Juvelyrikos dirbiniai Lietuvoje paplito žalvario amžiaus pradžioje (1600 m. pr. Kr.). Iš žalvario ir sidabro (kartais aukso) buvo daromi įvairūs papuošalai (antkaklės, apyrankės, segės, antsmilkiniai, žiedai, smeigtukai, kabučiai). Buvo puošiami taip pat ginklai, kario aprangos dalys, žirgo kamanos. Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį.
Metalo dirbiniai
1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras privilegijos raštu įsteigė Vilniuje auksakalių cechą ir patvirtino jo statutą, sudarytą Vakarų Europos pavydžiu. Daug auksakalių buvo Kaune, XVI–XVIII a. jų būta Klaipėdoje, Kėdaniuose, Ukmergėje, Raseiniuose. Nuo XIX a., įsigalint fabrikinei gamybai, auksakalystės vaidmuo sumenko.
Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas.
Vėlesniais amžiais papuošalų gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIII a.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniai metalo plastikos dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštų metalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai, spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjo dideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomis iškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotų augalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotas spinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingai nukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairius augalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. motyvais.
Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami).
Gintaro dirbiniai
Gintaro dirbinių išliko iš neolito laikotarpio (III–II tūkstantmečio pr. Kr.). Tuo metu iš gintaro buvo daromi kabučiai, magiškos reikšmės turėjusios žmonių figūrėlės ir kt. Vėlesniais amžiais plito gintaro karoliai, segės, apyrankės, smeigtukai ir kiti gintaro papuošalai. Daugelyje jų išryškintos natūralios gintaro savybės – vaiskumas, gabalo forma, faktūra ir kt.
Žymesnieji gintaro meistrai, juvelyrai: V. Butvilas, J. Griciūnaitė, P. Norbutas, I. Pakutinskienė. Gintaro kūriniai buvo eksponuojami 1967 m. pasaulinėje parodoje Monrealyje (Kanada), atskirų tautodailininkų kūriniai – įvairiose užsienio šalyse.
Kaulo, rago, popieriaus, šiaudų, vytelių ir kt. medžiagų dirbiniai Lietuvoje nebuvo gausūs. Labiau paplitę iš plėšų ar vytelių pinti buities reikmenys, iš šiaudų pintos įvairių formų dėžutės ir kiti su liaudies papročiais susiję daiktai bei dekoratyviniai karpiniai iš popieriaus.
