Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

Margučiai

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Jie naudojami Jurginių, Velykų, Atvelykio apeigose bei papročiuose. Tai vieni trapiausių liaudies meno dirbinių. Ankstyviausi jų pavyzdžiai išliko tik iš XIX a. pabaigos. Tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio keramikoje, papuošaluose.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai_0024_marguiai_01.jpg

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis ir Sekminėmis. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais keičiamasi, daužaujama, jie ritinėjami.

Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos turėjo seną margučių puošimo tradiciją, margutį, kaip ir apskritai kiaušinį, laikė gyvybės pradžios simboliu, o kartu pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apie margutį kalbama senose sanskrito knygose, juos mini ir Martynas Mažvydas – pirmųjų iki šiol išlikusių lietuviškų knygų autorius.

Lietuvos muziejuose turime tris mažas margučių kolekcijas, siekiančias dar ir XIX amžių. Tai T. Daugirdo rinkinys Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, B. Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir pan. ). Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Daugiausia mėgiamos įvairios raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai. Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas dažytiniu. Dažnai juoda spalva duodama dugnui, o ant jo raudonai, baltai, žaliai spalvinamos kompozicijos.

Patys margučiai yra daromi dvejopu būdu:

1) išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku vienspalviai nudažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštas daugiau susmulkinamas, sudėtas iš grafiškų, kampuotų linijų, labiau ažūrinis. Kartais šie raštai išplėtojami į puikiausią grafišką marginį, savo formų traktavimu ir pajautimu niekuo neišsiskiriančiu nuo didelių grafiškų darbų;
2) išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas dengiamas viena kuria nors minėtų medžiagų, o vėliau kiaušinis nudažomas. Norint gauti įvairiaspalvį raštą, paviršius dengiamas vašku keletą kartų ir dedamas į dažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva.

Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Labai dažna marginimo technika – batika, čia didelių įgūdžių nereikia. Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan., ir jais apdėliotas kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojama siūlais ir verdama dažuose.

Vėliausi ir neturintys liaudiškų tradicijų margučių puošimo būdai – spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas.

Vieni margučiai esti ryškių spalvų ir paprastų raštų, spalvoms čia duodama lyg ir dominuojanti reikšmė. Kitur spalvotumei teikiama tik antraeilė reikšmė, bet dominuoja raštai, jie tampa vis sudėtingesni ir turtingesni. Matome raštų, kurie beveik visoms tautoms yra bendri, kai kurie raštai charakteringi tik tai apylinkei, kurioje gaminamas margutis, o kiti yra tokie pat, kokius aptinkame priešistorinių laikų kapuose randamuose daiktuose.

Sunku suvesti margučių raštą į apibrėžtas kompozicines schemas, nes asmeninis skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo meninis supratimas individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi ir kiaušinio forma.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai_0027_marguiai_03.jpg

Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug: saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt.

Tradicinis simbolių ir ornamentų komponavimas yra 3 pagrindinių schemų:

1) ornamentuojama simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijant jį išilgai;
2) ornamentuojama abu galai, padalinus kiaušinį skersai;
3) ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai.

Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių, primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairiausi raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją. Todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių išrašyti saulutes primenantys raštai – jie kartais apvedžiojami taškučių eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašų raštą matome senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks šis motyvas pastebimas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies motyvų. Vis dėlto tenka pažymėti, kad tarp margučių raštų yra vien su margučiais suaugusių ir savo požymiais visiškai skirtingų nuo kitų mūsų charakteringų liaudies meno šakų.

Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosios ikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi.

Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių – šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, ypač jų mėgstami saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvai. Skutinėja margučius Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai. Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio, Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučių seniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margino dėmėmis.

Sodai

Sodas, sumažintas „pasaulio modelis", turėjo ir tebeturi reikšmę lietuvių liaudies papročiuose. Sodas buvo kabinamas, gimstant vaikui. Per vestuves namai puošiami sodais, per Kūčias kabinami sodai, šiaudiniai paukšteliai, saulutės, simbolizuojančios grįžtančią saulę.

b_450_647_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai__d8y4256.jpg

Sodas - tai dažniausiai iš šiaudelių ar nendrių, suvertų ant siūlo, padarytas reketukas, kabinamas ties stalu. Palubėje kabantis sodas siejasi su dangaus sodu - rojumi arba dausomis, jis sukurdavo šventinę erdvę apie stalą.

