapusių žmonijos civilizacijos pasiekimais ir pasididžiavimu, atsiradimą. Visuomenė, net ir sunkiausiomis socialinėmis sąlygomis stengėsi sukurti veiksnų modelį, kuris sudarytų kiek įmanoma palankesnes sąlygas kūrybinei minčiai plėtoti.
Šiandieninė demokratijos situacija Europoje palanki menininkams konsoliduotis ir viešai reikšti savo lūkesčius. Būvimas kartu leidžia aktyviau ieškoti įvairiausių būdų, užtikrinančių kūrinių sklaidą meno rinkos sąlygomis, derinti individualumą ir visuotinumą. Po atgimimo, 1995 m., Lietuvos meno kūrėjų organizacijos susibūrė į asociaciją, kad bendromis jėgomis spręstų iškylančias problemas besikuriančioje valstybėje. Nors jau 1920 m. yra buvusi panaši įvairių meno sričių menininkų grupes vienijusi draugija Vilniuje (Lietuvos meno kūrėjų draugija). Švedijos, Vokietijos ir kitų vakarų Europos kraštų menininkai į savas brolijas susibūrė XIX amžiuje, o dar anksčiau menininkų profesiniai sambūriai vadinosi gildijomis, cechais.
Dalies atsakymų į klausimus, kuriuos manėme esant identiškus su kitų šalių, ieškojome dalyvaudami steigiant Europos menininkų tarybą - ECA (European Council of Artists). Tai asociacija jungianti meno kūrėjų organizacijas iš 25-ių Europos valstybių. Esame jos nariai ir kolegų patarimai sprendžiant įvairiausias problemas išlieka labai vertingi. Tarptautinėje konferencijoje, kurią surengė UNESCO Florencijoje, 2003 metais, buvo sutarta dėl baigiamosios deklaracijos, kurioje pasauliui pareikšti postulatai, sudarantys meno kūrėjo esmę, keli iš jų tradicinės kultūros puoselėtojui yra svarbūs:
1) Meninė kūryba yra esminė kultūrinio tapatumo esamos ir būsimos Europos nenutrūkstamos plėtros dalis,
2) laisva ir individuali meninio kūrybingumo raiška turi būti tiek nacionalinių valstybių, tiek visos Europos Sąjungos kultūros politikos strategijos ašis,
3) autorių ir gretutinės teisės tebėra nepakankamai ginamos daugelyje valstybių, dėl to tai kelia milžiniškus nuostolius valstybėms ir patiems menininkams. Vystantis naujoms technologijoms turi būti atitinkamai plėtojama intelektinės nuosavybės apsauga.
Tarptautinis bendradarbiavimas yra vienintelė sąlyga sėkmingai veikti Lietuvos autorių teisių gynimo agentūrai. Tautodailininkai yra vieni iš jos steigėjų. Kūrinių autorystės apsauga tradicinės kultūros srityje yra nelengvas procesas, todėl turi svarbią reikšmę tautodailininkams, turintiems meno kūrėjo statusą.
1995 metais iš Ebeltofte (Danija) vykusio ECA kongreso parsivežta UNESCO rekomendacija dėl menininko statuso tapo kelrode kuriant ‚,Lietuvos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo" projektą, o kartu ir vienu iš svarbiausių programinių siekių tautodailininkų veikloje. 1996 metų rugpjūtį Lietuvos Respublikos Seime jis buvo priimtas. Tai buvo pirmas labai rimtas oficialus žingsnis į menininko profesijos ir tautodailininko kaip kūrėjo pripažinimą Lietuvoje. Ne kiekviena Europos valstybė ir šiandien gali pasididžiuoti tokiais pasiekimais, todėl ECA prioritetuose šis uždavinys išlieka ir 1997 metų birželį Paryžiuje sušaukiamas pasaulinis menininkų kongresas.
Lietuvoje Seimas 2004 metų rugsėjį priima LR Kultūros ministerijos kelerius metus rengtą teisinį meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo mechanizmą, iš kurio iškrinta daugelio tautodailininkams svarbių socialinių klausimų sprendimai, o menininkui oficialaus kūrėjo statuso suteikimo reikalavimų kartelė taip pakyla, kad „persirikiuoti" priverčiama dalis asociacijų. Lietuvos etnografinių regionų tautodailininkų atstovai įsteigia LTKA - Lietuvos tautodailės kūrėjų asociaciją. Ji visiškai atitinka veikiančio įstatymo reikalavimus, tęsia LTS (Lietuvos tautodailininkų sąjungos) pradėtus darbus ir nesunaikina jos. Tokia situacija sudaro sąlygas kiekvienam tautodailininkui pasirinkti, kokie yra jo kūrybinio gyvenimo siekiai. Tobulėjančiam kiekvienam LTS nariui, įvykdžiusiam įstatyme apibrėžtus reikalavimus, kartu ir LTKA įstatuose įvardintus nuostatus, gali būti suteiktas oficialus meno kūrėjo statusas.
