2019 08 13 – 2019 09 03
„Šlėga“- toks parodos pavadinimas. Mano krašte, tai nuo vaikystės žinomas žodis, tiesa, labiau kaimietiškas. Reiškia jis paprastą ir dažnai naudojamą ūkio padargą – didelę tvoklę, neretai reikalingą kuolams sukalti.
Jeigu dar yra tokių, kurie žiemai patys pasiraugia kopūstų, tai turėtų naudotis kažkuo panašiu kopūstams rauginimo inde sumušti. Paprastas rąstigalis su paliktu storgaliu ir nutašytu, pritaikytu rankoms paimti kotu. Kalimui galimas ir toks, kokį aš čia rodau, variantas. Tiek vienas, tiek kitas galėjo kažkada būti naudojami gal ir kitiems tikslams.
Yra užrašyta tokia mįslė: „Meška bėga – juoda šlėga lieka“. Tai reiškia gaisravietę – išdegintą plotą. Išdegusį – sunaikintą plotą. Tai susieja šitą žodį su naikinimu. Nieko nuostabaus – smogiamasis instrumentas, o smūgis, kaip žinia, dažnai siejasi su agresija ir naikinimu. Priešus reikėjo naikinti. Kažkada, kuokomis, vėzdais, kai kur, matyt, vadintais ir šlėgomis. Jau pats žodžio skambesys veda prie sunkaus smūgio vaizdinio.
Taip atsikrausčiau aš, po penkerių metų, šiam kartui su visa šlėga į Dailės galerija, nors ne ką dailaus pasiūlydamas pamatyti. Tiesa, beveik visi objektai jau buvę kasmetinėse Šiaulių menininkų parodose, bet sudėjus į krūvą, susidaro toks nelinksmas vaizdas. Dabar aš ir nesu optimistas. Didesniąją mano gyvenimo dalį buvau labai entuziastingai vedamas į „šviesų komunizmo rytojų“, dabar, dar smagiau – į „globalizmo rojų“. Toks rytojus, iš teisybės, mums reiškia vieną – sunaikinimą.
Jonas Vaicekauskas