Paprasčiausias sodas yra rombo arba tiksliau - dviejų piramidžių su bendru pagrindu pavidalo. Prie keturių pagrindo kampų ir apatinės viršūnės kabinami tokios pat formos mažesni daugiakampiai nareliai. Darant sudėtingesnį sodą, tokiais nareliais užpildomas ir jo vidus.

Sodą išpuošdavo įvairiais spalvotais popierėliais bei iš jų padarytomis žvaigždutėmis, gėlytėmis, taip pat iš šiaudų, kiaušinio kevalų arba popieriaus padarytais paukščiukais.

b_530_425_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai__d8y4293.jpg

Be rombo, dar buvo daromi kūgio (Panevėžio raj.), rutulio (Rokiškio raj., Kupiškio raj.), kubo, statinaitės (Kupiškio raj.) pavidalo sodai. Kad sodas geriau suktųsi, jį kabindavo ant vaškuoto siūlo arba ašuto. Seniau ir pačius šiaudelius varstydavo ant ašutų, kuriuos suklijuodavo vašku.

Šiaudinis sodas ne visur vienodai vadinamas. Kai kur jį vadina "liktorius", "širšuonas", "voras", "dangus" ir netgi "rojus".

Nagrinėjant žodžio „sodas" semantiką, galima pastebėti štai tokius aspektus.

Lietuvių kalboje žodis „sodas" šiandien paprastai suvokiamas kaip „žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai". Tos pačios šaknies yra žodžiai „sodyba" (vieta, žemė apie namus su visais trobesiais, „soda" (neišskirstytas kaimas arba tokio kaimo gyventojai) ir kt. Taip pat lietuviški žodžiai „sodrus", „sotus" nusako sotumo, prisisotinimo, visokio pertekliaus būseną. Apibendrintai galėtume pasakyti, kad „sodas" - tai žmogaus sukultūrinta erdvė, ir tos erdvės kūrimas turėjo sutapti su žmogaus vidinės dvasinės darnos augimu bei saugumo nuo svetimo, nepažinto didėjimu.Tad galbūt neatsitiktinai mūsų kalboje vienas iš žodžių, apsakančių žmogaus vidinę ramybę, jo dvasinę pusiausvyrą, yra žodis „sodnus". Prisiminkime dar žodį „sodoti", reiškiantį laikytis vienodai.

Tad „sodnus" - tai ramus, nesmarkaujantis, nuo aistrų atsiribojęs, vidinį sodą susikūręs žmogus. O simbolinio apeiginio sodo kūrimas - tai kelias į gamtos darną, į dvasinę Romuvą.

b_530_665_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai__d8y4343.jpg

Ypač svarbią reikšmę sodui teikė vestuvių apeigose, ir ne tik lietuvių,bet ir kitose tautose - latvių, lenkų, baltarusių, bulgarų ir kt. Paprotys daryti vestuvėms sodą yra žinomas ir ne indoeuropiečių tautoms, pavyzdžiui, vengrams, buriatams ir kt. Tad galima manyti,kad vestuvinio sodo , kaip ir pasaulio medžio, simbolika yra bendražmgiška - archetipinė.

Jei vestuvių šventinį stalą, už kurio sėdi jaunieji, galime laikyti žemiško sodo simboliu, tai virš stalo kabantis šiaudinis sodas arba eglutė (kai kur Lietuvoje virš stalo kabindavo tiesiog eglės viršūnę) atitinka pasaulio medžio viršūnę. Po šiuo medžiu vykstančios apeigos turėjo simbolizuoti kosmoso kūrimo veiksmą. Pasaulio medžio ir gyvybės medžio archetipai,ivairiai reikšdamiesi, galėjo būti įvairiai aiškinami, bet visuomet išsaugo savo prasmę - vyriško ir moteriško pradų jungtį.

