Lietuvos tautodailininkų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija

b_200_301_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_skulptura_0046_birbynininkas.jpg

Gausiausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriama apvalioji ir reljefinė (bareljefinė bei horeljefinė) skulptūra. Skulptūra su memorialiniais paminklais plito visoje Lietuvoje. Mažiau jos būta tik Užnemunėje. Aukštaičių skulptūra labiau stilizuota negu žemaičių, jai būdingos pailgintos proporcijos. Tradicinės skulptūros temas ir siužetus lėmė Lietuvoje vyravusi liaudies psichologija, pasaulėjauta. Skulptūroje daug religinės tematikos. Buvo vaizduojami rūpintojėliai, pietos, bibliniai šventieji. Taip pat daug tradicinių mitologinių sakmių personažų, valstiečių darbų, laukų ir turto globėjų – Agota, Antanas, Florijonas, Izidorius, Jonas ir kt. Vaizduodami šventuosius, liaudies skulptoriai nutolo nuo krikščioniškosios ikonografijos, valstietiškai interpretavo religinius siužetus, atspindėjo vietinių valstiečių tipiškus bruožus, jų socialinę padėtį, gyvenimo būdą ir aplinką. Liaudies skulptūrėlių šventieji dažnai vaizduojami su valstiečių drabužiais ir apavu – sermėgomis, sijonais, skaromis, klumpėmis. Skulptūros drožiamos iš medžio, tik retkarčiais pasitaiko tašytų iš akmens.

b_530_353_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_skulptura_0130_kaimo_muzikantai.jpg

Seniau akmens tašymas Lietuvoje buvo plačiau paplitęs, o akmenys vertinti labiau. Su senovės lietuvių religija, su dangaus kūnų garbinimu siejami akmenys, kuriuose iškalti įvairūs ženklai – saulė, mėnulis, žvaigždės ir kt.; pvz., akmuo su saulėmis yra prie Dapšių kaimo (Mažeikių r.) piliakalnio, su pasaga – prie Varnupių kaimo (Marijampolės r.), su iškaltais žalčiais – prie Raguvos. Randama akmenų ir su iškaltais raštaženkliais – vadinamųjų rašytųjų akmenų (vienas toks yra Prienų raj. Staniavos kaime).

b_200_279_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_skulptura_bimba.jpg

Apvaliosios skulptūrėlės, liaudies vadinamos dievukais, buvo statomos stogastulpiuose, koplytstulpiuose, kryžmiškuose kryžiuose, koplytėlėse. Tai iš dalies apsprendė šių skulptūrėlių formą. Dažniausiai jos buvo frontalios – plastiškai detaliau išdrožta tik priešakinė skulptūrėlės plokštuma, nugara mažai arba visai nemodeliuojama. Skulptūrėlės buvo nedidelės (15–40 cm aukščio, rečiau – iki 1 m). Vienos jų yra stilizuotos, kitos atliktos realistiškai. Veidai tik retkarčiais individualizuoti. Skulptūrų plastinis ritmas santūrus, saikingas. Apibendrinta lakoniška forma, nedetalizuotas vaizdas teikia skulptūrėlėms monumentalumo, dekoratyvumo. Skulptūrėlės dažnai išreiškia nuoširdžią, lyrinę nuotaiką. Emocionalumui sustiprinti jos dažomos ryškiomis, intensyviomis spalvomis (raudona, mėlyna, balta, žalia ir kt.).

Yra ir kompozicinių skulptūrinių grupių (Jurgio, Izidoriaus, pietos ir kt.), išdrožtų iš vieno medžio gabalo arba sustatytų pagal kokį siužetą iš atskirų figūrėlių.

b_200_281_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_skulptura_butkuve20a.jpg

Bareljefinių ir horeljefinių skulptūrų nebuvo gausu. Kaip ir apvaliosios skulptūros, jos buvo komponuojamos į memorialinius paminklus, retkarčiais kabinamos pirkiose kaip paveikslai. Šių skulptūrų siužetai taip pat religiniai, jų formos nuspalvintos, o fone nutapytas dekoratyvus peizažas. Paspalvinami debesys, saulė, mėnulis.

Tradicinei skulptūrai priskiriamos medinės kaukės, vartotos Užgavėnių, vestuvių ir kt. apeigų metu. Kaukės vaizduoja neigiamus ir juokingus žmonių tipus (gobšuolius pirklius, pokštininkus), fantastines būtybes (velnius, raganas). Kaukių atlikimo technika ir plastinė forma labai įvairi. Prie medžio čia dažnai pritvirtinamas avies kailis, arklio ašutai, teikiantys kaukei ekspresyvumo, dekoratyvumo.

b_200_294_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_skulptura_cesnulis.jpg

Liaudies skulptoriai, vadinamieji dievadirbiai, buvo daugiausia didelių gabumų ir didelio meninio talento bemoksliai mažažemiai ar bežemiai valstiečiai, dailidės, kalviai, staliai, muzikantai. Nemaža jų buvo aktyvūs politinio ir kultūrinio gyvenimo dalyviai, dalyvavę 1863 metų sukilime, tarp jų buvo knygnešių, kaimo teatrų organizatorių ir kt.

Žymesnieji XIX a.–XX a. pradžios liaudies skulptoriai: K. Brazys, P. Buzas, A. Deveikis, T. Dulska, S. Gailevičius, J. Gedminis, K. Mockus, A. Norvaiša, J. Orvydas, J. Paulauskas, P. Perminas, A. Potockis, K. Puišis, J. Raibužis, A. Raudonis, J. Remeika, J. Rumša, A. Skrinskas, J. Stankus, P. Stirbukas, J. Tilindis, J. Valys, K. Zokas ir kt.

Kai kurių liaudies skulptorių kūryba turėjo sąlytį su istoriniais meno stiliais, ypač baroku.

jonusiene.jpg

r.jpg

sakalauskas.jpg

teresius.jpg

b_530_836_16777215_00_images_iliustracijos_kurybos_zanrai_skulptura_viluckis.jpg

_d8y5221.jpg

_d8y5222.jpg

_d8y6008.jpg

Rasti svetainėje

Svetainę dalinai remia

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) Įmonės kodas 190766761 Stiklių g. 16, LT- 01131 Vilnius Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija (LTKA) Įmonės kodas 300122466 Stiklių g. 18, LT-01131 Vilnius  Tel.: (8-5) 2120564  lietuvosts@gmail.com

© 2017