Paroda ,,IŠ KARTOS Į KARTĄ‘‘,- tai šeštoji paroda, surengta Lietuvos miestų ir miestelių amatų centruose bei užsienyje (Lenkija). Parodos autorės, sertifikuota amatininkė, vilnos vėlėja Violeta Jasinevičienė (Rokiškis) ir pynimo meistrė Virginija Sebestinienė (Alytus), pristato veltus ir pintus gaminius, bei veltų gaminių fotografijas ant drobės(foto Rima Driskienė, Giedrė Solovjovienė).
Parodoje eksponuojami V.Jasinevičienės gaminiai iš natūralios vilnos. Tai – veltiniai, dėvimi šaltuoju metų laiku. Pasak Violetos , tai gerai kvėpuojantis, sugeriantis ir išgarinantis drėgmę apavas, esant nepalankiam orui, dėvimas su užmaunamais kaliošais. Veltiniai tebėra plačiai paplitę tiek mūsų mažųjų, tiek suaugusių, tiek senjorų tarpe. Gyvai eksponuojami veltiniai, sukurti pagal senąsias vilnos vėlimo tradicijas, naudojant senąją veltinių vėlimo techniką, įrankius, kokie buvo naudojami senelių ir prosenelių. Gaminiai atitinka sertifikuoto gaminio reikalavimus. Veltos skrybėlės, puoštos tautinėmis juostomis ir povo plunksnomis - tai dar viena eksponuojamų darbų dalis. Šios skrybėlės yra viena iš lietuviško tautinio kostiumo sudedamųjų dalių. Parodai išskirtinumo ir savitumo teikia nuotraukos ant drobės, kuriose veltinis, pagamintas pagal senovinę technologiją, įprasmintas ne tik kaip tradicinis veltinis, bet galimai įgavęs ir naujų formų bei spalvų. Nuotraukose pozuoja ne tik pati amatininkė, bet ir jos keturmetė anūkė Fausta, kuri irgi ,,prisiliečia‘‘ prie vilnos.
V. Sebestinienės epsponuojami darbai tai ne tik sertifikuotri krepšiai, sukurti pagal senąsias pynimo tradicijas, naudojant senąją pynimo techniką, skirti kasdienei buičiai (bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti). Pynimo meistrė atkuria senovėje pintus gaminius iš nežievintų vytelių, Savo dirbiniuose ji nieko nekeičia, juos išlaiko tokius, kokius paliko protėviai. Pavyzdžių radusi muziejuose, ištyrinėjusi senąsias pynimo tradicijas – formas ir techniką, įkvėpta Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkės Janinos Samulionytės, specialiai šiai parodai, meistrė atkūrė kai kuriuos eksponatus, kurių šiomis dienomis nebepina nė vienas pynėjas. Tai pintinėlė raikytai duonai į stalą patiekti (kartais į ją įsidėdavo maisto ir pasiimdavo kelionei), apipintas stiklinis butelis žibalui laikyti su iš vytelių išpinta ąsa, pintinėlė šutintoms bulvėms su lupynomis paduoti į stalą, dzūkijoje gerai pažįstamos pintinėlės su mažomis angomis ir lankeliais, skirtos džiovintiems lazdyno riešutams laikyti. Parodoje išskirtinai akį traukia pintos, ant pečių nešiojamos kuprinės.
Į kūrybinį darbų procesą įsijungia amatinimnkių šeimos nariai. Virginijai talkina vyras, sūnus , dvi dukros, mama. Violetai - vyras, tėvai, vaikai ir net anūkai.
Pasak amatininkių, parodos ,,Iš kartos kartą“ sėkmė – tai ką darome, darome su meile, atsidavimu kūrybiniam procesui, puoselėdamos tai, ką atsinešėm iš praeities. Populiarindamos senąjį vilnos vėlimo ir pynimo amatą, vesdamos edukacinius užsiėmimus, demonstruodamos tradicinius amatus festivaliuos, mugėse, folkloro šventėse turime vieną bendrą tikslą – savo amatą ir patirtį perduoti vaikams bei anūkams, kitaip sakant, tai ką išsaugojom, perduoti iš kartos į kartą.