Mūsų laikais sodas netenka savo šventinės apeiginės prasmės, jam teikiama grynai dekoratyvinė prasmė, o veiksmai po vestuviniu sodu atliekami tik sugrįžus iš bažnyčios ir įgauna grynai pramoginį pobūdį.

Sodo motyvų randame ir kituose liaudies meno dirbiniuose - verpstėse, velykiniuose margučiuose.

Verbos

Vilniaus verbos - tai meno dirbiniai iš sausų augalų. Vieningos nuomonės dėl Vilniaus verbų kilmės nėra: vieni etnografai mano, kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų. Tačiau Vilniaus verbos šiek tiek primena palmės medį, todėl galima manyti, kad joms atsirasti įtakos turėjo ir biblinis Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetas.

b_530_795_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai_verbos-raimonda.jpg

Pirmą kartą Vilniaus verbas aprašė lenkų etnografas O.Kolbergas 1866 m. 1930 m. pasirodė S. Čiurlionienės - Kymantaitės straipsnis apie verbas. Tačiau dar prieš šiuos tyrinėtojus 1847 m. dailininkas K. Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą "Lietuvaitė su verbomis", o A. Andriolis 1872 m. - "Verbų sekmadienis".

Paprastų verbų puokštelės, kurias žmonės nešdavosi Verbų sekmadienį į bažnyčią visoje Lietuvoje, būdavo dažniausiai rišamos iš kadagio, žilvičio, karklo, gluosnio šakelių. Anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų bei amžinai žaliuojančių augalų šakelės simbolizuoja kai kurių augalų magišką galią atgaivinti apmirusią žemę, suteikti jai vaisingumo jėgos, o žmonėms - sveikatos, laimės, džiaugsmo. Grįžusieji iš bažnyčios pašventintomis verbomis nuplakdavo savo artimuosius, vėliau verba būdavo daug kur panaudojama: graiudžiant beriama į ugnį, kad perkūnas netrenktų į namus. Verbos dūmais tiko apsmilkyti mirštantįjį. Kaimiečiai verbų dūmais smilkydavo perėti dedamus vištų kiaušinius, pirmą kartą išgenamus gyvulius.

Vilniaus verbos liaudies papročiuose apeiginės paskirties neturėjo - greta kadagio ir žilvičio šakelių jos buvo tik kaip dekoratyvinis Verbų sekmadienio atributas.

Ilgą laiką Vilniaus verbos buvo rišamos dviejose Vilniaus rajono apylinkėse - Buivydiškėse ir Sudervėje. Vėliau pradėtos rišti Dūkštose, Parudaminyje. Dabar jos rišamos ir Vilniaus mieste, ir visoje Lietuvoje. Netgi Čikagos lietuvių kolonijoje ir Lenkijos vakarinėje dalyje galima sutikti verbų rišėjų.

Nuo seno Vilniaus verbos būdavo pradedamos rišti tuoj po Užgavėnių. Tai daugiausia moterų darbas - jų pagalbinis verslas, tačiau yra šeimų, kur riša arba bent padeda rinkti žaliavą visa šeima.

Kaip žaliava Vilniaus verboms naudojami lauko,miško, vandens ir darželio augalai. Tai įvairios samanos, pataisai,bruknienojai, smiltyniniai šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, bitkrėslės, motiejukai. Apie 1930 metus pradėta naudoti rugių varpos ir avižų šluotelės. Viršūnės daromos iš nendrių, įvairių rūšių smilgų. Laukinių ir kultūrinių augalų, naudojamų verbų rišimui, dabar priskaitoma per 50.

Augalai Vilniaus verboms renkami įvairiu metų laiku, džiovintų augalų išvaizda labai priklauso nuo jų rinkimo laiko ir džiovinimo sąlygų. Augalai džiovinami pastogėje sukabinti kuokšteliais arba paskleisti.

Vilniaus verbų kompozicija priklauso nuo augalų spalvos. Iki 20 amžiaus pradžios būdavo naudojami natūralių spalvų nedažyti augalai, vėliau pradėta naudoti anilino dažai.

