Karpiniai

Istorijos šaltinių teigimu, popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse. Vėliau jis paplito po visą pasaulį. Daugelyje šalių ši dailės šaka turi senas tradicijas. Meninių karpinių trūkumas yra tas, kad jie padaryti iš nepatvarios medžiagos – popieriaus. Suprantama, tai viena iš priežasčių, kad pasaulyje labai mažai yra išlikę senovės kūrinių.
     Daugelis tautų iškarpas nuo seno naudodavo savo būstui papuošti. Nacionaliniai vienos ar kitos tautos bruožai karpiniuose buvo labai ryškūs: “gyvybės medžio” motyvas, ornamentiškumas, simbolika ir pan.
     Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti XVI a. Itin populiarūs namų interjero puošybai popieriaus karpiniai buvo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Miesto, ypač kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių sėdimai vietai papuošti. Iš praeities atėjęs kruopštus popieriaus karpymo menas šiandieninėje meno terpėje dažniausiai išlaiko tą pačią archaišką ir natūralią plastikos išraišką, geometrinę liaudies meno ornamentiką.
     Meninių karpinių turinys pastoviai vystėsi. Ištobulėjo ne tik karpinių atlikimo technika, jie pasidarė įvairesni, o turinys gilesnis. Tai ryšku J. Daniliauskienės, N. Jurevičienės ir kitų Lietuvos menininkų darbuose.
     Kompoziciniu požiūriu meniniai karpiniai gali būti daugiaplaniai. Tai priklauso ne tik nuo menininko individualybės, bet ir nuo karpinių turinio, atlikimo technikos, jų rūšies ir paskirties.
    Visus karpinius pagal išorinę išvaizdą galima suskirstyti į tris grupes: simetrinius, asimetrinius, mišrius. Be to karpiniai būna “pozityvūs” ir “negatyvūs” (veidrodiniai).
     Meniniai karpiniai labai skiriasi popieriaus spalva: jie gali būti vienspalviai (vienatoniai) ir įvairiaspalviai (tiek aplikacijų pavidalu, tiek specialiai nuspalvinti).
Įdomūs yra meninių karpinių meistrų karpymo būdai ir naudojamos medžiagos bei įrankiai. Instrumentai – tai dažniausiai žirklės ir specialūs rėžikliai. Ornamentiniai dirbiniai paprastai iškerpami žirklėmis. Kad būtų iškirptas toks karpinys, popieriaus lapas sulankstomas dvigubai (poriniams iškirpimams), keturgubai (ketveriniams iškirpimams) ir aštuongubu sluoksniu, iš karto karpant visus sluoksnius.
     Meninių karpinių karpymo su žirklėmis technika palyginti yra paprasta, nors ji taip pat įvairi. Sudėtingesnis išpjaustymas su specialiais rėžikliais, skustuvais ir kaltekliais. Karpydami žirklėmis menininkai retai iš anksto nupiešia reikiamą piešinį. Antruoju atveju išankstinis piešinys yra būtinas.
     Kalbant apie lietuvių karpinių meną galima teigti, jog susiformavo savita nacionalinė šios meno šakos mokykla, kurios pradininkės buvo J. Daniliauskienė ir N. Jurėnienė. Jų ir kitų karpymo meistrių kūryboje atsiskleidžia turtingas vidinių pojūčių pasaulis. Menininkės naudoja įvairius karpymo būdus. Jų kūrinių turinys įvairus, tematika skirtinga, bet pirmenybė teikiama pradinio motyvo “gyvybės medis” stilizacijai. Jų simetriškuose karpiniuose dažnai organiškai susilieja į vieną visumą floros ir faunos elementai, kur skiriamas bruožas begalinė fantazija, gyvybingumas.
     Šiuolaikiniame lietuvių karpinių mene vyrauja naujų meninės išraiškos priemonių ir net technikos galimybių paieškos. Be tradicinių taikomojo meno ornamentų interpretavimo patirties, per pastaruosius du dešimtmečius susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai, kuriuose sparčiai plinta dekoratyvumo tendencijos.
     Nauji autoriai į kūrybos kelią ateina su savo kartos pasaulėjauta, ieško savo požiūrio į popieriaus lakšto galimybes, pamažu tolsta nuo tautodailės ištakų ieškodami atramos klasikinio akademinio meno gelmėse. Kai kurie šiuolaikinių lietuvių meniniai karpiniai daugiaplaniai, turintys erdvinį vaizdą, jo perspektyvą. Esminis karpinių bruožas – jų vaizdo grafiškumas, kurį lėmė pakitusi karpinių paskirtis bei atlikimo būdai. Jie priartėjo prie vaizduojamojo meno. Tai įvairaus formato paveikslai – peizažai, natiurmortai, ornamentinės kompozicijos. Pastarųjų metų kūryba rodo išaugusį šios meno šakos kūrėjų profesionalumą. Susiduriame su individualaus kūrėjo ir tautodailės santykiu. Jų kūryba, palyginti su vyresnės kartos menininkų kūryba, ne visada stipriai susijusi su tautodaile. Ir tai natūralu, nes Lietuvoje ši meno šaka buvo taikomojo pobūdžio. Joje ryškūs baltų meniniai ženklai, tradicinių ornamentų segmentai atskleidžia etninio dekoro pobūdį, subtilų tautos skonį.
     1981 m. Vilniuje surengta pirmoji respublikinė popieriaus karpinių paroda, kurioje savo kūrybą eksponavo trisdešimt autorių. 2003 m. taip pat Vilniuje surengta penktoji respublikinė popieriaus karpinių paroda. Surengtos dvi tarptautinės parodos, išleista knygų, paskutinė „Lietuva karpiniuose“ išleista 2003 m. (sudarė F. Marcinkas). Knygos pristatytos Frankfurto, Maskvos, Varšuvos ir Vilniaus tarptautinėse knygų mugėse.