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkas
Jonas Rudzinskas
Liaudies menininkų būrimosi draugėn istorija sutampa su XX a. pradžioje Lietuvoje vykusiu visuomenės tautinės savimonės pakilimu. 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje, P. Vileišio namuose, atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje kartu su dailininkų kūriniais buvo pateikti 235 liaudies dailės kūriniai. Sovietiniu laikotarpiu (1945-1966) liaudies dailininkai aktyviai reiškėsi „Dailės" gamybiniuose kombinatuose, Liaudies kūrybos namuose.
1966 m. kovo 1 d. formaliai įkurta Lietuvos liaudies meno draugija, susidedanti iš choro, teatro, instrumentinės muzikos, liaudies muzikos, liaudies dailės, choreografijos sekcijų. 1968 m. Liaudies meno draugijos veikla apribojama tik liaudies daile. 1989 m. ji tampa Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS). Tai – savarankiška, savanoriška, pelno nesiekianti kūrybinė asociacija, vienijanti geriausius Lietuvos tautodailininkus tapybos, skulptūros, grafikos, kalvystės, keramikos, audimo, mezgimo, juvelyrikos, pynimo, paprotinės dailės sekcijose. Lietuvos etnografiniuose regionuose yra LTS skyriai: Kauno, Dzūkijos, Žemaitijos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio. Šiuo metu LTS gretose yra virš 2 tūkst. narių.
Sąjunga padeda aktyviai ginti savo narių autorines teises, dalyvauja Europos meno tarybos (ECA) veikloje. Per metus vidutiniškai surengia apie 150 įvairių renginių: kūrybinių-teorinių seminarų, simpoziumų, plenerų, parodų, dailės dienų, konkursų, mugių ir pan. Rūpinasi etnokultūrinių tradicijų tąsa šioje srityje, tautodailės puoselėjimu. Tautodailininkai yra sukūrę apie pusšimtį skulptūrinių ansamblių Lietuvoje: M. K. Čiurlionio kelias Druskininkuose, skulptūrų ansamblį Ablingoje, „Raganų kalne" Juodkrantėje, „Žalgirio mūšio" parką Cinkiškėse ir kt. Tautodailininkų kūryba ir renginiai kasmet pateikiami gausiai iliustruotame „Tautodailės metraštyje". Būdingiausi Lietuvos tradicijai meistrai yra įtraukti į „Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją". Išleista knygų, monografijų apie žymiausius tautodailininkus. Dvi iš jų eksponuotos Geteborgo knygų mugėje pažymėtos kaip geriausi metų leidiniai tradicinės kultūros srityje.
Penktą dešimtmetį kaupiama LTS parodinio rinkinio kolekcija iš geriausių tautodailininkų kūrinių. Ji buvo eksponuota įvairiausiose proginėse ir tarptautinėse parodose: Meksikoje, Japonijoje,
Švedijoje, Bulgarijoje, Indijoje, Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje ir kt.
Sąjunga sudaryta iš narių ir garbės narių (Garbės nariais gali būti ypač nusipelnę Lietuvos tautodailei asmenys. Garbės nariais gali būti ir užsienio piliečiai, remiantys LTS veiklą. Garbės nario vardą suteikia visuotinis susirinkimas.). Sąjungos nariais gali būti Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kuriems sukakę 18 metų, kurie yra tautodailės kūrėjai ir pripažįsta Sąjungos įstatus. Sąjungos nariui išduodamas nustatytos formos nario pažymėjimas.
Asmuo, pageidaujantis tapti LTS nariu, pateikia prašymą, kūrybinę autobiografiją, kūrinių sąrašą ir kūrinių nuotraukas. Jis turi surengti autorinę parodą, kurią vertina LTS Meno taryba. Meno taryba rekomenduoja priimti arba nepriimti į LTS narius.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos geriausiems menininkams suteikiamas meno kūrėjo statusas, leidžiantis jiems tapti Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos nariais.
Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564 lietuvosts@gmail.com
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564 lietuvosts@gmail.com
© 2024