Vilniaus verbai surišti reikalinga, apart augalų, siūlai ir 30 - 50 cm. ilgio tiesus lazdyno virbas. Verba pradedama rišti nuo viršūnės, kuri gali būti įvairaus ilgio. Siūlu pritvirtinus viršūnę, virbas pamažu sukamas dešine ranka, o kaire prie jo guldomi žiedai ir renkamas raštas.

Prie virbų augalai tvirtinami įvairiai. Pagal formą Vilniaus verbas galima suskirstyti į volelines (kilimines), rykštelines, plokščiąsias,drožlines, figūrines ir vainikines.

Volelinės Vilniaus verbos, senųjų vilniečių dar vadinamos kiliminėmis, yra volelio formos, o raštas gali būti įvairus - besikeičiančių spalvų rainelės, besikartojančios per visą raštą. Kartais augalai išdėstomi vertikaliomis juostelėmis, išilginėmis banguotomis arba laužytomis linijomis. Vėliau rainelės pradėtos dėstyti įkypai.

Be rainelių ir įvijų, Kriaučiūnų kaimo verbų rišėjos pirmos ant volelinių verbų ėmė dėstyti kvadratėlius, rombelius,varpelius, akutes. Vėliau jomis pasekė ir kitos meistrės.
Ant volelinių verbų išrenkama iki 24 raštų. Jų išklotinės primena tautinių juostų, lovatiesių, suvalkietiškų prijuosčių raštus.

Volelio formos verbos rišamos ir korelio raštu: į motiejukų kilpeles įrišami maži gėlių žiedeliai. Motiejukai dažniausiai būna natūralios spalvos, o žiedai kartais padažomi purpurine arba raudona spalvomis. Tokių verbų raštas išgaunamas kontrastu - į natūralios spalvos motiejukų lankelius įrišamas ryškus mėlynos arba violetinės spalvos, o į dažytą motiejuką - šviesesnis žiedelis.

Rykštelinės Vilniaus verbos. Būna su nedidelėmis viršūnėmis arba be jų. Rišamos iš kultūrinių sausučių ir šlamučių žiedų, kartais tarp veinikėlių įterpiant motiejukų varpas arba kilpas,pataisų, katpėdėlių ir kt. Įvairinamos, kaitaliojant žiedelių spalvas. Palygint neseniai paplito verbos, susuktos iš rugių varpų arba motiejukų, dažytų arba natūralių. Vartojama ne daugiau kaip 2 - 3 spalvos.

Plokščiosios Vilniaus verbos. Jų forma primena paukščių plunksnas. Rišamos iš motiejukų arba rugių varpų.Pradedant nuo viršūnės, iš priešingų virbo pusių rišama po motiejuką arba rugio varpą. Kartais kaitaliojamos natūralios spalvos ir dažytos varpos. Prie virbo tarp varpų įrišama eilutė sausučių arba šlamučių žiedų, o kartais ir vienas prie kito. Iš abiejų pusių klojami skiringų spalvų žiedai, todėl iš kitos pusės verba atrodo kitaip.

Nuo 1970 m. Kriaučiūnų kaime pradėta rišti ir kitokios verbos. Pritvirtintos rugio varpos arba motiejukai prilenkiamos žemyn prie koto, susidaro lyg širdelės formos rėmelis. Į rėmelį įrišamas arba didelis žiedas, arba motiejuko varpa, prie kurios viršūnės pritvirtintas baltas skaistenio žiedelis - tokia kompozicija primena skrynių raštus.

Drožlinės Vilniaus verbos. Drožles meistrai skusdavo iš tiesaus nešakoto lazdyno, šaltekšnio ar ožekšnio virbo. Drožlių kuokšteliai, kaip ir žolynai, rišami vainikėliais apie verbą, marginant su dažytų drožlių vainikėliais.

Figūrinės Vilniaus verbos. Po guldomais žiedų vainikėliais parišami rugių ar motiejukų varpų vainikėliai - jie primena apverstą varpelį. Iš pradžių varpeliai būdavo tuščiaviduriai, vėliau į juos įrišama kaskart vis daugiau žiedų. Naujakurių kaimo moterys pirmos pradėjo rišti ir tokias verbas, kai per du žiedų vainikėlius būdavo perlenkiamos motiejukų arba rugių varpos. Kad matytųsi žiedai, iš pradžių jos būdavo dedamos gana retai. Vėliau varpos dedamos glotniai, viena šalia kitos, jos nulenkiamos žemyn, perlenkiamos per du stambių žiedų vainikėlius ir pririšamos. Šį kartą žiedų visai nesimato. Kartais rugių arba motiejukų varpos padažomos skirtingomis spalvomis ir jos kaitaliojamos.

Vainikinės Vilniaus verbos. Tai vienašonės, mažą ištęstą vainiką arba gluosnio šakę primenančios verbos. Rišamos iš gubojų ar motiejukų, laisvai įterpiant sausučių arba šlamučių didelius žiedus. Dažniausiai imami dviejų spalvų žiedai ir dėliojami vienoje virbo pusėje. Vienai verbai reikia iki 20 žiedų. Jie derinami įvairiai: plokščios puokštės viduryje daromas didelis žiedas, o viršuje ir apačioje - rėmelis iš kitos spalvos žiedų. Kartais dėstomos trys išilginės arba skersinės linijos - vidurinė linija visada būna kitokios spalvos.

Dedant mažiau žiedų daroma į viršų siaurėjanti verba. Jos vidurys paprastai būna iškilus.Tarpai tarp žiedų užpildomi smulkesniais žolynais.

Nors palyginti verbų rūšių nedaug ir jų rišimo būdai panašūs, pačios Vilniaus verbos labai įvairuoja. Tai priklauso nuo rišėjos charakterio, darbo įgūdžių, spalvų pajautimo, naudojamų augalų. Todėl ir tos pačios rūšies Vilniaus verbos labai skiriasi viena nuo kitos ne tik spalvų derme, bet ir išvaizda. Tai bene pati dinamiškiausia tautodailės rūšis.

Vienų ar kitų Vilniaus verbų populiarumas priklauso nuo paklausos. Naujomis, turinčiomis didelę paklausą verbomis domisi ne tik pirkėjai, bet ir gamintojai. Po metų tokių verbų būna jau daugiau. Galima pastebėti, kad pirkėjai ėmė diktuoti ir Vilniaus verbų spalvų gamą: dabar vis dažniau galima pamatyti arba visai nedažytų, arba labai švelniai, nerėkiančiomis spalvomis padažytų augalų verbas. Tačiau verbų spalvingumas nuolat keičiasi. Vienais metais paklausą turi ryškesnių, kitais - švelnesnių spalvų verbos. Neseniai buvo pradėta gaminti ir verbos gigantai - iki 2 m. aukščio, skirtos papuošti visuomeninių patalpų interjerą. Verbų įvairovė priklauso ir nuo žaliavos teikiamų galimybių.

Daugiausia Vilniaus verbų parduodama Verbų sekmadienio rytą prie Aušros Vartų, Arkikatedros, šv. Petro ir Povilo, šv. Rapolo bei kitų bažnyčių, o taip pat Kalvarijų turgavietėje. Didelis šių verbų pasirinkimas būna ir Kaziuko mugėje, kuri kovo pradžioje vyksta Vilniuje.

Pokario metais Vilniaus verbos buvo laikomos religine atributika ir kaip tautodailės šaka ignoruojamos. Tik 1965 m. verbomis susidomėjo muziejininkai, o nuo 1985 m. jos pradėtos eksponuoti respublikinėse tautodailės parododose, jas plačiai naudoja dainų ir šokių ansambliai, jomis puošiami butų interjerai, kapai, visuomeninės patalpos.

Vilniaus verbos eksportuojamos į užsienį. Kaip tautinis suvenyras taip pat plinta po įvairias šalis. Vilniaus verbos - unikali ir neatskiriama lietuvių tautodailės rūšis.

b_530_414_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai_sieno20pauksciai20-jore.jpg

b_530_312_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_paprotiniai_menai_sieno20vezecios-jore.jpg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017